Apolonas

Apolonas (gr. Ἀπόλλων) graikų mitologijoje – Dzeuso ir Leto sūnus, romėnų mitologijoje – Jupiterio ir Latonės sūnus. Apolonas – saulės šviesos dievas, muzikos, poezijos globėjas, mūzų choro vadovas ir pats įžymus muzikantas. Žinomas kaip dievas pranašautojas ir gydytojas. Etruskų mitologijoje žinomas kaip Aplas (Aplu).

Pagal graikų mitologiją Apolonas turėjo dvynę seserį Artemidę, medžioklės deivę. Vėlesniais laikais jis buvo prilyginamas Helijui, saulės dievui, arba jo seseriai Selenei, mėnulio deivei.

Vaizduojamas su lanku ir strėlėmis (auksinės strėlės simbolizuoja saulės spindulius, iš čia jo pravardė „auksalankis“).

• Apolonas turėjo įtaką marui, šviesai, medicinai, šaudymui iš lanko, poezijai, pranašystėms, šokiui, protui, jį garbino kolonistai bei taip pat žinomas kaip kerdžių ir jų bandų globėjas. Apolonas turėjo garsius orakulus Kretoje, Klaro vietovėje ir Branchidėjoje. Jis religinio gydymo dievas, apvalydavo žmogžudžius ir kitus nusidėjėlius.
• Apolonas žinomas kaip Mūzų vadovas. Jo atributai: gulbės, vilkai, delfinai, lankai ir strėlės, laurų vainikas, kitara (arba lyra) ir plektras. Aukojamasis trikojis yra pranašysčių galių atributas.
• Jo garbei kas ketveri metai Delfuose buvo rengiamos Pitinės žaidynės. Apolonui dainuojami himnai, buvo vadinami pajanais.
• Apolonas, kaip kolonizacijos dievas, prižiūrėjo kolonijas, ypač didžiąją kolonizaciją 750-550 m. pr. m. e. Taip pat padėjo Kretos ir Arkadijos kolonistams įkurti Trojos miestą.
• Apolono populiarumas (ypač literatūroje) siejosi su harmonija, tvarka, protingumu. Visiškas kontrastas – Dionisas, vyno dievas, kurį charakterizuoja emocijos ir chaosas. Nors šie dievai stipriai kontrastuoja tarpusavyje, vis dėlto graikai manė, kad jie vienas kitą papildo: du dievai – broliai, kai Apolonas žiemą išvyko į Hiperborėją, Dionisui jis paliko prižiūrėti Delfų orakulą.
• Apolono kultas atgimė prasidėjus kultūriniam Helenizmo pakilimui, nors yra pagonybės amžininkas. Vienas iš pavyzdžių yra atgimusi grupė vadinama Kyklos Apollon.

Apolonas (angl. Apollo) gali būti kilęs iš ikihelenistinio junginio „Apo-ollon“, tikėtinai susijusiu su archajišku veiksmažodžiu „Apo-ell“ ir pažodžiui reiškiančiu „tas, kuris be alkūnių“, t. y. „išsklaidantis“. Jo pagrindinė ypatybė išsklaidytojas, nusako visas dievo įtakos sferas.

• Išsklaido baimę, tamsą ir abejones, nes yra protingumo, šviesos ir pranašysčių dievas.
• Lyg tvirtovė, sauganti nuo įsibrovėlių, atstumia, išsklaido priešus nuo miesto sienų ir namų durų.
• Kaip kolonistų globėjas, jis sąlyginai išsklaido žmones po kolonijas.
• Kaip gydymo dievas, išsklaido ligas.
• Kaip kerdžių ir jų bandų globėjas, išsklaido plėšrūnus.
• Kaip ūkininkų globėjas, išsklaido kenkėjus.
• Kaip menų globėjas, išsklaido nesantaiką ir barbarizmą.
• Kaip sveikatos ir įgūdžių jaunuoliams teikėjas, išsklaido priešų armijas.

