Sueco kanalas
Sueco kanalas (arab. قناة السويس, Qanāt al-Suways) – laivybos kanalas, jungiantis Viduržemio ir Raudonąją jūras. Ilgis 193,3 km, gylis 24 m, plotis 205/225. siauriausia vieta 60 metrų pločio. Buvo kasamas 1859–1869 m. Sueco kanalas neturi šliuzų, nes Raudonosios ir Viduržemio jūrų vandens lygis iš esmės vienodas. Sueco kanalas 8900 km sutrumpina kelią tarp Londono ir Indijos. Jis ilgesnis nei Panamos kanalas (81,6 km).
Kanalas eina per tris ežerus: Manzilą, Timsą ir Didįjį Kartųjį ežerą. Kanale galimas vienpusis eismas, tačiau Didžiajame Karčiajame ežere ir tarp Kantaros bei Ismailijos laivai gali prasilenkti. Vakariniu kanalo krantu nutiestas geležinkelis.
Praplaukti kanalą laivui vidutiniškai užtrunka apie 11–12 valandų.[1]
Istorija
redaguotiTarp Nilo deltos ir Raudonosios jūros pirmą kartą kanalas buvo iškastas dar XII a. pr. m. e. Per tūkstantį metų kanalas buvo apleistas, bet keletą kartų ir atnaujintas. VIII mūsų eros amžiuje šis kanalas buvo galutinai apleistas ir nebenaudojamas.
1854 m. prancūzų diplomatas ir inžinierius Ferdinandas de Lesepsas sudomino savo projektu Egipto karalių. 1858 m. buvo sudaryta Universali Jūrų Sueco Kanalo Kompanija, kuri turėjo iškasti kanalą ir jį prižiūrėti 99 metus, po kurių kanalo valdžia atiteks Egiptui. Kompanija buvo privataus Egipto koncerno, kurio kapitalas priklausė Prancūzijai ir Egiptui, nuosavybė. 1875 m. dalį kapitalo iš Egipto nupirko britai.
Sueco kanalo kasimas prasidėjo 1859 m. balandžio 25 dieną, o atidarytas 1869 m. lapkričio 17 d. Bendra sąmata siekė apie 100 mln. JAV dolerių.
1888 m. pagal tarptautinę konvenciją kanalu buvo leista plaukti visų valstybių laivams ir taikos, ir karo metu. Tačiau britai kanalą laikė labai svarbiu jūriniu objektu dėl kolonijinių interesų. 1936 m. su Egiptu pasirašyta sutartis, pagal kurią britai įgavo teisę Sueco kanale laikyti savo ginkluotąsias pajėgas. Vėliau Egiptas pareikalavo, kad britai pasitrauktų iš Sueco kanalo zonos ir 1954 m. abi valstybės pasirašė sutartį, kuri panaikino 1936 m. sutartį. Jau 1956 m. visi britų kariniai daliniai paliko Egipto teritoriją.
1956 m. liepos 26 dieną JAV ir Jungtinė Karalystė atsisakė finansuoti Egipte statomą Asuano užtvanką (Nilo upė), todėl Egiptas nacionalizavo Sueco kanalą. 1956 m. spalio 29 d. Izraelis užpuolė Egiptą, o po dviejų dienų prie Izraelio prisidėjo ir Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės ginkluotosios pajėgos. Karo tikslas buvo užtikrinti laisvą laivų plaukimą Sueco kanalu. Egiptas, atsakydamas į išpuolį, kanale nuskandino 40 laivų ir sėkmingai užblokavo kelią kanalu. Į šį nesutarimą įsikišo Jungtinės Tautos, ir lapkričio mėnesį buvo pasiekta taika. Egipto valdžia Sueco kanalą iš naujo atidarė 1957 m. kovo mėnesį. Iki 1975 metų Egiptas neleido Sueco kanalu plaukti Izraelio laivams. Nuo 1975 m. iki 1979 m. galėjo plaukti tik nekariniai Izraelio laivai, o 1979 m. buvo pasirašyta Egipto ir Izraelio taikos sutartis, kuri atvėrė kelią visiems Izraelio laivams.
Naujasis kanalas
redaguotiNaujasis Sueco kanalas 2015 m. įrengtas šalia pirmojo. Naujojo kanalo ilgis – 35 km, jis jungia Viduržemio bei Raudonąją jūras. Kanalas pastatytas per metus nuo 2014-ųjų rugpjūčio mėn. Projektas buvo finansuojamas privačiomis ir viešosiomis lėšomis – egiptiečiai pirko investicinius sertifikatus. Sueco kanalu nuo šiol galės plaukti dvigubai daugiau laivų.[2]
2021 m. kovo mėnesį krovininis laivas Ever Given įstrigęs šešioms dienoms užblokavo laivybą Sueco kanalu.[3]
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Sueco kanalas. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-09-21).
- ↑ Antrasis Sueco kanalas Archyvuota kopija 2015-08-06 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Nagourney, Eric (2021-03-29). „With the Suez Canal Unblocked, the World’s Commerce Resumes Its Course“. The New York Times. ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2021-04-03.