Krikščionybė

Krikščionys tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus, žmogumi tapęs Dievas ir žmonijos Išganytojas; jo atėjimo pranašystę jie mato Senajame Testamente, todėl vadina jį Mesiju – Kristumi. Krikščionių teologijos pagrindai išreikšti ankstyvuosiuose visuotiniuose tikėjimo išpažinimuose. Jų turinys – kad Jėzus kentėjo, mirė, buvo palaidotas ir prisikėlė, kad atvertų dangų tiems, kurie juo tiki ir pasitiki iš jo kylančiu nuodėmių atleidimu (išganymu); po to Jėzus esą su kūnu įžengęs į Dangų ir ten valdąs šalia Dievo Tėvo. Daugelis konfesijų moko, kad Jėzus grįš teisti gyvųjų ir mirusiųjų ir suteikti amžinąjį gyvenimą visiems savo sekėjams. Jėzus laikomas dorybingo gyvenimo pavyzdžiu, ir Dievo apsireiškimu, ir jo įsikūnijimu. Jėzaus Kristaus atneštą žinią krikščionys vadina Evangelija (gr. „geroji naujiena“). „Evangelijomis“ taip pat vadinami ankstyvi Jėzaus Kristaus gyvenimo aprašymai. Šie tekstai įeina į Naująjį Testamentą, kuris drauge su Senuoju Testamentu sudaro Bibliją – krikščionių tikėjimo šaltinį.

Pagrindinis straipsnis – Katalikybė.

 

Katalikų Bažnyčia apima vyskupų vadovaujamas vietines bažnyčias, kurios pripažįsta Romos Popiežių savo aukščiausiu autoritetu tikėjimo, moralės ir bažnyčios valdymo klausimais.^[3][4] Kaip Rytų stačiatikiai, katalikai laiko save apaštališkosios perdavos dėka ta pačia bendruomene, kurią įsteigė Jėzus Kristus^[5][6]. Katalikai skelbia, kad „viena šventoji visuotinė ir apaštališkoji bažnyčia“, įsteigta Jėzaus, pilnatviškai „laikosi“ Romos Katalikų Bažnyčioje, bet jie pripažįsta ir kitas krikščionių bažnyčias ir bendruomenes^[7][8] ir veikia visų krikščionių sutaikymo link^[7]. Katalikų tikyba išdėstyta Katalikų Bažnyčios katekizme.^[9][10]

Vienuolystė iškilo tik po Romos imperijos žlugimo, kai šv. Benediktas Nursietis įvedė vienuolių gyvenimo būdo taisykles knygoje „Regula". Vienuoliai, besilaikantys šių taisyklių, buvo vadinami benediktinais (vienuolių ordinas), kurie chaotiškuose viduramžiuose savo išprusimu ir turtais turėjo didžiulę įtaką^[11].

Pagrindinis straipsnis – Stačiatikybė.

Rytų stačiatikybė apima Bažnyčias, išpažįstančias 7 Visuotinių Susirinkimų tikėjimą ir tarpusavyje palaikančias Eucharistinį Bendravimą. Stačiatikių Bažnyčią sudaro autokefalinės (t. y. visiškai savarankiškos) Vietinės Bažnyčios (pavyzdžiui, Graikijos Ortodoksų Bažnyčia). Vietinės Bažnyčios vadovu gali būti patriarchas (kai vyskupo katedra įkurta senoviniame mieste), metropolitas (kai katedra yra įsikūrusi sostinėje) arba arkivyskupas. Taigi, Bažnyčios yra administraciškai nepriklausomos, o jas vienija bendra doktrina ir bendras tikėjimas. Vienoje valstybėje gali būti kelios Vietinės Bažnyčios (kaip, pavyzdžiui, buvo Bizantijoje), taip pat viena Vietinė Bažnyčia gali apimti kelias valstybes (kaip šiandien yra, pvz., su Rusijos Ortodoksų Bažnyčia).

Stačiatikiai nepripažįsta Romos Katalikų Bažnyčios mokymo apie popiežystę. Pagal jų doktriną, popiežius gali turėti tik moralinį autoritetą kaip „pirmasis tarp lygių“ vyskupų, negali turėti universalios valdžios. Dabartinį Romos Katalikų popiežių stačiatikiai laiko puolusiu į ereziją, todėl nepripažįsta jo kaip popiežiaus statuso. Šiuo metu moralinį pirmumą Ortodoksų Bažnyčioje turi Konstantinopolio-Naujosios Romos patriarchas, dar vadinamas Ekumeniniu Patriarchu.

Kaip ir katalikai, stačiatikiai kildina savo paveldą iš krikščionybės pamatų per apaštališkąją perdavą. Rytų stačiatikiai yra antroji pagal dydį krikščionių denominacija su apie 200 mln. pasekėjų.