Kada Hera (Dzeuso žmona) sužinojo, kad Letonė (Apolono mama) yra nėščia ir Dzeusas, Heros vyras, yra vaiko tėvas, uždraudė Leto gimdyti vaiką žemyne ar bet kurioje saloje. Ji surado plaukiojančią Delo salą, kuri nebuvo nei žemynas, nei tikra sala, ir ten pagimdė. Sala buvo apsupta gulbių. Už dėkingumą Delo sala buvo apsaugota keturiais piloriais. Vėliau sala tapo šventa Apolonui.

Pagal kitą versiją, Hera pagrobė Eileitiją, vaikų gimimo ir gimdyvių deivę, neleisdama taip Leto pagimdyti. Kiti dievai privertę Herą paleisti ją. Vienaip ar kitaip Artemidė gimė pirmoji ir padėjo gimti Apolonui.

Kita versija teigia, kad Artemidė gimė prieš Apoloną viena diena anksčiau, Ortigijos saloje ir padėjusi Leto perkirsti jūrą, keliaujant į Delo salą, o kitą dieną gimė Apolonas.

Dar būdamas vaikas Apolonas užmušė ištvirkusį drakoną Pitoną, kuris gyveno Delfuose šalia Kastalijos upokšnio.

Pagal kai kurias versijas, drakoną užmušė todėl, kad Pitonas mėgino išprievartauti Leto kol ji laukėsi Apolono ir Artemidės. Užmušus Pitoną Delfų orakulas galėjo sakyti savo pranašystes. Kitur sakoma, kad jis užmušė Pitoną, nes jis persekiojo Leto ir ji niekur nerado prieglobsčio, todėl Apolonas pervėrė Pitoną strėle.

Už tai, kad Apolonas užmušė Pitoną, jis buvo nubaustas – devyneriems metams išvarytas iš Olimpo. Per tą laiką jis tarnavo piemeniu karaliui Admetui iš Ferajos Tesalijoje. Kadangi Admetas buvo geras Apolonui, dievas pažadėjo jam, kad kai ateis laikas Admetui mirti, vietoje jo bus leista mirti kitam. Vėliau Admetas įsimylėjo Alkestidę. Jos tėvas buvo karalius Pelėjas. Jis pasakęs, kad tik tada duosiąs sutikimą jų vedyboms, jeigu Admetas vadelios kovos vežimą, traukiamą liūtų, šernų ir kitų laukinių gyvūnų. Apolonas padėjo Admetui įvykdyti užduotį ir pora susituokė. Kai atėjo laikas Admetui mirti, Alkestidė sutiko mirti vietoje jo, bet įsikišo Heraklis ir abiem sutuoktiniams buvo leista gyventi.

Kai Apolonas grįžo po devynerių metų, jis atėjo užsimaskavęs kaip delfinas ir atsivežė Kretos dvasininkus, kurie padėjo įkurti kultą Delfuose. Jis taip pat palaimino Delfų orakulo dvasininkę, padarydamas ją pačia garsiausia ir tiksliausia pranašautoja tuo metu Graikijoje.

Užmušęs Pitoną, Apolonas pamatė ir įsimylėjo Dafnę, medžio nimfą. Erotas į ją iššovė abejingumo strėlę. Dafnė išsigando ir pabėgo. Apolonas vijosi driadę Dafnę, Penėjo dukterį, kuri jį atstūmė. Erotas, pavydėdamas Apolono meistriškumui valdyti lanką, savo strėle sukėlė Apolono aklą meilę. Erotas tvirtino, kad jį erzina Apolono dainavimas. Dafnė meldė pagalbos iš upės dievo Penėjaus, ir šis ją pavertė lauro medžiu, kuris Apolonui tapo šventas.

• Apolonas iššovė strėles, užkrėstas maru, į graikų stovyklavietę Trojos kare.
• Kai Diomedas sužeidė Enėją, Apolonas jį išgelbėjo. Pirmiausia Afroditė mėgino išgelbėti Enėją, bet Diomedas sužeidė ir ją. Apolonas apgaubė Enėją debesiu ir nunešė į Pergamą, šventąją vietą Trojoje. Ten Enėją išgydė Artemidė.
• Taip pat yra minima, kad Apolonas padėjęs Pariui užmušti Achilą.

