Žygimantas Senasis

Žygimantas Senasis buvo trečias eilėje prie Lenkijos sosto po savo brolių Jono Albrechto ir Aleksandro. Jų vyresnysis brolis Vladislovas II buvo tapęs Vengrijos ir Bohemijos karaliumi.

Po tėvo mirties Žygimantas liko vienintelis iš sūnų, kuris negavo jokio titulo. 1495–1496 m. Žygimantas prašė savo brolio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro jam išskirti valdą iš LDK, tačiau jam buvo atsakyta. Jo motina Elžbieta Habsburgietė nesėkmingai bandė jam užtikrinti Austrijos sosto paveldėjimą. Po nesėkmingo jo brolio Jono Albrechto įsiveržimo į Bukoviną žlugo planai Žygimantui išrūpinti Moldavijos sostą. Galiausiai Žygimantu ėmė rūpintis Bohemijos ir Vengrijos karalius Vladislovas II, kuris jam skyrė Gloguvo (1499 m.) ir Opavos kunigaikštystes (1501 m.), o 1504 m. jis tapo Silezijos ir Žemutinės Lužicos valdytoju.

 

 

Mirštančio Aleksandro pakviestas į Vilnių iškart po jo mirties 1506 m. rugsėjo 13 d. buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, nepaisant Melniko unijos susitarimų pagal kuriuos valdovas turėjo būti renkamas bendrai Lietuvos ir Lenkijos bajorų. 1506 m. gruodžio 8 d. Lenkijos Senato posėdyje Petrakave Žygimantas buvo išrinktas Lenkijos karaliumi. 1507 m. sausio 20 d. jis atvyko į Krokuvą ir po keturių dienų Vavelio katedroje primo Andžejaus Boryševskio buvo karūnuotas.

 

Kuriam laikui užtikrinęs ramybę pažadu kasmet mokėti duoklę Krymo chanui Mengli I Girėjui ir nusiuntęs pasiuntinius pas Valakijos vaivadą Bogdaną, Žygimantas ėmėsi tvarkyti šalies reikalus. Išlaidaus Aleksandro apgriautas Lietuvos ūkis buvo sutvarkytas, daugelis jo įsiskolintų dvarų buvo išpirkta. Žygimantas išmokėjo algas kariuomenei, sudarė atsarginį kapitalą įvairioms visuomeninėms išlaidoms. Į ūkį jam teko kreipti daug dėmesio, nes ilgų karų metu ypač daug reikėjo pinigų kariuomenei.

1512 m. buvo išleistos naujos valstybės karinės gynybos taisyklės: Lenkija (be Lietuvos) buvo padalinta į penkias apskritis, bajorai iš kiekvienos apskrities kas penkeri metai turėjo vienerius metus tarnauti kariuomenėje, save pilnai išlaikyti ir aprūpinti. Atsisakantys tarnauti turėjo įnešti tam tikrą mokestį, vengiantys šios prievolės galėjo susilaukti turto konfiskacijos. Be to, Žygimanto buvo įvesta samdytinė kariuomenė. Kita svarbi finansinė-karinė reforma buvo Žygimanto patvirtinta 1527 m. Seime: buvo nuspręsta per ypatingąsias komisijas įvertinti pajamas iš žemių; duoklių rinkėjams paskirtas atlyginimas, kad nebebūtų turto prievartavimo ir iždo grobstymo; kiekviename paviete įgaliotas pareigūnas turėjo atrinkti iš bajorijos tinkamus karinei tarnybai, vesti juos į nustatytą vietą, stebėti, kad būtų laikomasi disciplinos bei mokėti algas. Abi šios reformos nebuvo pilnai įgyvendintos dėl didikų ir dvasininkijos pasipriešinimo. Bajorijos vaidmuo buvo didinamas Seimų sprendimais, kurias buvo apribotos miestiečių ir valstiečių teisės. Pagal 1520 ir 1521 m. seimų nutarimus kiekvienas valstietis, nepriklausomai nuo anksčiau turėtų privilegijų turėjo vieną dieną per savaitę dirbti ponų žemėje. 1529 m. LDK priimtas I Lietuvos Statutas.

Dėl protestantų dėmesio Biblijoje užrašyto Dievo Žodžio studijavimui gimtąja kalba, ypač padaugėjo mokyklų. Karalienės Bonos globojamas, Abraomas Kulvietis 1539 m. įsteigė Vilniuje pirmąją aukštesniąją mokyklą, kurioje dirbo magistras Jurgis Zablockis, taip pat spėjama, kad ir Martynas Mažvydas, galbūt ir Stanislovas Rapolionis. Joje ne tik buvo mokoma įprastų dalykų, antikinių kalbų, bet ir skelbiamos reformacijos idėjos.

Nusileisdamas dvasininkijai Žygimantas griežtai žiūrėjo į pradėjusį plisti protestantizmą.