Šiuo metu yra 16 autokefalinių stačiatikių Bažnyčių: Konstantinopolio, Aleksandrijos, Antiochijos, Jeruzalės, Rusijos, Ukrainos, Gruzijos, Serbijos, Rumunijos, Bulgarijos, Kipro, Graikijos, Albanijos, Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos, Amerikos ir Kanados.

Orientalinių ortodoksų Bažnyčios (dar žinomos kaip nekalchedoninės Bažnyčios) – tai tos Rytų Bažnyčios, nepripažįstančios Kalchedono susirinkimo nutarimų (451 m.). Jos pripažįsta tik tris Visuotinius susirinkimus, bendrus su pagrindinėmis krikščionybės šakomis – Nikėjos, Konstantinopolio ir Efeso, – bet atmeta doktrinines formuluotes, priimtas Kalchedono susirinkime ir tokių būdu nutraukė Komuniją su katalikų-stačiatikių Bažnyčia (tuo metu ji buvo viena). Tradiciškai teologinė šių Bažnyčių pozicija buvo apibūdinama oponentų kaip „monofizitinė“, tačiau šį pavadinimą orientaliniai ortodoksai laiko įžeidžiančiu ir vadina ją miafizitine. Šią Bažnyčių šeimą apima šešios Bažnyčios: Sirų, Koptų, Etiopų, Eritrėjos, Malankaros Sirų (Indijoje) ir Armėnijos Apaštališkoji bažnyčias. Šios šešios bažnyčios, nors susijungusios, yra niekaip viena kitai hierarchiškai nesubordinuotos.

Šiuo metu vyksta ekumeninis dialogas, kuriuo šios Bažnyčios siekia atkurti Eucharistinį Bendravimą su rytų ortodoksais (stačiatikiais).

Kartais šiai grupei klaidingai priskiriama Asirijos (Rytų Sirijos) Bažnyčia, kuri nėra miafizitinė. Ji yra nestorioniška ir buvo ekskomunikuota 3 Visuotiniame Susirinkime.

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Protestantizmas.

 

XVI a. Martinas Liuteris, Ulrichas Cvinglis, Žanas Kalvinas davė pradžią judėjimui, gavusiam protestantizmo vardą. Liuteronai – tai tie, kurie yra betarpiškai perėmę teologiją, suformuluotą M. Liuterio. U. Cvinglio ir J. Kalvino teologija pasklido po didesnį skaičių denominacijų, kurias apima Reformuotosios Tradicijos vėliava. Gausybė protestantiškų tradicijų vienu ir kitu būdu kilo iš Reformuotosios Tradicijos. Šalia šių dviejų reformacijos srovių egzistuoja anglikonizmas, atsiradęs po Anglų Reformacijos. Anabaptistų tradiciją kiti protestantai ilgai ostrakizavo, bet pastaruoju metu ji priimama noriau. Kai kurie (ne visi) baptistai atsisako vadintis protestantais ir skelbia turį tiesioginę apaštališkąją perdavą iki I a.

Seniausios protestantų grupės atsiskyrė nuo Katalikų bažnyčios XVI a. per Protestantų Reformaciją; po to sekė tolesnis skaldymasis. Pvz., Metodistų bažnyčia atsirado iš J.Veslio evangelinio sąjūdžio Anglikonų bažnyčioje ^[12][13]. Kai kurios sekmininkų ir nedenominacinės bažnyčios, pabrėžiančios apvalančią Šv. Dvasios galią, išaugo iš metodistų^[13][14]. Sekmininkai, metodistai ir kiti evangelikai pabrėžia būtinybę priimti „Jėzų kaip savo asmeninį Viešpatį ir Išganytoją“^[15] – tai J.Veslio akcentas, kad būtina „gimti iš naujo“.^[16] Dėl to jie dažnai vadina save atgimusiais (born-again Christians).^[17][18]

Protestantų tikrasis skaičius neaiškus, iš dalies ir dėl to, kad sunku priskirti atskiras denominacijas kuriai nors kategorijai, bet daugmaž aišku, kad protestantai yra antra pagal dydį grupė po katalikų (nors stačiatikių daugiau, nei bet kurios protestantų denominacijos narių atskirai).

Atskirą kategoriją sudaro anglikonų bažnyčios, kilusios iš Anglijos Bažnyčios ir susibūrusios į Anglikonų Bendruomenę. Kai kurios anglikonų bažnyčios laiko save ir katalikais, ir protestantais. Kai kurie anglikonai suvokia save kaip atšaką „Vienos Šventosios Katalikų Bažnyčios“, kuriai taip pat priklauso katalikai ir Rytų stačiatikiai. Šį modelį atmetė Katalikų bažnyčia ir dalis Rytų stačiatikių.

