Street Fighter

Street Fighter (jap. ストリートファイター = Sutorīto Faitā, liet. „Gatvės kovotojas“), paprastai trumpinama SF ar スト – „Capcom“ kuriama muštynių žaidimų frančizė. Pirmasis žaidimas buvo išleistas 1987 m., nuo tada susilaukė sėkmės įvairiose šalyse, nuolat yra tarp daugiausiai parduodamų žaidimų pasaulyje, ir antra pagal pelningumą tarp „Capcom“ frančizių.^[1][2][3]

Pirmą žaidimą, pavadinimu „Street Fighter“, sukūrė Takaši Nišijama ir Hiroši Macumoto. 1987 m. jis buvo išleistas žaidimų automatams.^[4] Jame žaidėjai valdė protagonistą kovos menų meistrą Ryu ir dalyvavo virtualiame pasauliniame kovos menų turnyre. Turnyras vyko penkiose skirtingose šalyse ir kautis reikėjo prieš dešimt skirtingų oponentų iš įvairių pasaulio šalių. Kiekvienas oponentas turėjo savo unikalų kovos stilių. Antrasis žaidėjas galėjo prisijungti bet kuriuo metu ir valdyti Ryu varžovą Ken (Ryu su pakeista palete). Žaidėjai galėjo atlikti tris rūšis smūgių kumščiu ir spyrių koja, bei tris ypatingas atakas: „Hadouken“, „Shoryuken“, „Tatsumaki Senpukyaku“. Ypatingosios atakas buvo atliekamos nuspaudžiant tinkamas mygtukų kombinacijas.^[5]

Dėl žaidimo sėkmės „Street Fighter“ buvo pritaikytas daugumai kitų tuo metu populiarių žaidimų platformų, įskaitant ir asmeninius kompiuterius.

Pirmasis tikras „Street Fighter“ tęsinys vadinosi „Street Fighter II: The World Warrior“ ir buvo išleistas 1991 metais. Prieš jį buvo keli nesėkmingi bandymai už tęsinius pristatyti kito žanro ar kitokius žaidimus, pvz., „Human Killing Machine“ ar „Final Fight“.

„Street Fighter II“ buvo pirmasis „vienas prieš vieną“ muštynių žaidimas, kuriame žaidėjai galėjo rinktis iš skirtingų veikėjų su skirtingais judesiais. Šiame žaidime kiekvienas veikėjas turėjo unikalų kovos stilių ir po maždaug 30 galimų skirtingų unikalių judesių. Tarp jų buvo ir tuo metu žanre unikalūs permetimo ir užlaužimo judesiai, dabar sutinkami bene visuose muštynių žaidimuose. Vieno žaidėjo režime žaidėjas kaudavosi iš eilės prieš septynis ar daugiau kompiuterio valdomų veikėjų, o juos įveikęs – prieš „bosą“. Kaip ir pirmajame žaidime, bet kuriuo metu galėdavo prisijungti antras žaidėjas ir perimti oponento veikėjo valdymą iš kompiuterio. Dviejų žaidėjų režime abu žaidėjai kaudavosi vienas prieš kitą pasirinktais veikėjais.

„Street Fighter II“ populiarumu pralenkė savo pirmtaką. 1993 metais pajamos iš jo pardavimų viršijo 1,5 milijardo JAV dolerių.^[6] 1995 m. žaidimų automatai vien JAV iš jo surinko virš 2,3 milijardo JAV dolerių pajamų, t. y. virš 9,25 milijardo žaidimų automatuose naudotų ketvirčio dolerio monetų.^[7] Taip pat buvo parduota virš 14 milijonų kopijų „Nintendo“ ir „Sega“ konsolėms pritaikytų versijų.^[8]

1992 m. žaidimas buvo perleistas su papildymais, naujoji versija vadinosi „Street Fighter II′: Champion Edition“. Jame žaidėjai jau galėjo žaisti ir už veikėjus, anksčiau buvusius tik „bosais“. Taip pat, pirmą kartą, du žaidėjai galėjo kautis tarpusavyje naudodami tą patį veikėją. Tokiu atveju, kad būtų galima atskirti, antrojo žaidėjo veikėjo spalvos būdavo pakeičiamos. Tais pačiais metais išėjo ir dar kartą papildytas žaidimas – „Street Fighter II Turbo: Hyper Fighting“. Jame buvo papildomų naujų judesių, kažkiek pakeistos veikėjų spalvos, pats žaidimas padarytas greitesniu, įdėtos naujos judesių „superkombinacijos“.

Nuo tada įvairūs žaidimo papildymai ir korekcijos, ar versijos įvairioms platformoms, buvo leidžiamos iki pat 2008 metų.