1542 m. karalienei Bonai iškeliavus į Italiją, Vilniaus vyskupas Povilas Alšėniškis iš Žygimanto Senojo gavo leidimą protestantų persekiojimui. Povilas Alšėniškis 1542 m. uždarė Abraomo Kulviečio įsteigtą mokyklą, manoma, jog įkalino Martyną Mažvydą. Dėl persekiojimų iš LDK į Prūsiją emigravo Stanislovas Rapolionis, Abraomas Kulvietis, laisvę atgavęs Martynas Mažvydas. Protestantų persekiojimą 1544 metais sustabdė Žygimanto Senojo įpėdinis Žygimantas Augustas, iš savo gyvo tėvo gavęs faktinę valdžią Lietuvoje.

Užsienio politikoje dominavo Maskvos problematika. Žygimanto valdymo metais su Maskva buvo kariauta tris kartus. Nuo 1512 m. iki 1522 m. su pertraukomis trukęs karas baigėsi Smolensko praradimu. Po trečiojo karo (1534–1537) Maskvai atiteko Sebežas ir Zavoločjė. Krymo totoriai, nepaisant duoto pažado mokėti duoklę ir toliau tęsė siaubiamuosius pietinių Lenkijos sričių antpuolius. Vienos suvažiavime 1515 m. Žygimantas sudarė sąjungą su Maksimilijonu I, kuris pažadėjo palenkti Vasilijų III sudaryti taiką su Lenkija bei priversti Vokiečių ordino magistrą prisiekti Žygimantui. Imperatoriui savo pažadų netesėjus, Žygimantas 1520 m. pradėjo karą su Vokiečių Ordinu, kuris ėjosi sėkmingai. Iki galo pergale Žygimantas nesugebėjo pasinaudoti ir pasitenkino tuo, kad paskutinis Ordino magistras davė jam vasalinę priesaiką (1525 m.). Savo gyvenimo pabaigoje Žygimantas Senasis jau nebeturėjo jėgų ir jokių planų, net atsisakė nuo pretenzijų į Čekiją ir Vengriją po jų valdovo, brolio Vladislovo mirties ir užleido jas Habsburgams.

Jau Aleksandro laikais Lietuvos ponų tarpe vis labiau ėmė įsigalėti rusų kilmės bajorai. Aukščiausiai iš jų buvo iškilęs totorių kilmės kunigaikštis Michailas Glinskis (rus. Mikhail Lvovich Glinsky: ir lenk. Michał Gliński (1470–1534 m.)), bet lietuviams apkaltinus jį neva jis nužudęs Aleksandrą, pabėgo į Maskvą. M. Glinskio pasikviestas Maskvos kunigaikštis Vosylius III (rus. Василий III Иванович) apgulė daugelį rytinių Lietuvos miestų (skelbėsi einąs vaduoti spaudžiamų pravoslavų) ir artinos prie Smolensko. Bet atvykęs Lietuvos etmonas kunigaikštis Konstantinas Ostrogiškis (lenk. Konstanty Ostrogski) ties Orša sumušė priešus. 1509 m. pasirašyta su Maskva amžinoji taika. Abi pusės pasižadėjo neliesti viena kitos pripažintų žemių ir laisvai praleisti per savo teritoriją kitos valstybės pasiuntinius ir pirklius.

Šis karas Lietuvai buvo daug sunkesnis. M. Glinskio pastangomis, šį kartą Maskvai pavyko gauti daug paramos iš Austrijos imperatoriaus Maksimiliano I (vok. Maximilian I von Habsburg). Į Maskvą imperatorius nusiuntė daugybę karo specialistų inžinierių ir artileristų, mat imperatorius norėjo susilpninti Žygimantą, kuris ypatingai rūpinosi, kad Hasburgai negautų jo brolio Vladislovo II valdomos Vengrijos ir Čekijos. Kad Lenkija neitų į pagalbą Lietuvai, prieš ją buvo sukelta Moldavija ir kryžiuočiai. Karas prasidėjo 1512 m., visos Maskvos jėgos buvo nukreiptos į Smolenską. Tris kartus miestas apgultas ir pagaliau, M. Glinskiui sukėlus viduje sąmokslą, 1514 m. paimtas. Bet ir vėl atvykęs K. Ostrogiškis ties Orša sumušė Maskvos kariuomenę. Turėdamas 30000 karių, jis sumušė 80000 Maskvos kariuomenę (iš jų 30000 krito karo lauke, o pats vadas su 1500 bajorų ir karių pateko į nelaisvę). Nors buvo laimėta, bet Smolensko tvirtovės atsiimti nebepasisekė net per sekančius 8 karo metus. 1522 m. pasirašytos 11 metų paliaubos, Smolenskas paliktas Maskvai, jis Lietuvai grįžo tik po beveik 100 metų (1611 m.).