Kai kurios pavienių asmenų grupės save laiko tiesiog krikščionimis arba „atgimusiais“ krikščionimis (born-again). Tipiška jų laikysena – nusišalinimas nuo konfesinių ar doktrinių nesutarimų tarp kitų denominacijų. Šiuo atžvilgiu jie vadina save nedenominalistais. Dažnai šias bendruomenes įsteigia pavieniai pastoriai, ir kilmė iš tradicinių denominacijų jose mažai tepastebima.

Unitais (lot. unitas – vienybė), arba Ukrainos graikų apeigų katalikais, vadinti Lietuvos ir Lenkijos valstybės stačiatikiai, 1596 m. sudarę su Romos Katalikų Bažnyčia Bresto bažnytinę uniją. Tokiu būdu Lietuvos ir Lenkijos valstybėje, skirtingai nuo visos Europos, prasidėjo daugiau kaip trimis šimtmečiais laikmetį pralenkęs krikščionių vienijimosi procesas. Jo atnaujinimo pastangos deklaruotos 1964 m. II Vatikano susirinkimo metu, tai yra praėjus 368 metams po Bresto bažnytinės unijos.^[7]

Lietuvos Rytų apeigų katalikų Bažnyčios nariai buvo ir yra ukrainiečių, baltarusių ir rusų tautybės žmonės, labai mažai unitų yra lenkų ir lietuvių. Šiuo metu Lietuvoje yra 5 unitų bendruomenės, apie 150 aktyvių Bažnyčios narių. 1992 m. unitams grąžinta Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčia.^[19]

Kultūriniais krikščionimis apibūdinami žmonės su etniniu ir religiniu krikščionišku paveldu, kurie gali ir netikėti krikščionybės doktrina, bet palaiko jos tęstinumą kultūroje, mene, muzikoje ir pan.

Krikščionybės svarbos Vakarų kultūrai dėka bei dėl to, kaip plačiai švenčiamos krikščioniškos Velykos, Kalėdos ir kt. šventės, kultūriniais krikščionimis galima pavadinti didžiąją dalį Vakarų pusrutulio gyventojų.

Krikščionybės istorija neatsiejamai susijusi su Jėzaus Kristaus gyvenimu. Jis yra krikščionybės pradininkas, kurio kančios, nukryžiavimas ir prisikėlimas įkvėpė jo pasekėjus skleisti Jėzaus mokymą ir paskatino prisijungti prie krikščionių daugybę žmonių.

 

Pagrindinis straipsnis – Jėzus Kristus

Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus gimė Betliejuje. Jo motina – skaisti mergelė Marija, pagimdžiusi Jėzų iš Šventosios Dvasios. Biblijoje Jėzaus gimimas papasakotas Luko ir Mato evangelijose.

Apie Jėzų daugiau žinoma nuo tada, kai jam suėjo 30 metų ir jis pradėjo skleisti savo mokymą ir daryti stebuklus. Jėzaus mokymas papiktino judėjų dvasininkus, kurie perdavė Kristų romėnų teismui. Jėzus Kristus buvo nuteistas už erezijos skleidimą ir nukryžiuotas.

Krikščionys tiki, kad Jėzus Kristus trečią dieną po nukryžiavimo prisikėlė iš mirusiųjų. Prisikėlusį jį matė daug Kristaus mokinių. Tikima, kad Jėzus po prisikėlimo įžengė į dangų.

Istorikai sutinka, kad Jėzus Kristus yra reali asmenybė ^[20][21].Tačiau Jėzaus stebuklų ir prisikėlimo mokslininkai patvirtinti negali, o krikščionims patvirtinimas nėra reikalingas, nes krikščionybė remiasi ne įrodymais, o tikėjimu.

Pagrindinis straipsnis – Ankstyvoji krikščionybė.

 

Prie krikščionybės plitimo daug prisidėjo Apaštalas Paulius, kuris skleidė Jėzaus mokymą ir ragino kitų religijų atstovus prisidėti prie krikščionių.

Krikščionybei plisti padėjo daugelis Jėzaus pasekėjų: apaštalai, misionieriai ir dvasininkai. Krikščionybei išpopuliarėti padėjo ir kitos priežastys:

1. Kristaus mokymas visiems Romos imperijos pažemintiesiems suteikė žmogaus teises ir iškėlė šeimos idealą bei vertę visuomenės akyse^[22].
2. Šventųjų ir kitų krikščionių gyvenimas, kankinių dalia ir ryžtas atversdavo net persekiotojus.
3. Krikščionybė buvo priimtina įvairiems gyventojų sluoksniams ir tautoms^[22].