Niobė, Amfiono žmona, Tėbų karalienė, gyrėsi esanti viršesnė už Leto, nes jis turėjo keturiolika vaikų – septynis berniukus ir septynias mergaites (niobidus), tuo tarpu Leto turėjo tik du – Apoloną ir Artemidę. Apolonas užmušė jos sūnūs, kai šie užsiiminėjo atletika, paskutinis iš jų maldavęs pasigailėjimo. Artemidė užmušė Niobės dukteris. Apolonas ir Artemidė naudojo užnuodytas strėles, nors pagal kitas versijas kelių pasigailėjo (dažniausiai minima, kad Chlorisos). Amfionas buvo užmuštas Apolono prie savo negyvų sūnų arba pats nusižudė. Priblokšta Niobė pabėgo į Sipliono kalną esantį Mažojoje Azijoje ir buvo paversta akmeniu, kai verkė, arba pati nusižudė. Jos ašaros tekėjo į Achelojo upę. Dzeusas sustingdė visus Tėbų žmones, kad niekas negalėtų palaidoti niobidų, devintą dieną po jų mirties dievai patys juos palaidojo.

Apolonas įsimylėjęs Kasandrą ir, norėdamas ją suvilioti, pasiūlė jai pranašystės dovaną, bet ši jį atstūmė. Supykęs Apolonas davė jai pranašystės dovaną ir prakeikė, taip kad jos pranašystėmis niekas netikėtų.

Panas iškvietė į muzikos dvikovą Apoloną, lyros dievą, norėdamas išmėginti, kuris iš jų geresnis muzikantas. teisėju pasirinko kalno dievą Tmolą. Panas pūtė švilpyne savo paprastą, nuoširdžią melodiją, suteikdamas didelį pasitenkinimą sau ir savo pasekėjui Midui, kuris tuo metu buvo šalia. Kai Apolonas užgrojo savo lyra, Tmolas iškart nusprendė, kad Apolonas laimėjo. Visi, buvę šalia, su tuo sutiko. Tik Midui nepatiko sprendimas ir sukėlė abejonę sprendimo teisingumu. Apolonas, supykęs dėl tokio Mido įžūlumo, jo ausis pavertė asilo ausimis.

Gigantomachijoje Apolonas užmušė gigantą Porfirioną, kai atskubėjo gelbėti Delo salos ir jos nimfų. Apolonas ir Heraklis peršovė po akį Efialtui, kuris vėliau mirė sušaudytas strėlių.

Dievas Hermis anksti subrendo. Tik gimęs, vidurdienį, jis sukūrė lyrą, išdrožė iš vėžlio kiauto, temstant jis pavogė 15 karvių iš Apolono bandos. Gudriai paslėpęs vogtus gyvulius oloje, kūdikis su nekalta šypsenėle atsigulė į lopšį. Įsiutęs Apolonas surado Hermį ir nuvedė teisti pas Dzeusą. Dzeusas liepė Hermiui grąžinti karves. Išgindamas jas iš olos, Apolonas išgirdo nuostabią muziką. Hermis grojo savo sukurta lyra. Sužavėtas Apolonas iškeitė karves į paprastą, bet jam iki šiol nematytą instrumentą.

Marsijas buvo satyras, kuris iškvietė Apoloną į muzikinę dvikovą. Marsijas pralaimėjo, o už išpuikimą mesti dievui iššūkį, jam gyvam nudyrė odą oloje netoli Kalaenajos Frygijoje. Jo kraujas pavirto į upę Marsiją.