1995 m. išleistas trečiasis frančizės žaidimas, „Street Fighter Alpha: Warriors' Dreams“ (Azijos šalyse, Australijoje ir Pietų Amerikoje pavadintas „Street Fighter Zero“). Žaidimas išsiskyrė dar sudėtingesnėmis judesių „superkombinacijomis“ ir su jomis susijusiomis naujomis galimybėmis. Taip pat pridėtos naujos koncepcijos: „grandininės kombinacijos“, „alfa kontrajudesiai“ ir kitos. „Street Fighter Alpha“ žaidėjai galėjo rinktis iš dešimties skirtingų veikėjų bei trijų papildomų „atrakinamų“ veikėjų. Kitais metais išleistas „Street Fighter Alpha 2“ turėjo dar daugiau skirtingų kautynių scenų, jame „grandininės kombinacijos“ buvo pakeistos naujomis „Custom Combos“. Be ankstesnių 13 veikėjų, „Alpha 2“ įdėjo penkis naujus. Trečias ir paskutinis serijos žaidimas, „Street Fighter Alpha 3“, buvo išleistas 1998 m., ir veikėjų pasirinkimą padidino iki 28. Vėlesni jo perleidimai įvairiose platformose turėjo dar daugiau veikėjų, pvz., „PlayStation“ skirtas „Street Fighter Alpha 3 MAX“ – net 37.

1996 m. kartu su bendrove „Arika“ buvo išleistas pirmasis 3D grafikos „Street Fighter“ žaidimas „Street Fighter EX“. Jis buvo skirtas ZN-1 konsolėms, PlayStation atmainai. Be įprastų senų frančizės veikėjų, jame buvo ir nauji, sukurti „Arika“. Kitais metais išleista dar daugiau veikėjų ir galimybių turinti versija „Street Fighter EX Plus“.

2000 m. kaip vienas iš PlayStation 2 konsolės išleidimo žaidimų buvo pristatytas „Street Fighter EX 3“. Pagrindinės jo naujovės buvo galimybė kautis išsyk prieš tris oponentus vienu metu, „patirties taškai“ ir galimybė už juos veikėjui Ace pirkti naujus, ypatingus judesius.

„Capcom“ taip pat išleido eilę „Street Fighter“ žaidimų su kitų bendrovių veikėjais. 1996 m. buvo su „Marvel“ licencija išleistas žaidimas „X-Men vs. Street Fighter“, kuriame kautynėms žaidėjai galėjo rinktis tiek herojus iš „Marvel“ „X-Men“ pasaulio, tiek įprastus „Street Fighter“ veikėjus. Jame pagal tam tikrą sistemą vienu metu galėjo kautis du veikėjai prieš du, kautynėse būdavo vienas prieš vieną tačiau jų metu mygtukų kombinacija būdavo galima iškviesti antrojo veikėjo specialias atakas, kaip pagalbą. 1997 m. išleistas „Marvel Super Heroes vs. Street Fighter“ įtraukė ir veikėjus iš „Marvel Super Heroes“, o 1998 metų „Marvel vs Capcom“ be „Street Fighter“ kovotojų turėjo veikėjus iš įvairių kitų „Capcom“ žaidimų bei „Marvel“ komiksų. Jį sekė „Marvel vs Capcom 2“ 2000-aisiais ir „Marvel vs Capcom 3“ 2001-aisiais metais. „Marvel vs Capcom“ serija buvo labai palankiai sutikta kritikų ir žaidėjų, turėjo nemažą profesionalią sceną įvairiose pasaulio šalyse, dažnai patenka į „geriausių visų laikų“ muštynių žaidimų sąrašus.^{[9][10][11][12]}

Panašią seriją „Capcom“ išleido ir su konkurentais muštynių žaidimų kūrėjais „SNK Playmore“. 2000-aisiais metais išėjo „Capcom vs. SNK: Millennium Fight 2000“, kuriame buvo galima rinktis iš „Street Fighter“ ir SNK „The King of Fighters“ veikėjų bei kelių kitų. 2001 m. „Capcom“ išleido jo tęsinį „Capcom vs. SNK 2“.

2008 m. išėjo dar vienas žaidimas su frančizės veikėjais, „Tatsunoko vs. Capcom: Cross Generation of Heroes“. Jame tarp įvairių „Capcom“ ir „Tatsunoko Production“ veikėjų buvo galima rinktis ir „Street Fighter“ Ryu, Chun-Li, Alex. Iš pradžių išleistas tik Japonijoje, dėl didelio susidomėjimo Vakaruose žaidimas 2010 m. buvo perleistas tarptautiniu mastu, pavadinimu „Tatsunoko vs. Capcom: Ultimate All-Stars“.

