Nekaltybė

Nekaltybė (dar vadinama skaistumu) – gyvenimas be lytinių santykių. Dažniausiai prarandama lytiškai subrendus (defloracija). Terminas dažniau vartojamas merginoms ir moterims (lot. virgo),^[1] tačiau kartais pasitaiko ir kalbant apie vaikinus ar vyrus.

Įvairiose kultūrose nekaltybė suvokiama skirtingai, pradedant nuo ne tik fizinio, bet ir dvasinio bei minčių skaistumo, ir baigiant grynai vaginaline nekaltybe, kuomet analinis seksas nelaikomas nekaltybės praradimu. Daugelyje religijų (krikščionybėje, islame, judaizme) skaistybė laikoma svarbiausia dorybe, o moteris, praradusi nekaltybę iki vedybų laikoma gėdinga.

Nekaltybė siejama su tyrumu, dvasios švara, atsakingu požiūriu į santykius, dorovingumu. Kultūros antropologai nustatė, kad romantinė meilė ir seksualinis pavyduliavimas yra universalūs žmonių santykių bruožai. Socialinės vertybės, susijusios su nekaltybe atspindi tiek seksualinį pavyduliavimą, tiek romantiškos meilės idealus ir yra giliai įsitvirtinusios į žmogaus būdą. Tyrimų JAV duomenimis, moterys, iki santuokos praradusios nekaltybę susidūrė su daug didesniu santuokos iširimo pavojumi, nei moterys, kurios iki vedybų buvo nekaltos.^[2]

Lytiškai subrendę asmenys davę Skaistybės įžadą sąmoningai išlaiko skaistumą. Tačiau lytinis susilaikymas skirtinas nuo skaistumo (nekaltybės), kadangi pastarasis suprantamas ne tik kaip fizinis lytinių santykių neturėjimas, tačiau kaip pasaulėžiūros ir vertybių visuma. Be to, nekaltybė yra prarandama vienąsyk gyvenime, tuo tarpu lytinis susilaikymas gali būti ne vienkartinė praktika, o periodinis reiškinys. Skaistumas gi išvis gali būti ne tik fizinis lytinio gyvenimo atsisakymas, bet ir dvasinis (minčių ir norų) tyrumas. Šių sąvokų išskyrimas gali atrodyti gana sudėtingas ir filosofinis klausimas, tačiau jų suplakimas į vieną gali sukelti rimtų nesusipratimų. Skirtingose kultūrose ir religijose sąsajos tarp šių terminų yra gana įvairios.^[3]

Katalikybėje dvasininkams draudžiama turėti lytinių santykių visą gyvenimą, todėl lytinis susilaikymas yra nuolatinis (celibatas). Kitose religijose, pavyzdžiui, hinduizme (brahmačarja) ar budizme, taip pat yra žinoma tokio pobūdžio praktika. Jose jos prisilaikoma kaip tam tikros dvasinės askezės disciplinos.