Teotihuakanas

Teotihuakanas Teōtīhuacān
Mirties gatvė
Teotihuakanas
Koordinatės	19°41′0″ š. pl. 98°51′0″ v. ilg. / 19.68333°š. pl. 98.85000°r. ilg. / 19.68333; 98.85000
Vieta	Meksiko valstija, Meksika
Regionas	Mezoamerika
Plotas	83 km²
Istorija
Sugriautas	VII-VIII a.
Laikotarpis	Klasikinis
Tauta	otomiai, mištekai, nahua, sapotekai
Informacija
Kasinėjimų datos	nuo 1905 m.
Vikiteka	VikitekaVikiteka
UNESCO	(angl.) (pranc.): 414

Teotihuakanas (isp. Teotihuacan, nah. Teōtīhuacān) – milžiniška archeologinė radimvietė Meksikoje, Meksiko slėnyje. Čia yra vienų didžiausių Mezoamerikos piramidžių kompleksas, taip pat išlikę daug gyvenamųjų pastatų, vadinamoji Mirties gatvė bei spalvinga sienų puošyba.

Savo klestėjimo apogėjuje, pirmojoje I m. e. tūkstantmečio pusėje, Teotihuakane gyveno ~100 tūkst. žmonių, tai buvo vienas didžiausių to meto miestų pasaulyje.^[1][2] Nors diskutuojama, ar Teotihuakanas buvo imperijos centras, tačiau aišku, kad tai buvo labai įtakingas miestas visoje Mezoamerikoje, jis veikė Verakrusą, Majų civilizaciją. Taip pat nėra žinoma, kas buvo miesto gyventojai; manoma, kad tai galėję būti nahua, otomiai ar totonakai, nors dažnai teigiama, kad tai galėjo būti daugiakultūris miestas.

Miestas ir archeologinė radimvietė yra Meksiko valstijoje, 40 km į šiaurės rytus nuo Meksiko, San Chuan Teotihuakano savivaldybėje. Vietovė užima 83 km². 1987 m. miestas įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą ir yra vienas svarbiausių Meksikos turistinių objektų.

Dabartinis pavadinimas Teotihuakanas suteiktas regione gyvenusių, nahuatlių kalba kalbėjusių actekų praėjus keliems šimtmečiams po miesto žlugimo. Šis pavadinimas interpretuojamas kaip „dievų gimimo vieta“, arba Thelma Sullivan siūlomu vertimu – „vieta, turinčių kelią pas dievus“.

Tikrasis miesto vardas nėra žinomas, tačiau minimas majų hieroglifuose kaip 'puh' arba 'nendrių vieta' (Toljanu). Vėliau poklasikinio laikotarpio majai Toljanu vadino kitą svarbų centrą – Tulą. Todėl kyla neaiškumų, kuris iš miestų minimas XVI a. kronikose. Greičiausiai majai Toljanu vadinę kiekvieną didelį miestą, o pavadinimas siejamas su nendrių ryšuliais, kurie buvo dažni prie didžiųjų miestų.

Ankstyvoji Teotihuakano istorija yra nežinoma, todėl apie ją iškeltos įvairios hipotezės. Ilgą laiką archeologai manė, kad miestą įkūrė toltekai. Šis įsitikinimas kilo iš kolonijinio laikotarpio tekstų, tokių kaip Florentino kodeksas, kuriame miesto įkūrimas priskirtas toltekams. Tačiau nahuatlių kalboje žodis toltekas reiškia aukščiausio lygio meistrą, ir nebūtinai siejamas su toltekų tauta, kurios centras buvo Tula. Kadangi toltekų civilizacija suklestėjo praėjus keliems amžiams po Teotihuakano žlugimo, todėl mažai tikėtina, kad jie galėjo įkurti miestą.

Vėlyvajame susidarymo laikotarpyje centrinėje Meksikoje išaugo keletas miestų. Panašu, kad vienas įtakingiausių iš jų buvo Kuikuilkas, įsikūręs Teskoko ežero pietiniame krante. Tyrinėtojai spekuliuoja, kad galbūt Šitlės ugnikalnio išsiveržimas galėjęs priversti gyventojus apleisti miestą ir persikelti į Teotihuakano slėnį.

