Nogajai
| Nogajai | |
|---|---|
 Nogajų mergaitės XX a. pr.
| |
| Gyventojų skaičius | apie 200 000 |
| Populiacija šalyse |  Rusija (Šiaurės Kaukazas): 90 666
|
| Kalba (-os) | nogajų, rusų |
| Religijos | sunitai |
| Giminingos etninės grupės | kitos tiurkų tautos |
Nogajai (savivardis ногъай) – tiurkų tauta, gyvenanti Šiaurės Kaukaze (šiauriniame Dagestane, Čečėnijoje ir Stavropolio krašte), kalbanti nogajų kalba, priklausančia kipčiakų kalbų grupei.
Antropologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antropologiškai nogajai priklauso Pietų Sibiro mažajai rasei, kuri yra tarpinė tarp didžiųjų europidų ir mongolidų rasių. Mongoloidiški bruožai išskiria nogajus iš kaimyninių tautų. Nogajų mongoloidiškumo lygis nėra vienodas. Pvz., prie Kubanės gyvenantys nogajai yra smarkiai sumišę su vietiniais adygais, todėl jų bruožai labiau europidiniai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Nogajai atsirado XV a. maišantis tarp Volgos, Embos ir Irtyšiaus gyvenusiems kumanams (polovcams), mongolams mangytams, oguzams. Etnosas pavadintas vieno iš XIII a. Aukso ordos valdovų Nogajaus vardu. Jis galutinai susiformavo Žemutiniame Pavolgyje, dab. Kalmukija Rusijoje, kur jie sukūrė pirmąjį savo valstybinį junginį - Nogajų ordą.
Pradedant XVI a. nogajai iš savo pagrindinės ordos plito į vakarus po visą Ponto stepę. Jie palaipsniui apgyvendino teritorijas į vakarus nuo Kaspijos jūros ir į šiaurę nuo Juodosios jūros, asimiliuodami ir visiškai pakeisdami iki jų stepėje gyvenusius kipčiakus bei kitas tautas, pvz. cirkasus. XVII a. jie pasiekė vakariausią savo arealo pakraštį - Budžaką Juodosios jūros šiaurės vakaruose.
Naujai užimtose teritorijose nogajai visą savo gyvenamą teritoriją organizavo į ordas - teritorinius vienetus. Svarbiausios jų ordos buvo Budžako orda (Budžako regionas tarp Dunojaus ir Dniestro), Edisano orda (Edisanas tarp Dniestro ir Bugo), Edičkulio orda (tarp Bugo ir Dniepro žemupio), Džambuilucko orda (pietinės Chersono ir Zaporožės sritys, į rytus nuo Dniepro), Perekopo orda (didžioji Krymo dalis) ir Kubanės orda (į rytus nuo Azovo jūros). Nors pirmosios dvi ordos buvo valdomos kaip Osmanų imperijos dalis, o kitos - kaip Krymo chanato dalis, nogajai šiose teritorijose sudarė daugumą ir turėjo didelę autonomiją.
XVIII a. nogajai laviravo tarp didžiųjų regiono galybių, Rusijos, Osmanų ir Krymo, konkuravusių dėl jų žemių. Ilgainiui jie labiausiai rėmė Rusijos pusę. Tai iš dalies nulėmė Rusijos sėkmę užimant Ponto stepės regioną. Tačiau vos prisijungę nogajų žemes, rusai pradėjo čia statyti tvirtoves, prievarta keitė jų gyvenimo būdą. 1781 m. įvyko Nogajų sukilimas, kuris buvo žiauriai numalšintas, o 1783 m. nogajams įsakyta išsikelti iš gimtųjų žemių į Užuralę.
Kadangi nogajai toliau nenurimo, nogajų klausimo ėmėsi generolas Suvorovas. 1783 m. jo vadovaujama armija išskerdė daug nogajų Kubanėje, vėliau jie buvo sistemingai naikinami į šiaurę nuo Juodosios jūros. Po 1812 m., kuomet visos nogajų žemės galutinai perėjo Rusijai, prasidėjo visuotinis klajoklių musulmonų egzodas: manoma, kad priverstinai į Turkiją perkelti 0,5-1 mln. nogajų, kur jie pararado savo tapatybę. 1853-56 m. šis iškeldinimas vyko pakartotininai. Kuomet nogajų likučiai buvo suvaryti į rezervatus Kubanėje ir Tauridėje, Ponto stepė buvo praktiškai etniškai išvalyta: nogajus joje pakeitė slavai krikščionys ukrainiečiai ir rusai.[1]
Dabartinė situacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dabar daugiausia gyvena Šiaurės Kaukaze (Nogajų stepė, Dagestanas), Stavropolio krašte, Astrachanės srityje ir Karačiajų Čerkesijoje. Nogajų gyvena ir Maskvoje ir Sankt Peterburge (Rusija).
Dagestane nogajai turi savo nacionalinį rajoną – Nogajų rajoną (Ногайский район). Ketinama kurti analogišką rajoną ir Karačiajų Čerkesijoje. Toks sprendimas priimtas 2005 m. vasarą, patvirtintas 2006 m. spalio 6 d. įvykusio referendumo metu.[2] Nogajų regionas dar neegzistuoja, jo ribos nenustatytos.
Nogajai taip pat gyvena:
- Turkijoje: Turkijoje gyvena apie 90 000 nogajų, daugiausia Adanos, Ankaros ir Eskisehiro provincijose. Nogajiškai dar kalba kai kuriuose Centrinės Anatolijos kaimuose. Turkijos nogajai iki šiol išlaikė savo nacionalinę virtuvę.
- Rumunijoje: Keli tūkstančiai jų gyvena Dobrudžoje, Mihail Kogălniceanu (Karamurat), Lumina (Kocali), Valea Dacilor (Hendekkarakuyusu) ir Cobadin (Kubadin) komunose. Dalis Dobrudžoje gyvenančių nogajų dar kalba nogajiškai.
- Jordanijoje: Į Jordaniją nogajai atsikraustė osmanų laikais (XIX a. pab.), kai osmanai buvo okupavę Arabiją, iš Turkijos. Gyvena daugiausia žemdirbystės rajone Wadi El Sir (netoli Amano). Jordanijos nogajai dabar kalba arabiškai. Jordanijos nogajai asimiliuojasi su arabais jordaniečiais, bet dar jaučia savo etninį atskirumą.
Kazachų Jaunesnysis Žuzas užima buvusias Nogajų chanato žemes Vakarų Kazachstane. Dalis jų yra kilę iš nogajų.[3]
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tikintys nogajai yra musulmonai sunitai.
Tradicinė nogajų apranga yra kjaptalas (bešmetas), bašlykas, šarovarai ir avikailio kailiniai.
Tradiciniai gėrimai yra pieno airanas ir kumysas.
Tradicinis būstas – jurta su dembliais. Centre – židinys. Jurtų grupė sudarydavo aūlą. Jurtos būdavo išardomos, jas gabendavo dviratėse arbose.
Nuorodos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ [http://tribuna.com.ua/articles/history/110705.htm Вадим ГЕГЕЛЯ. 2005. Освоение Дикого Запада по-украински (rusų kalba)] Archyvuota kopija 2009-12-07 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ KavkazWeb: 94 % опрошенных — за создание Ногайского района в Карачаево-Черкесии — результаты референдума Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto. (94% apklaustųjų – už Nogajų rajono įkūrimą Karačiajų Čerkesijoje (referendumo rezultatai)
- ↑ “Мы – не казахи, мы – алшыны”. Часть 1
