Lenapiai

Šiaurės rytų miškų indėnų konfederacija: Lenapehoking
Šalis	rytų JAV (Naujasis Džersis, Niujorkas, Pensilvanija, Delavaras)
Tautos	lenni-lenape

Tradicinė lenapių teritorija vadinosi Lenapehoking. Ji šiuo metu yra padalinta tarp keturių JAV valstijų: apima visą Naująjį Džersį, Niujorko pietus, kartu su Long Ailando salos vakarine dalimi, Pensilvanijos rytus ir Delavaro šiaurę. Geografiškai ji sutapo su Delavaro upės baseinu, bet užėmė ir Hadsono upės žemupį.

Šiauriau gyveno mohikanai (abenakiai), šiaurės vakaruose – irokėzai (mohaukai ir oneidai), vakaruose – suskehanai, o pietuose – nantikokai. Savo šiaurės vakarinius ir vakarinius kaimynus, kurie kalbėjo negiminingomis kalbomis, lenapiai vadino minkais.

Lenapiai vartojo dvi skirtingas, tačiau giminingas kalbas (munsių – šiaurėje ir unamių – pietuose) ir tarpusavyje skirstėsi į daugybę smulkių genčių. Viena jų buvo vapingeriai Hadsono žemupyje, sukūrę atskirą konfederaciją.

Daug aplinkinių algonkinų genčių laikė lenapių žemes savo protėvyne, o lenapius – savo protėviais. Senovėje lenapiai skirstėsi į daugybę fratrijų, vadinamų gyvūnų pavadinimais. Tačiau dar prieš atvykstant europiečiams, lenapių populiacija buvo sumenkusi dėl karų, ligų ir bado. Tai lėmė kai kurių fratrijų susijungimą, dėl ko europiečių atvykimo laikais lenapiai skirstėsi tik į tris fratrijas, kurių kiekviena dalinosi į 12 klanų.

Lenapiams buvo būdinga matrilinijinė sistema, kai viskas buvo paveldima pagal motinos liniją. Pvz. susituokus dviejų skirtingų fratrijų atstovams, vaikas paveldėdavo fratriją pagal motiną. Svarbesnis nei tėvas šeimoje buvo laikomas motinos brolis. Moterys turėjo didelę įtaką visuomenėje, nes buvo atsakingos už žemę, namus ir šeimas, tuo tarpu vyrai tiekė maistą, statė ir gynė.

Lenapiai užsiėmė lydimine žemdirbyste, kas lėmė jų periodišką kilnojimąsi kai vietos žemė nusialindavo. Pagrindinės jų auginamos kultūros buvo moliūgas, kukurūzas ir pupelė. Bet jų mityboje svarbi buvo sumedžiojama mėsa, žuvis ir jūros gėrybės. Indėnų ekonominėje sistemoje lenapiai gausiai gamino vampumus, karoliukus iš geldelių, kurie buvo naudojami kaip pinigai. Lenapiai dėvėjo strėnų aprišalus (vyrai) ir sijonus (moterys), gamintus iš natūralių medžiagų. Žiemą jie vilkėdavo bebrų kailiukų rūbais, odinius ledžingus ir mokasinus. Svarbiausi papuošalai, naudojami plaukams ir krūtinėms puošti, buvo gaminami iš elnių odos, akmens, kriauklių, dantų.

XVI a. jie užmezgė ryšius su europiečiais kolonizatoriais. Jų žemėse 1524 m. lankėsi italų keliautojas Giovanni da Verrazzano, kurį jie su savo kanojomis sutiko Niujorko įlankoje. Vėliau čia atvyko švedai ir olandai, įkūrę jų teritorijoje Naujuosius Nyderlandus. Jų teritorijoje išdygo ir dabartinio Niujorko pirmtakas Naujasis Amsterdamas.

 

Lenapiai tapo pagrindiniais tarpininkais tarp europiečių ir krašto gilumos tautų, pirmiausia irokėzų. Šie tiekdavo kailiukus, kuriuos lenapiai supirkdavo už vampumus, o vėliau perparduodavo olandams. Tačiau didžiulė kailiukų paklausa lėmė bebrų išnykimą Hadsono žemupyje, o europiečių technologijos gaminant vampumus lėmė šių pinigų nuvertėjimą indėnų ekonominėje sistemoje. Jau XVII a. viduryje lenapiai kentėjo dėl europiečių užneštų ligų. Jų situaciją dar pablogino karai su vakariniais kaimynais suskehanokais. Po šių karų jie nebeatsigavo ir buvo laikomi priklausomais nuo irokėzų.

1682 m. į lenapių kraštą ėmė skverbtis ir britai. Viljamas Penas, nuplaukęs Delavaro upe, lenapių žemėse įkūrė Pensilvanijos koloniją. Jos sukūrimas lėmė spartų britų kolonistų kėlimąsi, o jie stūmė indėnus iš gimtųjų žemių ir vykdė asimiliaciją. Kartais tai vedė į atvirą konfrontaciją. Be to, jų tarpe veikė misionieriai, kurie platino krikščionybę. Labiausiai lenapių tarpe plito Moravijos bažnyčia.

Per Prancūzų ir indėnų karą lenapiai iš pradžių palaikė prancūzus, o vėliau – britus. Nepaisant to, po karo jie buvo toliau masiškai naikinami kolonistų. 1758 m. jie buvo priversti išsikelti iš gimtųjų vietų Niujorke ir Naujajame Džersyje į vakarus: pirmiausia į Pensilvaniją, o vėliau į Ohają. 1763 m. jie prisidėjo prie Pontiako karo, o per JAV nepriklausomybės karą jų vadas Baltosios Akys dalyvavo kovoje prieš amerikiečius. Šiems laimėjus, didelė dalis lenapių išsikėlė į Kanadą, kur ir dabar yra jų bendruomenė, paskirstyta į 3 rezervatus.

Likusieji lenapiai buvo valdžios kilnojami vis tolyn į vakarus: pirmiausia į Indianą, vėliau į Misurį, dar vėliau į Kanzasą, ir galiausiai į Oklahomą, kur dviejuose rezervatuose išlikusi didžiausia lenapių populiacija. Nedidelės lenapių diasporos yra Viskonsine, kur jie gyvena kartu su mohikanų likučiais, Teksase. Dėl nedidelio skaičiaus, lenapių, kaip atskiro etnoso, statusas buvo panaikintas 1979 ir 2004 m. Lenapiai jį susigrąžino atitinkamai 1996 ir 2009 m.

Lenapių kultūra panaši į kitų šiaurės rytų indėnų. Vertėsi kapline-lydimine žemdirbyste (augino daugiausia kukurūzus), žvejyba, medžiokle, rankiojimu, amatais.

Tradiciniai rūbai – trumpi sijonai, plačios odinės juostos, apdangalai iš odų, paltai iš kalakutų plunksnų ir kt.

Lenapių gyvenvietėse gyvendavo po kelis šimtus žmonių, būta daugiašeimių ilgųjų namų.

Turėjo pasaulėkūros mitus, tikėjimą dvasiomis (manitu). Taip pat turėjo mitą apie sparnuotuosius griausmavaldžius, ginančius pasaulį nuo Didžiosios Raguotosios Gyvatės – laukinių gyvūnų gynėjos, dar vadintos Būtybe–Kauke. Dalyvaudavo pauvau šventėse.^[1]