Taip pat į miesto įkūrėjus siūlomi totonakai. Be to, Tihuanako kultūra ir architektūra buvo paveikta Mezoamerikos protėviais laikomos olmekų kultūros.

Ankstyviausi miesto pastatai datuojami 200 m. pr. m. e., o svarbiausias statinys – Saulės piramidė, buvo užbaigta ~100-aisiais mūsų eros metais.

Teotihuakanas savo apogėjų pasiekė tarp 150 ir 450 metų, kuomet buvo galingas centras, veikęs visą Mezoamerikos regioną. Klestėjimo laikotarpiu užėmė 30 km² plotą, čia gyveno virš 150 tūkst. žmonių, galbūt jų skaičius galėjęs siekti ir 250 tūkst. Mieste atskiruose rajonuose buvo įsikūrę imigrantai iš įvairių Mezoamerikos regionų iki pat Gvatemalos.

Teotihuakano ir majų civilizacijų kultūriniai ir politiniai santykiai taip pat yra ginčytina tema. Žinoma, kad mainai ir kiti ryšiai tarp šių kultūrų vyko vyko kelis amžius, nuo ikiklasikinio laikotarpio pabaigos iki klasikinio laikotarpio vidurio, o Tetihuakano ideologija ir motyvai darė įtaką ir poklasikinei majų kultūrai, jau žlugus pačiam miestui. Tačiau nėra vieningos nuomonės apie Teotihuakano įtaką regionui – supratimas apie ją svyruoja nuo primestos militaristiniu būdu iki sąmoningo, selektyvaus kultūros bruožų perėmimo. Tačiau naujausi atradimai rodo, kad Teotihuakanas nebuvo itin skirtingas nuo kitų vėliau iškilusių civilizacijų, tokių kaip actekai ir toltekai^[3][4]. Manoma, kad Teotihuakanas darė didelę įtaką ikiklasikinio ir klasikinio laikotarpio majams, daugiausia užkariaudamas dalį jų miestų ir regionų, tarp jų ir Tikalį.

Architektūros stilius, būdingas Teotihuakanui taip pat išplito po visą Mezoameriką, dalis tyrinėtojų teigia, kad architektūros išplitimo teritoriją galima sieti su Teotihuakano ryšių ir politinio bei karinio dominavimo plotu. Stilius, siejamas su Teotihuakanu vadinamas talud-tablero: jam būdinga nuožulni į vidų nukreipta išorinė struktūra (talud), apvainikuota stačiakampe plokšte (tablero). Šio stiliaus variantai randami majų miestuose – Tikalyje, Kaminalchuju, Kopane, Bekane, Oškintoke, iš dalies Peteno baseine ir Gvatemalos aukštumose. Tačiau šis stilius atsirado dar prieš Teotihuakano iškilimą, manoma, kad jis kilo iš Tlaskalos-Pueblos regiono ikiklasikiniame laikotarpyje. Tačiau stiliaus paplitimas vyko ne tik per Teotihuakaną, bet ir per kitus miestus, bei palaipsniui kito.

Miestas buvo svarbus amatų ir prekybos centras. Čia buvo gausu puodžių, juvelyrų, buvo gaminami obsidiano ginklai ir įrankiai. Teotihuanake nėra rasta jokių ideografinių tekstų, bet apie miestą galima sužinoti iš majų miestuose rastų užrašų. Juose minimas miesto valdovas Iečiasvaidis Pelėda, valdęs virš 60 metų ir savo giminaičius paskyręs valdyti Tikalį ir Uašaktuną.

Apie miesto kultūrą taip pat galima sužinoti iš gausios, 450–650 m. sukurtos sienų tapybos. Jį buvo labiausiai išvystyta Mezoamerikoje ir lyginama su Florencijos menininkų darbais.