Apaštalas Paulius steigė bažnyčias visoje Romos imperijoje, kur krikščionys buvo persekiojami, nes kėlė grėsmę senajai pagoniškajai religijai, smerkė gladiatorių kovas, atsisakė garbinti imperatorius. Kaip didžiausi persekiotojai garsėjo romėnų imperatoriai Neronas ir Diokletianas.

Persekiojimai baigėsi, kai kovą dėl valdžios laimėjo Konstantinas Didysis. Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais, buvo keletas konkuruojančių sektų, kurios save vadino krikščionimis. Bet po imperatoriaus Konstantino I valdymo, krikščionybė ir vietinės valdymo hierarchijos struktūros buvo tarpusavyje susietos. Konstantinas Didysis 313 m. Milano ediktu įteisino krikščionybę ir 325 m. sušaukė Nikėjos Bažnyčios susirinkimą, kuris suformulavo ir susistemino pagrindines tikėjimo tiesas.

Krikščionybei įsigalėti padėjo imperatorius Teodosijus, 392 m. paskelbęs krikščionybę valstybine religija. Taip pat Teodosijus uždraudė arijonų sektas, ėmė persekioti pagonis.

Pagrindiniai straipsniai – Schizma, Kliuni reformos, Kryžiaus žygiai ir Inkvizicija.

 

Jau nuo 395 m., kai Romos imperatorius Teodosijus padalijo Romos imperiją į dvi dalis, ėmė ryškėti skirtumai tarp rytų ir vakarų krikščionių. 476 m., kai žlugo Vakarų Romos imperija, atsirado prielaidų skilti Krikščionių Bažnyčiai, nes tikinčiųjų valstybiniai ryšiai jau nebevienijo. Buvo ne vienas laikinas Bažnyčios skilimas, tačiau 1054 m. krikščionys galutinai suskilo į vakarų ir rytų atšakas (įvyko Didžioji schizma). Vakarų krikščionis iki reformacijos galima vadinti katalikais.

X–XI a. atsirado poreikis reformoms, nes dvasininkai nesilaikydavo bažnytinių reikalavimų. Tikintieji vis labiau piktindavosi dvasininkų elgesiu. Todėl Kliuni vienuolynas paskelbė Bažnyčios reformos idėją. Kliuni reformas įtvirtino popiežius Grigalius VII. Kliuni reformos vykdytos tik Katalikų Bažnyčioje.

XI–XIII a. katalikai skelbė Kryžiaus žygius į Artimuosius Rytus, o XIII–XV a. jie kovojo su baltų pagonimis. Pirmąjį Kryžiaus žygį 1095 m. paskelbė popiežius Urbonas II. Per visą Kryžiaus žygių į Artimuosius Rytus laikotarpį surengti aštuoni Kryžiaus žygiai.

Viduramžiais tarp katalikų atsirasdavo religinių srovių (erezijų), prieštaraujančių Bažnyčiai. Siekiant sustabdyti erezijas, įsteigta inkvizicija (bažnytinis teismas). Inkvizitoriai persekiojo, surasdavo ir žiauriai tardydavo eretikus.

 

Pagrindiniai straipsniai – Reformacija, Kontrreformacija ir Jėzuitai.

XVI a. Katalikų Bažnyčia ir didelė dalis Europos patyrė dideles permainas. Nepasitenkinimas Katalikų Bažnyčia (indulgencijomis, simonijomis, didelėmis bažnytinėmis rinkliavomis, dvasininkų savivaliavimu) XVI a. peraugo į reformaciją. Šio judėjimo pradžia laikoma 1517 m., kai Martynas Liuteris ant bažnyčios durų iškabino „95 tezes“. Šiose tezėse jis pateikė savo idėjas, kaip pertvarkyti Bažnyčią (pasmerktas indulgencijų pardavinėjimas, teigė, kad Bažnyčiai nereikia Popiežiaus ir kad dvasininkams nebūtinas celibatas, neigė dvasininkijos, kaip tarpininko tarp žmonių ir Dievo, vaidmenį, vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikė Bibliją). Prasidėjusi Vokietijoje, reformacija greitai paplito kitose Europos valstybėse. Protestantizmas įsigalėjo Anglijoje (anglikonybė), Šveicarijoje (kalvinizmas), Skandinavijos šalyse, Latvijoje, Estijoje, Nyderlanduose ir kitur.

