[go: up one dir, main page]
More Web Proxy on the site http://driver.im/Pereiti prie turinio

Vežimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Vežimas

Vežimas, ratai – gyvulių, rečiau žmonių traukiama susisiekimo priemonė, turinti ratus (tekinius). Ratų būna 2 (pvz., Vidurio Azijos ir Artimųjų Rytų) arba 4.

Vežimą traukia arkliai, Pietų Europoje, Indijoje, Turkijoje – taip pat ir jaučiai, buivolai, mulai, asilai, Rytų bei Pietų Azijoje ir žmonės (rikšos). Vežimų būna vienkinkių, porinių ir kinkomų keliais gyvuliais, išeiginių ir darbinių, skirtų žmonėms ir kroviniams vežioti, vienašių, dviašių, su ienomis arba grąžulu (rodikliu), su lingėmis arba be jų.

Šumerai III tūkstantmečio pr. m. e. viduryje naudojo keturračius, II tūkstantmetyje pr. m. e. asirai, egiptiečiai, graikai – dviračius kovos vežimus. Iš senovės Graikijos darbiniai vežimai pateko į senovės Romą. Romėnai turėjo ir žmonėms vežioti skirtus vežimus (karietų prototipai). Viduramžiais vežimai plačiai naudojami nebuvo. Vėliau sparčiai plisti ir tobulėti pradėjo darbiniai vežimai. Įvairių rūšių karietos paplito nuo XVI a. (pirma Vengrijoje, vėliau ir visoje Europoje).

XIX a. vežimus pradėjo keisti tobulesnės susisiekimo priemonės, tokios kaip traukiniai, XX a. nukonkuravo automobiliai.

Lietuvoje nuo XIII a. naudoti darbiniai vežimai. XVI a. dvarų inventoriuose paminėti kaustyti ir nekaustyti, vienkinkiai, poriniai, vežimai. Kaustyti valstiečių vežimai žinomi nuo XVII a. pabaigos. XIX–XX a. naudoti dviračiai (retai) ir keturračiai vežimai. Pastarieji yra 2 tipų. Vieni (vienkinkiai, poriniai darbiniai vežimai, arba brikos, ir išeiginiai – bričkos, brikeliai, Žemaitijoje, lineikos Aukštaitijoje, fajetonai Užnemunėje) yra su 1 karties (pertrauko), kiti (vienkinkiai – vežėčios, uorės Aukštaitijoje) su 3 karčių jungiamuoju pagrindu. Viršutinė vežimų dalis įvairių formų. Iki šiol vežimai naudojami kaip pagalbinė transporto priemonė, taip pat pramogoms, tokioms kaip įvairios šventės, žirgų lenktynės.[1]

  1. Vežimas (ratai)Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IX t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1982. T.IX: Pintuvės-Samneris, 335 psl.