Anksčiau buvo manoma, kad kažkur VII a. ar VIII a. miestas buvo nusiaubtas ir sudegintas grobikų, greičiausiai toltekų. Tačiau paskutiniai tyrimai rodo, kad deginimai apsiribojo pastatais ir būstais, kuriuose buvo įsikūrę miesto didikai. Kadangi jiems priklausė svarbiausi pastatai mieste, mokslininkai, nustatę, kad jie buvo sudeginti, pradžioje nusprendė, kad buvo sudegintas visas miestas. Tačiau dabar rasta, kad pastatai buvo nuniokoti tik palei Mirties gatvę, o kiti liko neliesti. Dėl to, manoma, kad miesto žlugimą lėmė vidinis sukilimas. Šią hipotezę sustiprina tai, kad jau VI a. miesto gyventojų skaičius buvo pradėjęs mažėti. Tai buvo susiję su 535-536 m. vykusia klimato kaita ir kilusia sausra. Rasta daug to laikotarpio jaunų žmonių griaučių su badavimo požymiais. Pasinaudodami Teotihuakano žlugimu iškilo Čolulos, Šočikalko, Kakštlos miestai, kurie galėję susivienyti ir galutinai palaužti buvusį centrą.

Archeloginiai radiniai rodo, kad Teotihuakanas buvo daugiakultūris miestas su atskirais otomių, sapotekų, mištekų, majų ir nahua kvartalais. Terrence Kaufman teigia, kad mieste buvo labiausiai paplitusios totonakų ir miše-soke kalbos, kurių įtaka pastebima ir kitose Mezoamerikos kalbose^[5], tačiau kiti mano, kad populiariausia kalba mieste buvo otomių, nes jie sudarė gyventojų daugumą ir buvo pagrindinė regiono tauta prieš ir po klasikinio laikotarpio^[6].

Teotihuakano religija buvusi panaši į kitų Mezoamerikos tautų. Buvo garbinama daug tokių pačių dievų, tokių kaip Plunksnuotoji Gyvatė (kaip ir actekų Kecalkoatlis) arba lietaus dievas (kaip ir actekų Tlalokas). Miestas buvo svarbus religinis centras, o jo žyniai greičiausiai turėjo didelę politinę galią. Kaip ir kitose Mezoamerikos kultūrose, Teotihuakane buvo išplitęs žmonių aukojimas. Paaukotų žmonių ir gyvūnų kūnai rasti kasinėjant piramides. Aukos greičiausiai buvo mūšiuose sugauti priešų kariai, atgabenti į miestą ir paaukoti vardan miesto gerovės. Dalis kūnų rasti nukirsdinti, dalis su išrautomis širdimis, kiti nužudyti trenkiant į galvą arba užkasant gyvus. Gyvūnai, kurie buvo laikomi šventais ir simbolizavo karinę galią taip pat buvo užkasami gyvi, bet uždaryti į narvus – pumos, ereliai, vilkai, sakalai, pelėdos, nuodingos gyvatės.

Miestas išsidėstęs palei plačią centrinę gatvę, vadinamą Mirties aveniu. Ją supa įspūdinga ceremoninė architektūra, tarp jų antra pagal dydį piramidė Amerikoje – Saulės piramidė bei Mėnulio piramidė. Palei gatvę taip pat yra daug mažesnių talud-tablero stiliaus pastatų. Toliau einant žemyn gatve yra citadelė, kurioje yra Plunksnuotosios Gyvatės šventyklos griuvėsiai. Ten taip pat buvo didelė aikštė – politinis miesto centras. Dauguma paprastų žmonių gyveno pastatuose, išsidėsčiusiuose po visą miestą. Daugelyje jų veikė amatininkų dirbtuvės ir parduotuvės.

Teotihuakanas yra tipinis Mezoamerikos miestų planavimo pavyzdys, vaizduojantis miesto gyventojų sąsajas su visata. Miesto išdėstymas precizižkai sudarytas 15,5° į šiaurę.

Teotihuakano griuvėsiai istorijos eigoje buvo gerai žinomi. Po miesto žlugimo čia buvo įsikūrę įvairūs naujakuriai. Miestas buvo žinomas ir actekų mitologijoje, kaip vieta, kur gimė Saulė. Teotihuakanas padarė didelį įspūdį ir jį aptikusiems konkistadorams.