2012 m. išleistas „Street Fighter X Tekken“ turėjo 50 skirtingų veikėjų iš „Street Fighter“ ir kitos žymios muštynių žaidimų frančizės – „Tekken“. Jo tęsinį „Tekken X Street Fighter“ kuria jau nebe Capcom, o „Tekken“ savininkai „Nimco“.

Dar vienas maišytų frančizių žaidimas buvo „Street Fighter X Mega Man“ (2012 m.), kuriame žaidėjas valdo pagrindinį „Rockman“ herojų ir kaunasi prieš įvairius „Street Fighter“ veikėjus. Šis žaidimas prasidėjo kaip mėgėjiškas gerbėjų projektas, prie kurio vėliau prisidėjo „Capcom“.^[13][14] Be pagalbos kuriant, „Capcom“ taip pat užsiėmė jo išleidimu ir platinimu.

1997 m. CP System III žaidimų automatams išleistas „Street Fighter III New Generation“.^[15] Jame iš senųjų veikėjų beliko tik Ryu ir Ken, vietoje kitų įvesti nauji. Svarbi naujovė buvo galimybė pariruoti priešininko smūgius. Vos po kelių mėnesių išleistas ir papildymas „Street Fighter III: 2nd Impact“ su keliais naujais veikėjais ir pakoreguotu žaidimu. 1999 m. išleistame trečiame variante „Street Fighter III: 3rd Strike“ grįžo keli seni ikoniniai frančizės veikėjai, kaip Chun-Li. 2011 m. „Capcom“ išleido ketvirtą ir paskutinį „Street Fighter III: 3rd Strike Online Edition“. „Street Fighter III“ nepasiekė savo pirmtakų populiarumo ir apskritai nebuvo taip gerai vertinamas.^[16]

„Street Fighter IV“ buvo pristatytas 2007 m. spalio 17 d. „Capcom Gamers Day“ renginyje Londone. Tai buvo tiesioginis tęsinys „Street Fighter II“ serijai, atsiribojant nuo „Street Fighter III“. Pristatymo metu jame buvo dvylika senųjų veikėjų, paslėptas veikėjas Akuma ir keturi nauji veikėjai, bei vienas naujas „bosas“. Istorija chronologiškai vyko po „Street Fighter II“ įvykių. Žaidimas vis dar vyko dvejuose dimensijose. Įvesti nauji kontratakavimo metodai, pavadinti „fokusuotomis atakomis“, bei nauji „ultra combo“ judesiai. Žaidimas buvo išleistas ir konsolėms bei asmeniniams kompiuteriams (2009 m.), ir Taito Type X žaidimų automatams (2008 m).

2010 m. išleistas papildytas žaidimas „Super Street Fighter IV“. Jis turėjo du naujus veikėjus, be to, visi veikėjai gavo po antrąjį „ultra“ judesį.

„Street Fighter IV“ ypač išpopuliarino ir anksčiau egzistavusias profesionalias „Street Fighter“ varžybas, pritraukė naujų žaidėjų. Vėliau leidžiami įvairūs pataisymai ir papildymai buvo kuriami atsižvelgiant į profesionalių žaidėjų nuomonę ir pastabas.^[17]

Apie „Street Fighter V“ kūrimą „Capcom“ pranešė „Sony’s PlayStation Experience“ renginyje 2014 m. gruodį. 2015 m. dar nebaigtas kurti žaidimas buvo oficialiai pristatytas „E3“ žaidimų konferencijoje, kur surengtas nedidelis prezentacinis turnyras. „Street Fighter V“ išleistas 2016 m. vasarį.

Pagal „Street Fighter“ taip pat buvo sukurti įvairūs animaciniai filmai, vaidybiniai filmai, išleistos kelios mangos bei komiksai, stalo žaidimai.

1994 m. JAV išleistas „Street Fighter“ filmas su Jean-Claude Van Damme Guile (filmo pagr. veikėjo) vaidmenyje ir Puerto Riko aktoriumi Raúl Juliá M. Bison vaidmenyje. Filmas susilaukė daug neigiamų įvertinimų^[18][19][20], tačiau inspiravo konsolių ir žaidimų automatų žaidimą „Street Fighter: the Movie“ bei dviejų sezonų animacinį serialą „Street Fighter“.

2009 m. JAV buvo išleistas filmas „Street Fighter: The Legend of Chun-Li“ su kanadiečių aktore Kristin Kreuk Chun-Li vaidmenyje.

