Jaunoji Bosnija
Jaunoji Bosnija (serb. Mlada Bosna) buvo revoliucinis judėjimas, buvęs aktyvus prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Didžioji dalis narių buvo mokyklinio amžiaus.[1] Šiai grupei daugiausiai priklausė serbai, bet tam tikrą dalį sudarė bosniai bei kroatai.[2] Jaunuoliai buvo judėjimo nariais dėl įvairių priežasčių. Buvo tokių, kurie rėmė Jugoslavijos valstybės sukūrimo idėją.[3] Kiti buvo grupės nariais, nes palaikė Serbijos nacionalistų idėjas. Jaunoji Bosnija buvo įkvėpta įvairių idėjų, judėjimų, žmonių ir įvykių; įkvėpimo šaltiniais tapo: vokiškasis romantizmas, anarchizmas, revoliucinis Rusijos socializmas, Fiodoras Dostojevskis, Frydrichas Nyčė ir Kosovo mūšis.[4]
Jaunosios Bosnijos ideologijos kūrėjas buvo Vladimiras Gačinovičius.[5] Viename revoliucionieriaus iš Hercegovinos laiške (Božidar Zečević) minima, kad Jaunosios Bosnijos pavadinimas pirmą kartą buvo paminėtas Petaro Kočičiaus žurnale „Tėvynė“ (serb. Отаџбина) 1907 m. Gačinovičius 1911 m. išspausdino straipsnį pavadinimu „Jaunoji Bosnija“ laikraštyje „Almanac“ (serb. Алманах).[6]
Austrijos-Vengrijos Erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dvi garsios organizacijos yra dažnai siejamos su Jaunąja Bosnija: Narodna Odbrana ir Juodoji Ranka. Per serbų organizuotą kengūrų teismą Prancūzijos okupuotuose Salonikuose 1916–1917 m. Serbijos karinės žvalgybos viršininkas Dragutin Dimitrijević Apis paliudijo, kad jis organizavo Austrijos-Vengrijos Erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudymą 1914 m. birželio 28 d. Sarajeve (žudikas buvo Gavrilas Principas). Organizavimo proceso metu jis pasinaudojo savo galiomis ne tik Serbijos kariuomenėje, bet bendradarbiavo ir su Juodąja Ranka. Juodoji Ranka savo ruožtu pasinaudojo Narodna Obrana judėjimu, kad būtų galima infiltruoti žudikus į Sarajevą.
Petaro Kočičiaus Serbijos Nacionalinė Organizacija taip pat turėjo ryšių su Jaunąja Bosnija.[7] Organizacija dalyvavo Austrijos-Vengrijos Erchercogo Pranciškaus Ferdinando nužudyme, kuris galiausiai nuvedė iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios.
„Politinė jugoslavų sąjunga <…> buvo mano pagrindinė idėja <…> aš esu jugoslavų nacionalistas, siekiantis suvienyti visus jugoslavus, ir man nerūpi kokia bus šios valstybės valdymo forma, svarbiausia, kad ji būtų išlaisvinta nuo Austrijos“
– Gavrilas Principas teismo proceso metu[7]
Jaunosios Bosnijos nariai, įsitraukę į nužudymą, buvo:
- Danilo Ilić (1891 m. – 1915 m. vasario 3 d.)
- Veljko Čubrilović (1886 m. liepos 1 d. – 1915 m. vasario 3 d.)
- Miško Jovanović (1915 m. vasario 3 d. įvykdyta mirties bausmė)
- Nedeljko Čabrinović (1895 m. vasario 2 d. – 1916 m. vasario 20 d.)
- Vladimir Gaćinović (1890 m. gegužės 25 d. – 1917 m. rugpjūčio 11 d.)
- Trifko Grabež (1895 m. birželis – 1918 m. vasaris)
- Gavrilo Princip (1894 m. liepos 25 d. – 1918 m. balandžio 28 d.)
- Muhamed Mehmedbašić (1886 m. – 1943 m. gegužės 29 d.)
- Cvjetko Popović (1896 m. – 1980 m. birželio 9 d.)
- Vaso Čubrilović (1897 m. sausio 14 d. – 1990 m. birželio 11 d.)
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Stevenson, David (2004). 1914 - 1918:The History of the First World War. Penguin Books. p. 11. ISBN 978-0-14-026817-1.
- ↑ Dejan Djokić. Yugoslavism: histories of a failed idea, 1918–1992. London, England, UK: C. Hurst & Co. Ltd, 2003. Pp. 24.
- ↑ Neven Andjelic (2003). Bosnia-Herzegovina: The End of a Legacy. Psychology Press.
- ↑ Stevan K. Pavlowitch (2002). Serbia: The History of an Idea. New York University Press. pp. 90–91. ISBN 978-0-8147-6708-5.
- ↑ Лесковац, Младен; Форишковић, Александар; Попов, Чедомир (2004). Српски биографски речник. Будућност. p. 634.
- ↑ Dedijer, Vladimir (1966). Sarajevo hiljadu devetstso četraneste. Prosveta. p. 831.
- ↑ 7,0 7,1 The national question in Yugoslavia: origins, history, politics Ivo Banac