Katalikų Bažnyčia ėmėsi priemonių prieš reformaciją. XVI a. vid. – XVII a. pr. vyko kontrreformacija. Propaganda, diskusijomis, prievarta ir inkvizicija Šventasis Sostas siekė susigrąžinti tikinčiuosius. Įsteigtas Jėzuitų ordinas siekė stiprinti katalikybę steigdamas katalikiškas mokyklas ir universitetus. Tridento bažnytiniame susirinkime įdiegti reikalingi pertvarkymai ir sustiprintas Bažnyčios autoritetas.

Dėl aktyvios misijinės veiklos ir natūralios krikščionių migracijos, krikščionybė tapo didžiausia pasaulio religija, kurios pasekėjais save įvardina apie 2 milijardus žmonių. Dėl radikaliosios reformacijos atsirado naujieji religiniai judėjimai, tokie kaip: iš baptistų kilę sekmininkai, vėliau charizmatai. Charizminis judėjimas palietė ir katalikų bažnyčia, atsiranda tokios bendruomenės kaip tarptautinė Taize, lietuviški „Gyvieji akmenys“.

Atsiranda kai kurie judėjimai kilę iš krikščionių ir skelbiantys save krikščioniškais – Jehovos liudytojai, Susivienijimo bažnyčia (munistai), mormonai. Krikščioniško pasaulio jie dažniausiai nėra prįpažistami krikščionimis dėl esminių doktrinų skirtumo (Trejybės klausimas, kitokia kristologija).

 

Paskutiniais laikais egzistuoja didžiulė grupė žmonių, kurie vadina save krikščionimis tik formaliai, be kokio nors gilaus tikėjimo krikščioniškomis dogmomis ar ateities eschatologija, nedalyvauja matomame Kristaus garbinime ir traktuojantys krikščionybę greičiau kaip tradiciją, kurioje jie gimė ir kuriai jie formaliai priklauso. Todėl dažniausiai tokio išpažinimo krikščioniškas tikėjimas svyruoja priklausomai nuo tikinčiojo įsitikinimų ir žinių, taip pat aplinkos įtakos. Paskutiniais šimtmečiais, sparčiai plintant materialistinei pasaulėžiūrai, vakarų krikščionybėje plečiasi ateistiniai požiūriai, vis daugiau žmonių palieka bažnyčią ir priima agnosticizmo ir atviro ateizmo pozicijas. Taip pat krikščionybėje atsirado nemažai erezijų ir sektų.

Ir vis dėlto, krikščionybė lieka dominuojančia pasaulio religija, buvusios Sovietų Sąjungos teritorijose ir Azijoje pasireiškia matomas atsivertimas į krikščionybę. Šiuo metu viso apie 2 106 962 000 žmonių 238 pasaulio šalyse arba apie 33 % Žemės gyventojų išpažįsta krikščionybę^[23].

 

Justino Kankinio „Pirmojoje apologijoje“ – veikalas adresuotas imperatoriui Antoninui Pijui – pateikiamas krikščionių liturgijos aprašymas, jau turintis pamatinę krikščionių liturginės dievogarbos struktūrą:

Ir dieną, sekmadieniu vadinamą, visi miesto ar kaimo gyventojai sueina draugėn; kiek tik leidžia laikas, skaitomi apaštalų liudijimai bei pranašų raštai. Kai skaitantysis pavargsta, toliau žmones moko vadovas, ragindamas laikytis anų gerų pavyzdžių. Tada visi pakylam ir meldžiamės, o paskui, kaip jau sakėm, įnešami duona, vynas ir vanduo, ir vadovas tam tikru būdu atnašauja maldas ir dėkojimus pagal savo įgaliojimus, o žmonės atsako tardami „Amen“. Tada padalijama ir turima dalis tame, už ką buvo dėkojama, o nesantiems jų dalis pasiunčiama per diakonus. Ir pasiturintys bei norintys duoda kiek mano esant tinkama, tai surenkama pas vadovą. Jis rūpinasi našlaičiais, našlėmis, kenčiančiaisiais nepriteklių dėl ligos, taip pat nelaisvėje atsidūrusiais, bei svetimšaliais, buvojančiais mūsų tarpe, vienu žodžiu - rūpinasi visais stokojančiais. Justinas Kankinys

Taigi Justinas rašo, kad krikščionys susirenka bendrai dievogarbai sekmadienį, prisikėlimo dieną, nors kitos liturginės praktikos į tai neįeina. Skaitomos ištraukos iš Senojo ir Naujojo Testamentų, bet ypač iš Evangelijų. Dažnai skaitiniai sudaro metų ciklą ir būna surašyti tam skirtoj knygo – lekcionarijuje. Skaitinį lydi pamokymai – pamokslas arba homilija. Į liturgiją įsiterpia įvairios maldos (užtarimo, padėkos, išpažinimo), jos sakomos kiekvieno ar visų atitariamos skaitant kam nors vienam, tyliai ar giedant. Dažniausia – vad. Viešpaties malda (Tėve mūsų). Eucharistija arba Šv. Komunija, arba Viešpaties vakarienė) – tai liturgijos dalis, kurioje naudojamas pašventintas maistas, paprastai duona ir vynas. Justinas Kankinys Eucharistiją aprašo taip:

