Vengrija

Pagrindinis straipsnis – Vengrijos istorija.

 

Romos imperijos laikotarpiu regionas į vakarus nuo Dunojaus vadintas Panonija. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo spaudžiant germanų genčių migracijai, Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu į Europą atvyko daugybė migruojančių genčių. Vieni iš pirmųjų atvykėlių buvo hunai, kurie vadovaujant Atilai sukūrė savo galingą imperiją.

Tradiciškai teigiama, kad Vengrijos valstybę įkūrė Árpád, kuris atvedė madjarus į Panonijos lygumas IX a. 1001 m. susikūrė Vengrijos karalystė. 1241–1242 m. Vengriją nusiaubė totoriai-mongolai. XV a. Vengrija savo regione ėmė vaidinti svarbų vaidmenį. XVI a. šalį užkariavo Osmanų imperija, turkų neužimtas dalis aneksavo Austrija, kurios valdovai buvo karūnuoti ir kaip Vengrijos karaliai. Iš Osmanų imperijos įtakos Vengrija išsivadavo tik XVIII a. pradžioje po karo su turkais. 1687 m. vengrų didikų susirinkimas paskelbė Vengrijos karūną priklausančią Habsburgams, o po 3 m. į Vengriją inkorporuota Transilvanija.

1867 m. kovo 15 d. Austrija pertvarkoma į dualistinę Austrijos-Vengrijos valstybę. Vengrijai priklausė Kroatija, Transilvanija, Slovakija.

1918 m. lapkričio 3 d. Austrijos – Vengrijos imperija žlugo ir Vengrija paskelbė nepriklausomybę.

1919 m. kovo 21 d. paskelbta Vengrijos Tarybų Respublika. Valdžią Vengrijoje paėmė komunistai, vadovaujami Bėlos Kuno (Béla Kun). 1919 m. balandžio mėn. Antantės inspiruotos Čekoslovakijos ir Rumunijos vyriausybės prieš Vengrijos Tarybų Respubliką pasiuntė savo kariuomenę, kuri 1919 m. gegužės mėn. užėmė į rytus nuo Tisos upės esančias Vengrijos žemes.

 

Pagrindinis straipsnis – Vengrijos politinė sistema.

Vengrija yra parlamentinė respublika, jos vyriausybė atskaitinga parlamentui.

Pagrindinis straipsnis – Vengrijos medės.

Administraciniu-teritoriniu požiūriu šalis suskirstyta į 19 medžių (veng. megye). Sostinė Budapeštas turi atskiro vieneto statusą. Vengrijos apskritys (skliausteliuose nurodomi jų centrai):

• Bač Kiškūnas (Kečkemėtas)
• Barania (Pėčas)
• Bėkėšas (Bėkėščaba)
• Boršodas-Abaujus-Zemplėnas (Miškolcas)
• Čongradas (Segedas)
• Fejėras (Sėkešfehėrvaras)
• Dėras-Mošonas-Šopronas (Dėras)
• Haidū Biharas (Debrecenas)
• Hevešas (Egeris)
• Jasas-Nadkunas-Solnokas (Solnokas)
• Komaromas-Estergomas (Tatabania)
• Nogradas (Šalgotarjanas)
• Peštas (Budapeštas)
• Šomodis (Kapošvaras)
• Sabolčas-Satmaras-Beregas (Nyredhaza)
• Tolna (Seksardas)
• Vašas (Sombathėjus)
• Vesprėmo medė (Vesprėmas)
• Zala (Zalaegersegas)

 

Pagrindinis straipsnis – Vengrijos geografija.

Vengrija – valstybė esanti centrinėje Europoje. Šiaurės vakaruose kalnų virtinė skiria Didįjį Alfeldą nuo Mažojo Alfeldo. Šiaurės vakaruose yra Uždunojės kalnai, o vakarinė Vengrijos siena ribojasi su Alpėmis. Kalnų grandinė nusidriekusi išilgai šiaurinės Vengrijos sienos. Aukščiausias yra Matros kalnuose esantis Kėkeš (Kékes) kalnas, kurio aukštis yra 1015 m.

Didžiausia Vengrijos upė yra Dunojus, kurios ilgis šalies teritorijoje – 410 km. Tisa, kita Vengrijos upė, teka iš šiaurės rytų į pietus 580 km ilgio vaga. Didžiausias Vengrijoje yra Balatono ežeras, kuris yra labai seklus ir jo ilgis apie 70 km.

Vengrijos rytuose (Alfelde) yra miškastepių, kurios vadinamos pustomis. Tačiau jose lietaus pakanka, todėl didžiuma įdirbtos.