2010 m. išėjo trumpametražis mėgėjų veiksmo filmas „Street Fighter: Legacy“, prie kurio kūrimo prisidėjo ir profesionalus aktorius bei kovos menų meistras Joey Ansah. Ryu vaidmenį jame atliko profesionalus kaskadininkas Jon Foo.

2014 m. JAV žaidimų žurnalo „Machinima“ Youtube kanale bei DVD formatu buvo išleistas Joey Ansah kurto serialo „Street Fighter: Assassin's Fist“ pirmasis sezonas. „San Diego Comic-Con“ renginyje Joey Ansah paskelbė apie antrąjį sezoną, ketinamą išleisti 2016 m. pradžioje.

Pirmasis animacinis filmas buvo pavadintas tiesiog „Street Fighter“. Kurtas Pietų Korėjoje ir 1992 m. išleistas taip pat tik Pietų Korėjoje, jis pasakojo apie du veikėjus, Soryong ir Saeng, keliaujančius į kovos menų turnyrą įveikti M. Bison.

1994 m. Japonijos kinuose išleistas anime filmas „Street Fighter II: The Animated Movie“. 1996 m. išleista ir angliška jo adaptacija. Jo kūrėjai, studija „Group TAC“, taip pat išleido ir anime serialą „Street Fighter II V“, bei dviejų epizodų anime OVA „Street Fighter Alpha: The Animation“. „Manga Entertainment“ bei „A.D. Vision“ išleido abiejų anime angliškas adaptacijas vakarams.

2005 m. išėjo antroji OVA pagal „Street Fighter Alpha“, kurta specialiai vakarų rinkai. Ji vadinosi „Street Fighter Alpha: Generations“ ir buvo prodiusuota „A.P.P.P.“ studijos.

Taip pat, buvo išleista daug trumpų animacinių filmukų, dažnai platinamų kartu su žaidimu. Paprastai jie skirti „collectors edition“ pirkėjams, ar konkrečių platformų savininkams, pvz., 35 minučių filmas apie veikėją Juri buvo prienamas Azijoje Xbox 360 „Collectors Edition“ savininkams. Vakaruose jis išleistas tik 2012 m. kaip „Street Fighter 25th Anniversary Collector’s Set“ kolekcijos dalis.

1994 m. „White Wolf“ išleido vaidmenų žaidimą „Street Fighter: The Storytelling Game“, paremtą „Street Fighter II“ ir naudojantį „Storyteller“ mechaniką, kaip ir „Tamsos pasaulio“ žaidimai.

2006 m. „Sabertooth Games“ išleido „Street Fighter“ papildymą savo kolekcionuojamų kortų žaidimui „Universal Fighting System“. „Street Fighter“ veikėjai taip pat buvo ir dabar jau nebeleidžiamame „Score Entertainment“ bendrovės kolekcionuojamų kortų žaidime „Epic Battles“.

Dėl frančizės populiarumo, ji labai dažnai minima populiariosios kultūros filmuose, knygose, kituose žaidimuose ir panašiai. Tai gali būti „pagarbos“ paminėjimai (ang. „Homage“), „duoklė“ (ang. „Tribute“) ar tiesiog parodijos. Jackie Chan filme „City Hunter“ yra scena, kurioje Jackie Chan ir jo priešininkas transformuojasi pakaitom į įvairius „Street Fighter“ veikėjus. Žaidimas buvo parodijuotas ir populiariame animaciniame seriale „Family Guy“, viename epizode azijiečiai skalbėjai kovėsi naudodami ikoninius frančizės veikėjų Ryu/Ken ir E. Honda judesius.

„Street Fighter“ veikėjai yra labai populiarūs tarp „Cosplay“ mėgėjų.

2007 m. JAV grupė „Man Factory“ išleido pirmąjį albumą iš savo roko operos – trilogijos „Street Fight!“, kurios veiksmas paremtas „Street Fighter“ frančize. Antrasis albumas, pavadinimu „Round 2“, buvo išleistas 2010 m. Taip pat, anglų roko grupė „Arctic Monkeys“ yra sukūrusi ir internete išleidusi dainą „Chun-Li’s Spinning Bird Kick“, pavadinta pagal vienos žymiausių žaidimo veikėjų ikoninį judesį. Kita britų muzikos grupė „Hadouken!“ pasivadino pagal „Street Fighter“ kovos techniką.

Populiariame MMORPG „World of Warcraft“ viena veikėjų vadinasi Chun-Li ir jos profesija yra gatvės kovotoja (angl. street fighter). „Hadouken“ technika parodijuojama žaidime „Team Fortress 2“.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.