Eucharistija mes vadinam tą valgį, kurio negalima valgyt niekam, o tik žmogui, tikinčiam, kad tiesa ką mes mokom, ir nuplautam nuplovimu nuodėmes atleidžiančiu ir ir atgaivinančiu, žmogui, gyvenančiam taip, kaip paliepė Kristus. Nes ne kaip paprastą valgį ir gėrimą mes ją priimam, bet kaip Kristus mūsų Išganytojas, Dievo Žodžiu padarytas krauju ir kūnu, turėjo kūną ir kraują mūsų išganymui, taip ir mes išmokyti, kad valgis, Jo žodžio malda palaimintas, o mūsų kūną ir kraują perkeitimu maitinantis, yra kūnas ir kraujas to Jėzaus, kuris tapo kūnu. Justinas Kankinys

Vienos krikščionių denominacijos praktikuoja uždarą komuniją, t. y. teikia Eucharistiją tik tos bendruomenės ar bažnyčios nariams. Katalikai reikalauja, kad tikintysis dar ir neturėtų neatleistų mirtinų nuodėmių. Daugelis kitų bažnyčių laikosi atviros komunijos principo, nes komuniją traktuoja kaip sąjungos būdą, o ne tikslą, ir todėl leidžia ja pasinaudoti visiems tikintiems. Kai kurios grupės nusišalino nuo tradicinės liturgijos ir, pvz., renkasi šeštadienį (Septintosios dienos adventistai) arba neteikia reikšmės jokiai konkrečiai dienai. Charizmatikų ir Sekmininkų kongregacijose linkstama kliautis spontanišku jausmingumu, kurį esą valdo Šv. Dvasia, užuot laikiusis kokios nors formalios tvarkos; jose ir meldžiamasi spontaniškai. Kvakeriai tyliai sėdi, kol pasijunta Šv. Dvasios skatinami kalbėti. Kai kurių evangelikų ceremonijos primena roko ar popmuzikos koncertus su šokiais ir garsintuvais. Pamaldoms grupių, kurios nepripažįsta kunigystės kaip atskiro instituto, vadovauja pamokslininkas, pastorius ar pan. Dar kiti neturi formalaus vadovo – vienais atvejais tai diktuoja aplinkybės, kitais tikintieji sąmoningai to vengia. Kai kuriose bažnyčiose giedama tik akapela – Rytų Ortodoksams tai tradicijos dalykas, o vad. Kristaus Bažnyčios tam iš principo nepritaria.

Gali skirtis atskiros tikėjimo praktikos – krikšto, santuokos apeigos, pasninkai. Ankstyvojoje Bažnyčioje tie, kurių iniciacija nebaigta, atsiskirdavo prieš eucharistinę pamaldų dalį. kai kuriose bendruomenėse prie visų ar dalies pamaldų, kol įgis tinkamą apmokymą. Vaikų dievogarba dažnai vykdoma vad. sekmadieninėse (ar šeštadieninėse) mokyklėlėse.

 

Krikščionys apibrėžia sakramentą kaip Kristaus įsteigtą išorinį ženklą, kuris perduoda vidinę, dvasinę malonę per patį Kristų. Ne visos denominacijos sutaria, kas yra, o kas nėra sakramentas, ir kas būtent daro sakramentais šiuo terminu vadinamus ritualinius veiksmus. Plačiausia pripažįstami sakramentai – krikštas ir Eucharistija. Dauguma krikščionių laikosi septynių sakramentų – krikšto, sutvirtinimo, eucharistijos, kunigystės, sutaikinimo (išpažintis), ligonių patepimo ir santuokos – šie septyni galioja Romos Katalikų, Rytų Stačiatikių, Vakarų Stačiatikių, Anglikonų, daugelio Liuteronų bažnyčiose. Daugelis kitų denominacijų pripažįsta tik krikštą ir Eucharistiją, o, pvz., kvakeriai apskritai atmeta sakramentinę teologiją. Daugelis protestantų netiki, kad šie veiksmai perduoda malonę, ir pažymi tai naudodami ordinacijos terminą vietoj žodžio sakramentas.

Katalikų, anglikonų, Rytų krikščionių bendruomenės ir tradiciniai protestantai savo dievogarbą veda laikydamiesi liturginio kalendoriaus. Jame išskirtos šventės, susijusios su Jėzaus gyvenimu bei šventaisiais, taip pat pasninkai ir kt. Kiti laikosi tik kelių švenčių – Kalėdų, Velykų, Sekminių. Nedidelė dalis bažnyčių ir visai neturi liturginio kalendoriaus.

