Homilija

Biblijos skaitinys aiškinamas apreiškimo ir švenčiamo slėpinio atžvilgiais. Homilijomis siekiama per Biblijoje aprašomą Kristaus slėpinį stiprinti tikėjimą ir skatinti gyventi pagal krikščionišką mokymą, paklusti Dievo žodžiui. Prisikėlęs Jėzus Kristus savo mokiniams aiškino Raštus eidamas į Emausą (Lk 24, 44). Apaštalai Bibliją interpretavo grįsdamiesi Kristaus prisikėlimu iš mirusiųjų (Apd 13, 15). Viena iš homilijų – Jėzaus Kristaus kalba Nazareto sinagogoje (Lk 4, 16– 20), homilijų pateikta Petro pirmame laiške ir Laiške hebrajams.^[1]

Pradžioje homilija buvo suvokiama kaip Biblijos aptarimas krikščionių religinėse apeigose, ši praktika kilusi iš sinagogų apeigų (Lk 4, 16–22; Apd 13, 15). Po kurio laiko homilijomis pavadintos vyskupų kalbos tikintiesiems. Ignotas Antiochietis (Laiškas Polikarpui / Epistula ad Polycarpum) ir Eusebijas Cezarietis (knyga „Bažnyčios istorija“ / „Historia ecclesiastica“) į homiliją žvelgė kaip į kalbą Dievo tarnyboje. Iš žymesnių homilijų kūrėjų minėtini Justinas Kankinys ir Klemensas Aleksandrietis. Tertulijonas ragino aiškinti Bibliją ir sustiprino įspėjamąjį homilijos pobūdį. Homilijas, kaip tam tikrus Biblijos paaiškinimus, pradėjo sakyti Origenas, jis jų parašė 200. Origenas troško iškelti dvasinę Biblijos prasmę ir vadovauti tikintiesiems. IV– VI a. vyskupai (Jonas Auksaburnis, Augustinas) homilijas struktūravo ir nustatė jų mokymo turinį (šių principų laikomasi ir XXI a.). Augustinas homiliją įvardijo lotyniškais žodžiais tractatus 'svarstymas, samprotavimas' arba sermo 'pašnekesys'.^[1]

Grigalius I, parašęs apie 600 homilijų, ganytojiškąją veiklą suprato kaip Biblijos skelbimą. Homilijos sakytos krikščioniškose šventėse, nuo IV a. – metinėse iškilmėse, kankinių ir šventųjų dienose. Sakytos egzegezinės homilijos pagal Senąjį ir Naująjį Testamentą, skirtos tam tikroms Biblijos eilutėms, taip pat – teminės homilijos dorovingumo, bendro gyvenimo arba kitais svarbiais klausimais, buvo sakomos homilijos siekiant katechizuoti naujai pakrikštytuosius. V a. pasirodė homilijarijai – Bažnyčios Tėvų, to laikotarpio iškiliausiųjų teologų, homilijų rinkiniai.^[1]

Vatikano II susirinkimas (1962–1965) įtvirtino požiūrį, kad Jėzus Kristus reiškiasi ne tik per sakramentus, bet ir per Dievo žodį, iškelta homilijos svarba. Reikia gerai išmanyti Bibliją, norint pasakyti homiliją. Kanonų teisės kodekse homilija aiškinama kaip Mišių pamokslas, būtina pamokslauti sekmadieniais ir per šventes, kai bendruomenė švenčia Eucharistiją, raginama homiliją sakyti ir per paprastas Mišias, ypač advento ir gavėnios metu. Sakoma, jog vyskupui homilija yra teisė, kunigams ir diakonams – galia. Bažnyčios dokumentuose akcentuojama, kad dvasininkai homilijas sako Kristaus autoritetu, jo vardu bei galia. Pasauliečiai negali sakyti homilijų.^[1]

Judaizme homilija, arba pamokslas, vadinami deraša. Judėjų homilijas paprastai sako rabinai sinagogose.^[2]

Plačiąja prasme pranašai buvo pirmieji žydų pamokslininkai, tačiau jie nebuvo oficialiai įpareigoti aiškinti Toros ir savo žodžių jie neskyrė oficialiajai bendruomenei. Pirmąsias homilijas pasakė Ezra, gyvenęs apytiksliai V a. pr. m. e., jis jautė, kad paskaičius Toros tekstą paprastiems tikintiesiems naudinga jį paaiškinti. Gerokai iki krikščionybės atsiradimo tokie Šventojo Rašto aptarimai tapo žydų liturgijos dalimi. Keičiantis laikams judėjų homilijų forma ir turinys pamažu kito. Kai kurie pamokslininkai pateikdavo didaktinį Toros aiškinimą, o kiti pasitelkdavo alegoriją, parabolę, pasakojimo epizodą ar tautosaką.^[2]

Homilijas rabinai sakydavo tam, kad įkvėptų, padrąsintų, kartais – kad įspėtų savo benduomenes. Daug ankstyvųjų homilijų išsaugota neįteisintose Talmudo dalyse ir sudaro didžiąją Midrašo, giluminių Biblijos teksto prasmių aiškinimų rinkinio, dalį. Pamokslai galėjo būti socialinės kritikos ir reformų įrankis arba linksmas ir pamokantis rabino iškalbos bei mokytumo atskleidimas. Vis dėlto etika liko homilijų pagrindas.^[2]