Ankstyvesnieji karai pasibaigdavo Lietuvai nelaimingai ypač dėl to, kad bajorija nenorėjo kariauti ir nenorėjo mokėti karui reikalingų mokesčių. Tad kol būdavo surenkama kariuomenė, Maskva suspėdavo užimti nemaža Lietuvos pilių. Paskui nebegalėdavo nieko padėti nė dideli laimėjimai, nes po jų maskviečiai užsidarydavo pilyse ir vengdavo atvirų mūšių, o paimti pilį, naudojantis to meto karo technika, buvo gana sunku. Pirmuosius du karus Žygimanto laikais pradėjo Maskva, bet šį trečiąjį – Lietuva. Kai 1533 m. mirė Vosylius III, Maskvos kunigaikščiu tapo Ivanas Rūstusis (rus. Иван Грозный) (1533–1584 m.). Kadangi jis tuomet buvo dar mažas, buvo sudaryta regencija. Su ja Maskvos kunigaikštystėje prasidėjo vidaus neramumai, kuriais Lietuva tikėjosi pasinaudoti. Žygimantas buvo patraukęs į savo pusę Krymo totorius, apsiėmęs jiems kasmet mokėti po 15000 dukatų, ir Maskvai nuolat grėsė iš jų pusės pavojus. Nors lėšų buvo pakankamai surinkta, bajorija nėjo į karą, ir visi dideli siekiai nepavyko. 1537 m. su Maskva buvo padarytos 7 metų paliaubos, kurios vėliau buvo pratęstos, ir Žygimanto Augusto laikais. Siena su Maskva mažai tepasikeitė.

Kai kuriuose šaltiniuose nurodoma, kad iki pirmosios santuokos Žygimantas Senasis turėjo tris nesantuokinius vaikus su Kotryna Telniczanka (Katarzyna Telniczanka)):

• Jonas iš Lietuvos kunigaikščių (1499 m. sausio 8 d. – 1538 m. vasario 18 d.);
• Reginą (1500/1501 m. – 1526 m. gegužės 20 d.);
• Kotryną (apie 1503 m. – 1548 m. rugsėjo 9 d.).

Žygimantas Senasis buvo vedęs du kartus. 1512 m. vasario 8 d. vedė Barborą Zapoliją (1495–1515 m. spalio 2 d.) (vengrų kunigaikščio Stefano Zapolijo (Szapolyai István) dukrą) ir turėjo du vaikus:

• Jadvygą (1513 m. kovo 25 d. – 1573 m. vasario 7 d.), kuri ištekėjo už Joachimo II Hektoro iš Brandenburgo;
• Oną (1515 m. liepos 1 d. – 1520 m. gegužės 8 d.).

1518 m. balandžio 18 d. Žygimantas Senasis vedė Boną Sforzą (1494 m. vasario 13 d. – 1557 m. lapkričio 7 d.) ir turėjo penkis vaikus (šeštasis mirė tik gimęs):

• Izabelę (1519 m. sausio 18 d. – 1559 m. rugsėjo 15 d.), kuri ištekėjo už Vengrijos karaliaus Jono Zapolajo (Szapolyai János);
• Žygimantą Augustą (1520 m. rugpjūčio 1 d. – 1572 m. liepos 7 d.), LDK ir Lenkijos karalius;
• Sofiją (1522 m. liepos 13 d. – 1575 m. gegužės 28 d.), kuri ištekėjo už Braunšveigo-Volfenbiufelio hercogo Henriko V Jaunesniojo;
• Oną (1523 m. spalio 18 d. – 1596 m. rugsėjo 9 d.), kuri ištekėjo už LDK ir Lenkijos karaliaus Stepono Batoro;
• Kotryną (1526 m. lapkričio 1 d. – 1583 m. rugsėjo 16 d.), kuri ištekėjo už Švedijos karaliaus Jono III (Johan III);
• Albrechtą (1527 m. rugsėjo 20 d.).

Kai Žygimantas jau buvo senas, valstybėje didžiausią įtaką įgijo jo antroji žmona, Milano ir Bario kunigaikštytė Bona. Lenkijoje ji įgijo didelę valdžią ir šeimininkavo savo vyro vardu. Paskutiniais gyvenimo metais visai nebuvo girdėti Žygimanto Senojo. Užsienyje jau daug kas manė, kad jis miręs. Turkų sultonas net buvo atsiuntęs užuojautą, o Maskvos kunigaikštis savo pasiuntiniams instrukcijose įrašydavo: „Jei karalius miręs, – pareikšti užuojautą“.

•  
  Žygimantas Senasis Carta Marina žemėlapio fragmente
•  
  Žygimanto Senojo antkapis
•  
  Žygimantas Senasis su rūmų juokdariu Stančiku

• A. Šapoka, Lietuvos istorija; Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijos leidinys, Kaunas, 1936 m. ISBN 5-420-00631-6