Vengrijos dirvožemis įvairus. Lygumose vyrauja juodžemiai ir aliuviniai, tačiau vietomis aptinkama ir mažiau derlingų smėlingesnių dirvožemių. Kalvotose vietovėse vyrauja rudieji miškų dirvožemiai.

Vengrijos klimatas – žemyninis, todėl čia žiemos būna šaltos, o vasaros – karštos. Sausį temperatūra visoje šalyje būna minusinė, o liepos vid. temperatūra – 20 °C. Šalies centre, Budapešte, vidutinė sausio temperatūra būna -0,6 °C, o vidutinė liepos temperatūra – 22.2 °C. Vengrijoje per metus vid. iškrenta 635 mm kritulių.

Vengrijos naudingųjų iškasenų resursai yra kuklūs. Šalis daugiausia turi akmens anglies. Šalies pietryčiuose kasama juodoji anglis, tačiau jos nepakanka vidaus poreikiams. Yra nustatyta, kad rusvosios anglies vietomis yra šiaurinių kalnų pakraščiuose. Šalies pietuose ir vakaruose yra naftos ir gamtinių dujų telkinių. Gamtinių dujų taip pat yra ir rytuose. Vengrija eksportuoja boksitą – gausiausią metalo rūdą Vengrijoje.

Pagrindinis straipsnis – Vengrijos ekonomika.

Lietuvos ir Vengrijos prekybos apyvarta 2002 m. sudarė 310,1 mln. Lt (89,81 mln. EUR), prekybos balansas buvo neigiamas: 106,1 mln. Lt (30,73 mln. EUR).

Vengrija yra svarbi boksitų, vario, gamtinių dujų, anglies, naftos, urano eksportuotoja.

Pagrindiniai pramonės produktai yra plienas, chemikalai, medikamentai, cementas, maisto produktai, tekstilės produktai, taip pat yra visame pasaulyje žinomos Ikarus ir GANZ gamyklos.

Pagrindiniai Vengrijos prekybos partneriai yra Vokietija, Austrija, Italija, Rusija.

Daugiau kaip pusė Vengrijos žemių yra tinkamos žemdirbystei. Vengrijoje vyrauja derlingi juodžemiai, o kadangi vegetacijos laikotarpiu orai šilti ir gausiai lyja, Vengrijos žemės ūkis klesti. Čia auginami vaisiai ir daržovės, javai ir vynuogės.

Pagrindinis straipsnis – Vengrijos demografija.

Dešinėje pusėje esantys duomenys labiau atspindi religijų priėmimą nei praktiką. Mažiau nei 12 % vengrų dalyvauja bažnytinėse pamaldose bent kartą per savaitę ir mažiau nei 50 % bent kartą per metus. Apie 30 % vengrų iš viso netiki Dievu.^[5] Pasak 2005 m. apklausos, 44 % Vengrijos gyventojų „tiki, kad egzistuoja Dievas“, 31 % „tiki, jog yra kokia nors dvasia arba dvasinė energija“ ir 19 % „netiki jokiais dievais, dvasiomis ar dvasinėmis energijomis“ (likę 6 % neatsakė).^[6]

Vengrai sudaro 94,4 % šalies gyventojų. Didžiausias mažumų grupes sudaro čigonai (2,1 %), vokiečiai (1,2 %), slovakai (0,4 %), kroatai (0,2 %), rumunai (0,1 %), ukrainiečiai (0,1 %) ir serbai (0,1 %).^[7] Bet pasak kai kurių neoficialių skaičiavimų, čigonai sudaro net 10 % populiacijos^[8]. Dėl istorinių priežasčių (Trianono sutarties) nemažas skaičius vengrų gyvena aplinkinėse valstybėse, daugiausiai Rumunijoje (Transilvanijoje), Slovakijoje ir Serbijoje (Voivodinoje). Taip pat nemažai vengrų yra Ukrainoje, Kroatijoje (daugiausiai Slavonijoje), Austrijoje (Burgenlande) bei Slovėnijoje (Prekmurjė regione).

Gyventojų amžiaus struktūra (2000 m. apskaičiavimai) :

• 0-14 metų: 17 % (878 661 berniukų ir 834 607 mergaičių)
• 15-64 metų: 68 % (3 407 368 vyrų ir 3 535 818 moterų)
• virš 65 metų: 15 % (548 672 vyrų ir 933 718 moterų)

Vyresnių nei 15 m. žmonių raštingumas (2003 m. apsk.): 99,4 % (99,5 % vyrams 99,3 % moterims).Vidutinė numatomo gyvenimo trukmė skaičiuojant nuo gimimo (2006 m. apsk.): 72,66 metų (68,45 vyrams, 77,14 moterims). Šiuo metu mirtingumas Vengrijoje yra didesnis nei gimstamumas, todėl gyventojų skaičius mažėja.

