Ciano vandenilis
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
| Ciano vandenilis | |
|---|---|
 
| |
| Sisteminis (IUPAC) pavadinimas | |
| Vandenilio cianidas | |
| CAS numeris | [74-90-8] |
| RTECS numeris | MW6825000 |
| Cheminė formulė | HCN |
| Molinė masė | 27,03 g/mol |
| SMILES | C#N |
| Rūgštingumas (pKa) | 9,2 - 9,3 |
| Bazingumas (pKb) | |
| Valentingumas | |
| Fizinė informacija | |
| Tankis | |
| Išvaizda | Bespalvės dujos arba blankiai mėlynas labai lakus skystis |
| Lydymosi t° | -13,4 °C (259,75 K, 7,88 °F) |
| Virimo t° | 26 °C (299,15 K, 78,8 °F) |
| Lūžio rodiklis (nD) | |
| Klampumas | |
| Tirpumas H2O | |
| Šiluminis laidumas | |
| log P | |
| Garavimo slėgis | |
| kH | |
| Kritinis santykinis drėgnumas | |
| Farmakokinetinė informacija | |
| Biotinkamumas | |
| Metabolizmas | |
| Pusamžis | |
| Pavojus | |
| MSDS | |
| ES klasifikacija | |
| NFPA 704 |
4
4
2
|
| Žybsnio t° | −17,78 °C |
| Užsiliepsnojimo t° | |
| R-frazės | R12, R26, R27, R28, R32 |
| S-frazės | S1, S2, S7, S9, S13, S16, S28, S29, S45. |
| LD50 | |
| Struktūra | |
| Kristalinė struktūra | |
| Molekulinė forma | |
| Dipolio momentas | 2,98 D |
| Simetrijos grupė | |
| Termochemija | |
| ΔfH |
|
| Giminingi junginiai | |
| Giminingi Katijonai | Natrio cianidas, Kalio cianidas |
| Giminingi junginiai | Cianogenas, Cianogeno chloridas, Trimetilsililo cianidas |
| Giminingos grupės | |
Ciano vandenilis (HCN) gaunamas anglį absorbuojant azotu aukštoje temperatūroje. Tai mirtini nuodai. Vienas miligramas viename litre ar kilograme yra mirtina dozė suaugusiam žmogui.
Ciano vandenilis kaip naikinimo priemonė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Cheminis ginklas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Oras, kuriame yra 0,03 % HCN, nužudo žmogų per kelias minutes. Cianido jonas blokuoja ATP sintezę mitochondrijose.
Ciano vandenilis minimas tarp kovinių nuodingųjų medžiagų, sukeliančių bendrąjį apsinuodijimą. Kadangi ciano vandenilis yra potencialus cheminis ginklas, dideliais kiekiais naudojamas pramoninėje gamyboje, todėl gamyklos, gaminančios HCN daugiau kaip 30 t per metus, turi tai deklaruoti ir gali būti tikrinamos specialių inspektorių.
HCN kaip kovinę nuodingąją medžiagą pirmą kartą panaudojo Prancūzijos armija 1916 m. liepos 1 d. Tačiau jis pasirodė mažai efektyvus ir daugiau nebuvo naudojamas. Priežastys – Vokietijos kareiviai naudojo dujokaukes su filtrais, o HCN kaip medžiaga pasirodė pernelyg laki ir greitai išsisklaidanti.
Nepatvirtinta informacija rodo, kad Irakas galėjo naudoti HCN prieš Irano kariuomenę (Irako-Irano karas 1980–1988 m.) ir prieš kurdus šiaurės Irake.
Mirties bausmės priemonė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kai kuriose šalyse HCN naudoja dujų kamerose kaip dujinius nuodus mirties bausmėms vykdyti. Žudomasis žūsta per 4-10 min, retkarčiais – iki 17 min.
Ciano vandenilį pavadinimu „Ciklonas B“ (Zyklon B) hitlerinė Vokietija Antrojo pasaulinio karo metais naudojo žmonėms masiškai naikinti mirties stovyklose.
Kenkėjų naikinimo priemonė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]HCN naudojamas graužikams ir kitiems svirnų kenkėjams naikinti grūdų sandėliuose ir panašiose saugyklose.
Organizmų „cheminis ginklas“
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Yra duomenų, kad kai kurie šimtakojų potipio nariuotakojai naudoja HCN kaip savigynos priemonę.
Gana daug gaubtasėklių augalų kaupia nuodingas medžiagas, tarp jų – cianogeninius glikozidus. Pažeidus šių glikozidų turinčius audinius glikozidai ima irti ir išsiskiria cianido jonai. Didelius kiekius augalinių audinių suėdantys žolėdžiai daugiau ar mažiau apsinuodija cianidais. 100 g. obuolių sėklų gali turėti 217 mg amigdalino (amygdalin), iš kurio gali išsiskirti ~10 mg HCN.