Kosovo mūšis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius. |
| Kosovo mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Osmanų imperija
|
 Moravijos Serbija Brankovičių žemė Bosnijos karalystė Hospitaljerų ordinas Muzakų kunigaikštystė | ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Muradas I † Bajazitas I |
Lazaras Hrebeljanovičius † Vukas Brankovičius Vlatko Vukotičius Palisnos Jonas (tikriausiai) Teodoras II Muzaka † | ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 27 000–30 000 didesnė sąmata – iki 40 000 |
12 000/15 000–20 000 didesnė sąmata – iki 25 000 | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Labai dideli nuostoliai[1][6] | Labai dideli nuostoliai[1][7] | ||||||
Kosovo mūšis arba Amzelfeldo mūšis (serb. Boj na Kosovu) įvyko 1389 m. birželio 28 d. dabartinio Prištinos miesto apylinkėse. Serbams vadovavo kunigaikštis Lazaras Hrebeljanovičius (Lazar Hrebeljanović) iš Kruševaco, kuris dieną prieš mūšį serbų stačiatikių bažnyčios buvo karūnuotas serbų imperatoriumi. Osmanams vadovavo Muradas I. Jį mūšio metu nužudė serbų didikas ir riteris Milošas Obiličius, kuriam pavyko prasibrauti į osmanų stovyklą. Kunigaikštį Lazarą osmanai paėmė į nelaisvę ir nužudė.
Mūšio aplinkybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nors mūšis prie Maricos upės 1367 ar 1371 m. dabartiniame Graikijos ir Turkijos pasienyje tarp serbų karaliaus Vukašino Mrniavčevičiaus (Vukašin Mrnjavčević) kariuomenės ir sultono Murado I osmanų kariuomenės serbų istorijai buvo žymiai lemtingesnis, Kosovo mūšis laikomas lemiamu serbų kovoje su osmanais. Tarp Maricos mūšio ir Kosovo mūšio vyko dar keletas mūšių, kuriuos laimėdavo tai serbai (1381 m. prie Paračino, 1387 m. Hercegovinoje), tai osmanai (1386 m. Nišo užėmimas). Kosovo mūšyje 1389 m. sprendėsi ar osmanams pavyks savo įtakos sferą išplėsti ir į senasias serbų žemes.
Abi kariuomenės mūšiui buvo gerai pasirengusios. Po paskutinio mūšio prieš osmanus 1387 m., kurį laimėjo serbai, kunigaikštis Lazaras nesitikėjo greito susidūrimo su osmanais, nes 1389 m., t. y. tais pačiais metais kaip ir Kosovo mūšis, surengė žygį į Vengriją. Gavęs netikėtą naujieną apie naują osmanų žygį, Lazaras susitaikė su priešininkais Vengrijoje ir jų sąjungininkais. Kreipėsi pagalbos į vengrus, žadėdamas pripažinti Vengrijos karaliaus viršenybę. Oficialaus atsakymo nebuvo sulaukta. Tai vėliau tapo serbų legendų ir mitų pagrindu, kuriuose teigiama, kad stipri Vengrija esą palikusi serbus likimo valiai, tikėdamasi viena likti Balkanų valdove.
Į kunigaikščio Lazaro pagalbos prašymą atsiliepė tik Bosnijos karalius Tvrtko I Kotromaničius (Tvrtko I. Kotromanić), atsiuntęs savo karvedį Vlatką Vukotičių (Vlatko Vukotić), kunigaikštis Vukas Brankovičius (Vuk Branković), valdęs dabartinio Kosovo ir Skopjės teritorijose bei kryžiuočių riteriai iš Vokietijos, Prancūzijos ir Vengrijos.
Kunigaikščio Lazaro krikščionių stovykloje susirinko iki 25 000 riterių ir karių, tiems laikams didelė kariuomenė (pvz., 1415 m. Azenkūro mūšyje per Šimtametį karą kovėsi 20 000 prancūzų ir 40 000 anglų). Tarp jų buvo apie 15 000 kunigaikščio Lazaro karių.