• Su Arsinoja arba Koronija:
  • Asklepijas, gydytojų ir gydymo meno dievas.
• Su Kaliope:
  • Linas, vienas iš trijų sūnų vadintų Linais.
  • Orfėjas, išgarsėjęs savo muzika ir ypatinga meile Euridikei.
• Su Chione:
  • Filamonas.
• Su Ftija^[1]:
  • Doras;
  • Laodikas;
  • Polipoitas.
• Su Kirene:
  • Aristėjas, nereikšmingas dievas^[2].
  • Idmonas, pranašas^[2].
• Su Kreūsa:
  • Jonas, Jonijos eponimas.
• Su Driope:
  • Amfisas.
• Su Hekuba:
  • Troilijus, Trojos princas,
  • Poliksena, Trojos princesė.
• Su Mantoja:
  • Mopsas.
• Su Psamate:
  • Linas, vienas iš trijų sūnų vadintų Linais.
• Su Roeo (Rhoeo):
  • Anijus, Apolono dvasininkas.
• Su Sinope:
  • Siras.
• Su Terpsichore:
  • Linas, vienas iš trijų sūnų vadintų Linais.
• Su Uranija:
  • Linas, vienas iš trijų sūnų vadintų Linais.
• Su nežinoma motina:
  • Kiniras, Kipro karalius.
  • Kiknas, už savo žiaurumą, Apolono paverstas gulbinu.
  • Femonoja.

Pastaba: Minimi keturi Linai, nes vieno Lino kilmė yra neaiški. Nežinoma, kuri iš dviejų motinų buvusi tikroji. Užrašyti abu variantai.

Ž • A • R Romėnų mitologija Dievai Abundantija · Aka Larencija · Apolonas · Bakchas · Belona · Cerera · Diana · Egerija · Femė · Flora · Fortūna · Fontas · Janas · Junona · Jupiteris · Juturna · Kvirinas · Marsas · Merkurijus · Minerva · Neptūnas · Opė · Pikas · Pomona · Plutonas · Saturnas · Sumanas · Vakuna · Virtutė · Venera · Vertumnas · Vesta · Viktorija · Vulkanas Legendiniai personažai Enėjas · Rėja Silvija · Romulas ir Remas · Numa Pompilijus · Tulas Hostilijus · Servijus Tulijus · Ankas Marcijus Tekstai Vergilijus (Eneida) · Ovidijus (Metamorfozės) Filosofija Epikūrizmas · Neoplatonizmas · Pitagorizmas · Stoicizmas

1. ↑ Apolodoras. Biblioteka I 7, 6-7
2. ↑ ^{2,0 2,1} "Cyrene." Encyclopædia Britannica. Encyclopædia Britannica 2009 Ultimate Reference Suite. Chicago: Encyclopædia Britannica, 2009.

Ž • A • R Graikų mitologija Pirmapradžiai dievai Anankė Chaosas Chronas Erebas Erotas Eteris Fanas Fusis Gaja Hemera Hidras Niktė Nesojos Okeanas Pontas Talasa Tartaras Tetidė Tesidė Uranas Titanai Pradiniai Febė Hiperionas Japetas Krejas Kronas Kojas Mnemosinė Rėja Okeanas Temidė Tėja Tetija Vaikai Atlantas Epimetėjas Prometėjas Menotėjas Metidė Leto Helijas Selenė Eos Astraja Asterija Olimpo dievai Afroditė Apolonas Arėjas Artemidė Atėnė Demetra Dionisas Dzeusas Hadas Hefaistas Hera Hermis Hestija Poseidonas Kiti žymesni dievai Asklepijas Eolas Glaukas Hekatė Helijas Hipnas Morfėjus Nemezidė Nerėjas Nikė Panas Tanatas Didvyriai Agamemnonas Achilas Edipas Hektoras Heraklis Jasonas Odisėjas Persėjas Tesėjas Mitinės būtybės Charibdė Chimera Cerberis Diomedo žirgai Echidna Empusa Feniksas Gigantai Gerijonas Gorgonės Harpijos Hekatonkheirai Kentaurai Kiklopai Lernos hidra Kampė Sirenos Scilė Sfinksas Pegasas Tifonas Mūzos Aoidė Erata Euterpė Kaliopė Klėjo Meletė Melpomenė Mnemosinė Polymnija Talėja Terpsichorė Uranija Nimfos Rūšys Driadės Hajadės Hamadriadės Hesperidės Lampadės Nereidės Najadės Okeanidės Oreadės Plejadės Žymiausios Amfitritė Azija Dafnė Tetidė Amaltėja Kalista Kita Argonautika Heraklio žygiai Odisėja Pusdieviai Trojos karas Kategorija