Nedideli archeologiniai kasinėjimai pradėti jau XIX a., o nuodugnūs tyrimai pradėti 1905 m. vadovaujant Leopoldo Batres. Saulės piramidė atstatyta 1910 m., pažymint Meksikos nepriklausomybės šimtmetį. Svarbūs atstatymo darbai vyko XX a. viduryje.

1971 m. įrengiant apšvietimą ir garso sistemą Saulės piramidėje, atrasta požeminių urvų sistema. Vėliau nustatyta, kad ji visa yra įrengta žmonių, o ne natūrali, kaip manyta pradžioje. Vidinė Saulės piramidės dalis niekad nebuvo galutinai atkasta. 1980–1982 m. rekonstruota Plunksnuotosios Gyvatės piramidė ir Mirties gatvės kompleksas. Pastaruoju metu kasinėjama Mėnulio piramidė.

Ž • A • R Pasaulio paveldo objektai Meksikoje Šiaurės Meksika Gvanachuato istorinis miestas ir kasyklos (1988) · Istorinis Sakatekasas (1993) · Siera de San Fransisko uolų piešiniai (1993) · El Viskaino biosferos rezervatas (1993) · Keretaro istoriniai paminklai (1996) · Pakimės archeologinė sritis (1998) · Siera Gordos pranciškonų misijos (2003) · Kalifornijos įlankos salos (2005) · San Migel de Aljendės miestas ir Atotonilko Švč. Jėzaus Nazariečio šventovė (2008) · Kamino Real de Tiera Adentras (2010) · El Pinakatės ir Altaro didžiosios dykumos biosferos rezervatas (2014) Vakarų Meksika Tekilos agavų kraštovaizdis (2006) · Istorinė Morelija (1991) · Kabanjaso ligoninė (1997) · Drugių monarchų biosferos rezervatas (2008) · Reviljachichedo salos (2016) Centras ir Įlanka Istorinis Meksiko centras ir Šočimilkas (1987) · Istorinis Pueblos senamiestis (1987) · Ikikolumbinis Teotihuakano miestas (1987) · Ikikolumbinis El Tachinas (1992) · Popokatepetlio šlaitų vienuolynai (1994) · Tlakotalpano istoriniai paminklai (1998) · Šočikalko archeologiniai paminklai (1999) · Luis Barragán namas ir studija (2004) · Meksiko nacionalinio autonominio universiteto centrinis universitetinis miestelis (2007) · Temblekės akvedukas (2015) · Tehuakano–Kuikatlano biosferos rezervatas (2018) Oachaka Istorinis Oachakos centras ir Monte Albano archeologinė sritis (1987) · Priešistoriniai Jagulio ir Mitlos urvai (2010) Jukatanas ir Čiapasas Ikikolumbinis Palenkės miestas (1987) · Sian Kaanas (1987) · Čičen Ica (1988) · Ikikolumbinis Ušmalis (1996) · Kampečės miestas (1999) · Majų miestas Kalakmulis (2002) Nematerialusis Vietos šventės, susijusios su mirusiaisiais (2008) · Tolimano otomių-čičimekų atminties ir gyvųjų tradicijų vietos: Peña de Bernal, šventosios teritorijos sergėtojas (2009) · Voladorų ritualas: Papantla, El Tachinas (209) · Tradicinė Meksikos virtuvė – perduodama bendruomenės kultūra ir Mičoakano paradigma (2010) · Paračikai tradicinėje sausio šventėje Čiapa de Corso vietovėje (2010) · Pirekua, tradicinė purepečų daina (2010) · Mariačiai, styginių bei trimitų muzika ir dainos (2011) · Xtaxkgakget Makgkaxtlawana: Čiabuvių menų centras ir jo indėlis saugant totonakų nematerialųjį kultūrinį paveldą Verakruse (2011) · Romerija, Zapopanės mergelės ritualinis ciklas (2016) · Čarerija, Meksikos jodinėjimo tradicija (2016) · Talaveros gamybos procesas Puebloje ir Tlaskaloje (2019, kartu su Ispanija) · Bolero: tapatybė, emocija ir poezija, tapusi daina (2023, kartu su Kuba)