Turkų pusėje sultonas Muradas I surinko iki 40 000 karių. Didžioji jų dalis buvo iš Anatolijos, o dalį sudarė Murado vasalai krikščionys, serbų kunigaikščiai iš Makedonijos.
Abi armijos mūšyje patyrė didelių nuostolių. Abiejų kariuomenių vadai ir Lazaras, ir Muradas I neteko gyvybių, o jų armijų likučiai pasitraukė iš mūšio lauko. Murado sūnus Bayezid nužudė savo jaunesnįjį brolį Yakubą Çelebi, išgirdęs apie jų tėvo mirtį, tapdamas vieninteliu Osmanų sosto įpėdiniu.
Mūšio pasekmės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Serbai praradę kariuomenę, ilgainiui nebegalėjo veiksmingai ginti savo teritorijos, o tai sudarė sąlygas osmanams užkariauti visus Balkanus.
Vengrija bandė išnaudoti mūšio padarinius ir plėtė savo įtaką šiaurinėje Serbijoje, o osmanai atnaujino grobiamuosius žygiu pietų Serbijoje jau 1390–1391 m.
Stefanas Lazarevičius, Lazaro sūnus, tapo ištikimu Bayezido sąjungininku ir prisidėjo prie daugelio būsimų Bayezido karinių veiksmų, įskaitant Nikopolio mūšį. Kai kurie serbų feodalai toliau kovojo su osmanais, o kiti buvo integruoti į Osmanų feodalinę hierarchiją. Smederevo užėmimas 1459 m. birželio 20 d. žymi viduramžių Serbijos valstybingumo pabaigą.
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 (Fine 1994, p. 410) Thus since the Turks also withdrew, one can conclude that the battle was a draw.
- ↑ (Emmert 1990, p. ?) Surprisingly enough, it is not even possible to know with certainty from the extant contemporary material whether one or the other side was victorious on the field. There is certainly little to indicate that it was a great Serbian defeat; and the earliest reports of the conflict suggest, on the contrary, that the Christian forces had won.
- ↑ Waley, Daniel; Denley, Peter (2013). Later Medieval Europe: 1250-1520. Routledge. p. 255. ISBN 978-1-317-89018-8. „The outcome of the battle itself was inconclusive.“
- ↑ Oliver, Ian (2005). War and Peace in the Balkans: The Diplomacy of Conflict in the Former Yugoslavia. I.B.Tauris. p. vii. ISBN 978-1-85043-889-2. „Losses on both sides were appalling and the outcome inconclusive although the Serbs never fully recovered.“
- ↑ Binns, John (2002). An Introduction to the Christian Orthodox Churches. Cambridge University Press. p. 197. ISBN 978-0-521-66738-8. „The battle is remembered as a heroic defeat, but historical evidence suggests an inconclusive draw.“
- ↑ Emmert 1991, p. 4.
- ↑ Humphreys 2013, p. 46.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Fine, John V. A. (1994). The Late Medieval Balkans: A Critical Survey from the Late Twelfth Century to the Ottoman Conquest. University of Michigan Press. ISBN 0-472-08260-4.
- Emmert, Thomas Allan (1990). Serbian Golgotha: Kosovo, 1389. East European Monographs. ISBN 978-0-88033-175-3.
- Emmert, Thomas (1991). „The Battle of Kosovo: Early Reports of Victory and Defeat“. In Vucinich, Wayne; Emmert, Thomas (eds.). Kosovo: Legacy of a Medieval Battle (PDF). University of Minnesota Press. ISBN 9992287551. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2023-03-01. Nuoroda tikrinta 2021-06-30.
- Humphreys, Brendan (2013). The Battle Backwards A Comparative Study of the Battle of Kosovo Polje (1389) and the Munich Agreement (1938) as Political Myths (PDF) (Thesis).