Oficiali kalba yra vengrų, kuri yra gimtoji 93,6 % gyventojų ir kurią iš viso moka 99,8 % populiacijos. Tai finougrų kalbų grupei priklausanti kalba, gimininga suomių ir estų kalboms. Anot 2001 m. surašymo, iš užsienio kalbų populiariausios yra vokiečių ir anglų kalbos, kurias moka, atitinkamai, 10,2 % ir 9,8 % gyventojų. Tiesa, pasak 2005 m. ES apklausos, kurioje buvo taikomi švelnesni kalbos mokėjimo kriterijai, vokiškai susikalbėti sugeba 25 %, o angliškai – 23 % gyventojų, neskaitant tų, kuriems šios kalbos yra gimtosios.

Pagrindinis straipsnis – Vengrijos kultūra.

Europoje Vengrija žinoma savo literatūros, muzikos ir tapybos kūriniais bei mokslo pasiekimais. XIX a. pradėjo kilti Vengrijos literatūrinis lygis. Amžiaus pradžioje populiariausi poetai buvo Danielius Berženis (Berzsenyi Dániel) ir Mihajus Čokonais Vitezas (Csokonai Vitéz Mihály), taip pat Andrašas Dugoničius (Dugonics András), parašęs sėkmingiausią to laikotarpio romaną. Kiti talentingi rašytojai: M. Jožika (Jósika Miklós), J. Etvešas (Eötvös József). M. Vioriošmartis (Vörösmarty Mihály) rašė romantinius eilėraščius ir poemas. Karojus Kišfaludis (Kisfaludy Károly) redagavo literatūrinius leidinius ir rašė pjeses. Žymiausi amžiaus lyrikai buvo Š. Petefis (Petőfi Sándor) ir J. Aranis (Arany János), o I. Madačo (Madách Imre) poema „Žmogaus tragedija“ buvo išversta į daugybę pasaulio kalbų.

Žymiausi XX a. pradžios vengrų rašytojai buvo Ž. Moricas (Móricz Zsigmond), M. Lendelis (Lengyel Menyhért), D. Sabo (Szabó Dezső) ir M. Kafka (Kaffka Margit), kuri buvo pirmoji reikšmingesnė moteris vengrų literatūroje. Svarbiausi šio amžiaus poetai yra E. Ady ir A. Jožefas.

Vengrų mokslininkams, tarp kurių yra pasaulyje gerai žinomi Džordžas von Bekesis (Békési György) ir Edvardas Teleris (Teller Ede), buvo paskirtos kelios Nobelio premijos.

Vengrija turi didelį liaudiškos muzikos palikimą. Liaudies muzika buvo interpretuota čigonų, kurie sudarė tradicinius liaudiškus orkestrus. Vengrų kompozitoriai Bela Bartokas (Bartók Béla) ir Zoltanas Kodajus (Kodály Zoltán) pateikė liaudišką muziką žymiai modernesne ir patrauklesne forma, nors šiuos kompozitorius labiau išgarsino jų pačių sukurti kūriniai. Vengrijoje gimęs žymus XIX amžiaus kompozitorius Ferencas Listas kūrė įkvėptas šios šalies liaudies muzikos.

Vengrijos tapyba nėra taip pripažinta kaip jos literatūra arba muzika. Žinomiausias XIX amžiaus vengrų dailininkas buvo M. Munkačis (Munkácsy Mihály). Kai kuriuose to meto vengrų dailininkų darbuose jaučiama prancūzų įtaka.

Išvystytas menas, šokiai ir kulinarija.

•  
  Višegradas - Dunojus
•  
•  
  Kėkešas
•  

• Vengrijos klimatas
• Vengrijos ryšiai
• Vengrijos transportas
• Vengrijos karinės pajėgos
• Vengrijos tarptautiniai santykiai
• Vengrijos šventės
• Turizmas Vengrijoje

Vikiteka: Vengrija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Vengrija

Bendros nuorodos:

• Lietuvos respublikos ryšiai su Vengrijos Respublika Archyvuota kopija 2004-12-14 iš Wayback Machine projekto.

Žemėlapiai:

• Vengrijos fizinis žemėlapis
• Vengrijos administracinis žemėlapis
• Vengrijos svarbesnių kelių žemėlapis
• Vengrija googlemaps žemėlapyje

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.