Samanidų imperija
سامانیان Samanidai | ||||
Abasidų Kalifato emyratas | ||||
| ||||
Sostinė | Balchas, Buchara | |||
Valdymo forma | Emyratas | |||
Era | Viduramžiai | |||
- Atsiskyrimas nuo safaridų | 892 m., 892 | |||
- Karachanidai užima Bucharą | 999 m. | |||
Samanidai (pers. سامانیان = Sāmāniyān) – Persijos dinastija Vidurinėje Azijoje ir Rytų Irane, valdžiusi 875–999 m. Pavadinimas kilo iš jos įkūrėjo Samano Chodos. Tai buvo viena pirmųjų tautinių iranėnų dinastijų po arabų užkariavimo ir Sasanidų imperijos žlugimo.
Samanidų valstybė laikoma tadžikų tautos ir valstybės pradžia[1]. Jų valdymas truko 102 metus ir 10 dienų, o jų teritorija didžiausio išsiplėtimo metu apėmė Chorasaną, Rajų, Transoksianą, Tabaristaną, Kermaną, Gorganą ir sritį į vakarus nuo Isfahano provincijos.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Samanidų istorija prasidėjo, kuomet Samanis Choda, kilęs iš Balcho, padėjo arabams numalšinti antiislamišką sukilimą. Dėl to jo keturi anūkai 819 m. iš Abasidų emyrų teisėmis gavo administruoti keturias valdas Transoksianoje. Tai buvo Samarkandas (jį gavo Nuchas ibn Asadas), Fergana (Achmadas ibn Asadas), Šašas (Jachja ibn Asadas) ir Heratas (Iljasas ibn Asadas)[2]. Nepaisant to, regioną atskirais laikotarpiais kontroliavo Chorasano emyrai – Tachiridai, o vėliau – Safaridai.
874 m. Nucho anūkui Nasrui ibn Achmadui pavyko suvienyti daugumą Samanidų valdų, pasiskelbiant Mavaranachro emyru. Tuo pat metu jo brolis Izmailis iš Safaridų atkariavo Bucharą, kurioje vis labiau stiprėjo. Kadangi Safaridai buvo traktuojami kaip Kalifato priešai, Kalifas Al-Mutadidas nusiuntė laišką stiprėjančiam Izmailiui, prašydamas padėti kovoje prieš Safaridus.
892 m. Izmailis suvienijo visas Samanidų valdas Transoksianoje, o 901 m. prie Balcho susikovė mūšyje su Safaridų valdovu Amr-i Laithu. Pergalė leido jam nukariauti milžiniškas sritis pietuose – visą Chorasaną (Safaridams liko tik nedidelės teritorijos Sistane). Taip jis sukūrė Samanidų imperiją ir pasiskelbė Mavaranachro valiu, Mašriko ir Chorasano karaliumi. Nepaisant de facto nepriklausomybės nuo Kalifato, Izmailis oficialiai pripažino jo valdžią ir valdė emyro teisėmis. 902 m. Izmailis plėtė Samanidų imperiją dar toliau į vakarus, užimdamas Gorganą, Džibalį, Rėjų ir Tabaristaną (nuvertė Zaididus). Tačiau šiuos valdė tik iki savo mirties, t. y. 907 m.
Valdant Izmailio palikuonims imperija palaipsniui silpo. 977 m. rytinėse provincijos teritorijose įsitvirtino Gaznevidai. Tuo pat metu šiaurėje grasino tiurkai klajokliai: karlukai ir karachanidai. 999 m. Karachanidai užėmė Bucharą, Samanidų sostinę. Taip Samanidų imperijos valdas pasidalino Gaznevidai, kuriems atiteko Chorasanas ir Afganistanas ir Karachanidai, kuriems atiteko Transoksiana[3].
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Samanidų dinastija buvo pirmoji, kuri atgaivino persų kultūrą ir kalbą po musulmonų užkariavimo. Imperijoje vartojama kalba buvo rytų persų dialektas, laikomas tadžikų kalbos pirmtaku. Todėl ir imperija kartais laikoma pirmąja tadžikų valstybe. Norėdami „įteisinti“ savo dinastiją, Samanidai pasiskelbė Sasanidų karo vado ir imperatoriaus Bahramo Čobino palikuonimis.
Valstybėje suklestėjo ankstyvoji išslamiška persų poezija, o žymiausi rašytojai buvo Rudakis, Dakikis ir Ferdousis[4]. Islamiškojo meno istorijoje ilgalaikį pėdsaką paliko Samanidų keramika, papuošta elegantiška ir ritminga kaligrafija[5].
Ankstyvosios Samanidų sostinės buvo Samarkandas, Šašas ir Heratas, tačiau nuo Izmailo laikų pagrindinė sostinė buvo Buchara.
Emyrai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Samanas Choda
- Asadas ibn Samanas
- Samarkando emyrai (Nuchas ibn Asadas, Achmadas ibn Asadas, Nasris ibn Achmadas): 819–892
- Ferganos emyrai (Achmadas ibn Asadas, Ischakas ibn Achmadas, Muhamadas ibn Ischakas, Muchamadas ibn Asadas): 819-
- Šašo emyrai (Jachja ibn Asadas, Muchamadas ibn Nuchas, Jakubas ibn Achmadas): 819-
- Herato emyrai (Iljasas ibn Asadas, Ibrachimas ibn Iljasas): 819–867
- Bucharos emyrai (Izmailis I): 874–867
- Nasris I (864–892)
- Izmailis I (892–907)
- Ahmadas II (907–914)
- Nasris II (914–943)
- Hamidas Nuhas I (943–954)
- Abdula Malikas I (954–961)
- Mansuras I (961–976)
- Nuhas II (976–997)
- Mansuras II (997–999)
- Izmailas II (999–1005)
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Paul Bergne (15 June 2007). The Birth of Tajikistan: National Identity and the Origins of the Republic. I.B.Tauris. pp. 6–. ISBN 978-1-84511-283-7.
- ↑ Elton L. Daniel, History of Iran, (Greenwood Press, 2001), 74.
- ↑ Frye, Richard N. The Cambridge History of Iran. Cambridge University Press.
- ↑ B. A. Litvinsky, Ahmad Hasan Dani (1998). History of Civilizations of Central Asia: Age of Achievement, A.D. 750 to the end of the 15th-century. UNESCO.
- ↑ Grube, Ernst J. (February 1965). "The Art of Islamic Pottery". The Metropolitan Museum of Art Bulletin. 23 (6): 209–228.