Plačiausiai žinomas krikščionybės simbolis – kryžius. Jį tikintieji naudojo nuo seniausių laikų. Tertulianas knygoje De Corona paliudija, kad jis jau rado krikščionių tradiciją kryžiumi žymėtis kaktas. Nors pirmieji krikščionys žinojo kryžių, bet krucifiksai pasirodė tik nuo V a.

Iš paminklų matome, kad vienas svarbiausių pirmiesiems krikščionims simbolių buvo žuvis. Taip galėjo būt dėl plačiai paplitusio akrosticho: žodžiai "Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išganytojas (gr. Iesous Christos Theou Yios Soter) sudaro santrumpą Ichthys (gr. žuvis).

Nuo pat pradžių krikščionys puošdavo kapus Kristaus, šventųjų atvaizdais, Biblijos scenomis ar alegorinių figūrų grupėmis. Katakombos buvo krikščioniškojo meno lopšys, o spėjimą, kad jie turėję baimintis naujakrikštų stabmeldystės, atremia gausūs pavyzdžiai I a. krikščionių piešinių ir net statulų. Kiti svarbūs krikščionių simboliai – chi-ro monograma, karvelis (Šv. Dvasia), aukojimo avinėlis (Kristus), vynmedis (ryšio tarp tikinčiojo ir Kristaus būtinybė) ir kt. Visi jie kilo iš Naujojo testamento.

	Alfa-Omega – pirmoji ir paskutinioji graikų raidyno raidės, simbolizuojančios Jėzų Kristų, kuris yra „pradžia ir pabaiga“ (Apr 22,13).
	Lotyniškas kryžius – dažniausiai sutinkamas krikščionybės simbolis. Kryžiaus simbolis reiškia nukryžiavimą, nuodėmių atleidimą ir Jėzaus Kristaus kančias už žmones.
	Graikų stačiatikių kryžius – lygiašonis su išplėstais galais.
	Rusų stačiatikių kryžius – aštuonšonis, pridedamos dvi linijos – viršutinė, vaizduojantį nuosprendžio lentelę (INRI/INBI), apatinė, vaizduojanti kojų laikiklį. Pasviras kojų laikiklis yra nuoroda į tai, jog prieš mirtį vienas iš kartų su Kristumi nukryžiuotų plėšikų atgailavo.
	Patriarcho kryžius – bizantietiškos kilmės kryžius, sutinkamas ir Lietuvos herbe. Rusų stačiatikių kryžius yra šio kryžiaus variacija.
	Koptų kryžius – dvylika galų simbolizuoja 12 Apaštalų, keturios pagrindinės dalys simbolizuoja 4 Evangelistus.
	Žuvis (Ictus, Ichthys) – vienas ankstyviausių Kristaus simbolių. Graikų kalboje žodžio žuvis raidės atitinka žodžių Jėzus Kristus, Dievo sūnus, Išganytojas pirmąsias raides.
	Labarum. Ankstyvosios krikščionybės simbolis. Monogramą sudaro dvi graikų abėcėlės raidės, žyminčios graikiško Kristaus vardo pradžią: X ir P.
	JHS arba IHS  – Vakaruose naudojamos Kristaus monogramos (kristogramos). Kilę iš graikiškai rašomos Jėzaus vardo santrumpos (iota = i + eta = h + sigma = s). Rytuose naudojama santrumpa IC XC. JHS ir IHS taip pat interpretuojamos ir pagal lotyniškąjį tekstą: Iesus Hominem Salvator (liet. Jėzus žmonių išganytojas) arba In hoc signo (liet. Su šiuo ženklu). http://symboldictionary.net/?p=2090 Archyvuota kopija 2014-02-18 iš Wayback Machine projekto.
	Lot. INRI, gr. INBI. Šios didžiosios raidės paprastai vaizduojamos ant lentelės virš Nukryžiuotojo. Tai yra santrumpa lotyniško užrašo Jezus Nazarenus Rex Judaeorum („Jėzus Nazarietis, žydų karalius“). Ant kryžiaus užrašas buvo užrašytas trimis kalbomis – lotyniškai, graikiškai ir hebrajiškai.
	Avinėlis (Agnus Dei – Dievo avinėlis). Vakarų krikščionybei būdingas Kristaus vaizdavimas. Naujajame Testamente Kristus dažnai vadinamas Avinėliu, o jo sekėjai – avelėmis. Avinėlis – nekalta ir nebyli auka, Eucharistijos simbolis. Tai švelnumo, gerumo ir tyrumo simbolis. Rytų krikščionybėje kanonais uždrausta Kristų grafiškai vaizduoti kaip avelę, ikonografijoje jis vaizduojamas tik kaip žmogus.

