Homiletika

Ši disciplina yra privaloma kunigų seminarijose.^[2] Į homiliją homiletika žvelgia kaip į mėginimus per Dievo žodį išaiškinti reikšmingą žmogaus, Bažnyčios ir visuomenės padėtį. Pasak homiletikos, pamokslas leidžia grįžti prie Dievo pažadų, duotų dėl Jėzaus Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo (2 Kor 1, 20; 1 Pt 3, 15). Evangelizacija vykdoma supažindinant su Gerąja Naujiena. Homiletikos pagrindas – egzegezė, dogmatika, kerigminės teologijos elementai, retorika, lingvistika, kalbos filosofija, publicistika.^[1]

Nuo Vatikano II susirinkimo (1962–1965) vystoma kontekstinė bei eksperimentinė (semiotinė, naratyvinė) homiletika (iki tol taikyta kerigma). Homiletika telkiasi į homilijos analizę, homilija yra jos tyrimo objektas. Homilija nagrinėjama skirtinguose kontekstuose, aiškinami visuomenės pokyčiai, priėmimo estetika, gilinamasi į pamokslininko ir klausytojo vaidmenis, naujų bendravimo formų taikymą, grupinį darbą ir grupės dinamikos pažinimą, emocinius ir pasąmoninius skelbimo proceso dėmenis (tokius, kaip baimė, agresyvumas, infantilizmas, narcisizmas, fantazijos ir prieštaravimai). Homiletika aiškinasi, kokiais būdais kalbėti apie Dievą, kuris yra vilties pamatas (1 Pt 3, 15), tiria homilijos teoriją ir istoriją, nagrinėja dvasingumą ir homilijos didaktiką.^[1]

 

Judaizme pamokslas, kaip pastovi pamaldų dalis, sutinkamas nuo Ezros laikų, jis įvedė paprotį skaityti hebrajiškai parašytą Torą, o vėliau ją persakyti arba aiškinti šnekamąja kalba, kuri tuo metu buvo aramėjų.^[3] Ši tradicija visiškai įsitvirtino apie IV amžių pr. m. e.^[3] Sugriovus Jeruzalės šventyklą, sinagogos tapo žydų pamaldų centrais, o pamokslų reikšmė išaugo. Susidarė pastovi struktūra: pradžioje kalbėtojas cituoja Biblijos eilutes, tada jas aiškina, apibendrina ir baigia Viešpatį šlovinančia malda.^[3] Gerbiamiausių to laikotarpio rabinų pamokslai išsaugoti Midraše, vienoje iš Talmudo dalių.

Kaip įprastinis mokymo programos dalykas, homiletika dėstoma šiuolaikinėse rabinų seminarijose.^[4][5]