Keturi evangelistai taip pat turi savo simbolius ir atributus: Matas – angelą, Morkus – liūtą, Jonas – erelį, Lukas – jautį.

Krikštas – tai apeiga su vandeniu, kurios metu žmogus tampa Bažnyčios nariu.

Mokyme, kurį Jėzus išsakė Kalno pamoksle, maldos išoriniams aspektams neteikiama svarbos, o susirūpinimas, kaip konkrečiai reikėtų melstis, laikomas pagonišku – vietoj to kviečiama paprastai kliautis Dievo tėvišku gerumu. Kitur Naujajame Testamente akcentuojama analogiška prieigos prie Dievo laisvė.

Vėlesnės krikščionių tradicijos teikė reikšmės fiziniams gestams, įskaitant nuo Viduramžių mus pasiekusius klaupimąsi, žegnonę. Tradiciškesnių krikšionybės srovių tikintieji klaupiasi, nusilenkia, gulasi veidu į žemę. Vakarų krikščionys sudeda delnus prie krūtinės – tai Viduramžių komendacijos ceremonijos palikimas. Kartais priimama orans (lot. besimeldžiantysis) pozicija – alkūnės prie šonų, delnai aukštyn

Už kitus žmones meldžiamasi užtariamąja malda. Biblijoje daug tokios maldos pavyzdžių: žmones prieš Dievą užtaria ST pranašai, Petras meldžiasi už ligonius. NT Jokūbo laiške nedaromas skirtumas tarp paprastų tikinčiųjų maldų ir ST didžiojo pranašo Elijo maldos. Maldos galia kildinama ne iš tikinčiojo statuso, bet iš Dievo galybės.

Senovės Bažnyčioje išsivytė tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionybėje išlikęs paprotys prašyti (mirusių) šventųjų užtarimo. Protestantiškosios bažnyčios atmetė maldas šventiesiems remdamosi idėja, kad Kristus esąs vienintelis tarpininkas. Reformacijos veikėjas H.Zwinglis yra paliudijęs, kad meldėsi šventiesiems iki Biblija jį įtikino, kad tokia praktika stabmeldiška.

Pasak Katalikų Bažnyčios katekizmo, „malda – tai minčių ir širdies Dievop pakylėjimas ar meldimas iš Dievo gėrybių“. Anglikonų tradicinis maldynas yra veikiau vadovas bažnyčios tarnystėms, į jį įeina maldos šalia Šventraščio skaitinių, himnų ir giedamųjų psalmių.

Beveik visi krikščionys švenčia sekmadienį, kurį laiko Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena. Taip pat švenčiamos Kalėdos – Kristaus gimimas ir Velykos – Kristaus prisikėlimas. Romos katalikai ir rytų stačiatikiai turi daug kitų švenčių.

 

Krikščionybė į Lietuvą pradėjo skverbtis nuo X a., XIII a. antroje pusėje pasikrikštijo pirmasis Lietuvos valdovas – Mindaugas. Mindaugui priėmus krikštą, jis buvo popiežiaus karūnuotas ir Lietuvoje įkurtos trys vyskupijos bei Lietuvos bažnytinė provincija. 1263 m., žuvus Mindaugui, praktiškai sustojo ir krikščionybės plėtimasis Lietuvoje. Oficialia religija krikščionybė vėl tapo tik 1387 m., Jogailos ir Vytauto valdymo laikais.

XVI a. Lietuvoje pradėjo plisti protestantiški judėjimai, ypač tarp ponų ir bajorų, amžiaus viduryje beveik visi bajorai išpažino šias religijas, apie pusė LDK bažnyčių tapo protestantiškomis, tačiau skirtingai nei kitose Europos šalyse, protestantizmą jau kitam šimtmetyje išstūmė katalikybė, liko tik pavienės protestantų bendruomenės.

Statistikos departamento gyventojų 2001 metų surašymo rezultatais ^[24]:

• Romos katalikybę išpažįsta – 2,75 mln. gyventojų
• Stačiatikybę – 141 821
• Sentikių – 27 073
• Evangelikų liuteronų – 19 637
• Evangelikų reformatų – 7082
• Visos (pilnos) Evangelijos bažnyčios – 2207
• Sekmininkų – 1307
• Baptistų (ir laisvųjų bažnyčių) – 1249
• Septintos dienos adventistų – 547
• Graikų apeigų katalikų (unitų) – 364
• Metodistų – 211
• Nurodė evangelikas, protestantas – 660
• Nurodė krikščionis – 275