[go: up one dir, main page]
More Web Proxy on the site http://driver.im/Pereiti prie turinio

Charonas (palydovas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Charonas

2015 m. liepos 14 d. „New Horizons“ kosminio zondo nuotrauka
Atradimas
Atradėjas James W. Christy
Atrastas 1978 m. birželio 22 d.
Orbitos charakteristikos
Vidutinis spindulys 19 571 ± 4 km
Ekscentricitetas ~0,0
Apskriejimo
periodas
6,38723 d.
(6 d 9 h 17 min 36,7 s)
Vidutinis greitis
orbitoje
max: 17,406 km/s
vid: 17,334 km/s
min: 17,263 km/s
Posvyris 0° (į Plutono ekvat.)
112,78° (į ekliptiką)
Planetos palydovas Plutono
Fizinės charakteristikos
Vidutinis skersmuo 1208 km
Paviršiaus plotas 4,58×107 km²
Masė 1,52×1021 kg
Vidutinis tankis 1,65 g/cm³
Laisvojo kritimo
pagreitis
0,278 m/s²
Pabėgimo greitis 0,58 km/s
Ašies posvyris 0
Albedas kinta nuo 0,36 iki 0,39
Paviršiaus
temperatūra
53 K

Charonas – didžiausias Plutono palydovas, atrastas Džeimso Krisčio (James W. Christy) 1978 m. birželio 22 d. „United States Naval Observatoryobservatorijoje, nagrinėjant Plutono nuotraukas.[1] Nagrinėjant nuotraukas nustatytos anomalijos, kurias paaiškinti galėjo tik palydovo buvimas.

2005 m. atradus kitus du Plutono palydovus, dabar Charonas kartais vadinamas Plutonu I.

2015 m. liepos 15 d. NASANew Horizons“ misija praskriejo pro Plutoną ir drauge pro Charoną 27 000 km atstumu.

Po atradimo Charonui suteiktas laikinas 1978 P 1 pavadinimas pagal tuo metu nesenai priimtą konvenciją. Džeimsas Kristis iš karto pasiūlė Charono vardą,[2][3] bet oficialiai jis buvo priimtas 1985 m. pabaigoje (paskelbta 1986 m. sausio 3 d.).[4]

Graikų mitologijoje Charonas yra mirusiųjų keltininkas, siejamas su dievu Hadu (romėnų pasisavintu Plutono vardu).

Fizinės charakteristikos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Charono skersmuo 1,212 km, vos daugiau nei pusė Plutono skersmens.[5][6] Paviršiaus plotas 4 580 000 km². Priešingai nei Plutonas, kuris padengtas azoto ir metano ledu, Charono paviršius padengtas mažiau kintančiu vandens ledu ir, atrodo, turi atmosferą. 2007 m. Gemini observatorijos pastebėti amonio hidratų ir vandens kristalų plotai Charono paviršiuje leido iškelti mintį, kad ten aktyviai veikia kriogeizeriai.

Abipusis Charono ir Plutono užtemimas devintame dešimtmetyje leido astronomams gauti vieno Plutono ir abiejų dangaus kūnų spektrus. Atėmus Plutono spektrą iš bendro, buvo spektroskopiškai nustatyta Charono paviršiaus cheminė sudėtis.

Charono tūris ir masė leidžia nustatyti tankumą, pagal kurį galima teigti, kad Charonas yra ledinis kūnas, kuris turi mažiau uolienų pagal santykį nei Plutonas. Tai paremia teoriją, kad jis atsirado po galingo smūgio į Plutono ledinę mantiją. Yra dvi konkuruojančios teorijos apie Charono vidinę struktūrą: vieni mokslininkai mano, kad tai diferencijuotas kūnas kaip Plutonas su uoline šerdimi ir ledine mantija, kiti teigia, kad Charono viduje ledas ir uolienos susimaišę.

Orbitinės charakteristikos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplink Plutoną Charonas apsisuka per 6,387 d. Kadangi Charonas aplink savo ašį apsisuka per tą patį laikotarpį, į Plutoną visada yra atsukta viena Charono pusė (kaip Žemės ir Mėnulio atveju), be to, kadangi Plutonas aplink savo ašį apsisuka per tą patį laikotarpį, į Charoną visada atsukta viena Plutono pusė. Dėl tų pačių priežasčių Charonas nejuda Plutono danguje, žiūrint iš fiksuoto Plutono paviršiaus taško, kuriame jis išvis matomas, o Plutonas nejuda Charono danguje (panašiai, kaip geostacionarieji palydovai nejuda Žemės danguje). Plutono-Charono sistema Saulės sistemoje yra unikali tuo, kad jos gravitacinis sistemos centras yra Plutono išorėje – tarp Plutono ir Charono. Dėl to kartais Plutono-Charono sistema vadinama biplanetarine.

  1. „Charon Discovery Image“. Solar System Exploration. NASA's Jet Propulsion Laboratory. 2003-12-16. Suarchyvuotas originalas 2013-05-02. Nuoroda tikrinta 2013-07-10.
  2. Shilling, Govert (2008 m. birželio mėn.). „A Bump in the Night“. Sky & Telescope. pp. 26–27.
  3. Williams, Matt (2015-07-14). „Charon: Pluto's Largest Moon“. Universe Today. Nuoroda tikrinta 2015-10-08.
  4. „IAUC 4157: CH Cyg; R Aqr; Sats OF SATURN AND PLUTO“. Central Bureau for Astronomical Telegrams. 1986-01-03. Nuoroda tikrinta 2011-07-05.
  5. Stern, S.A.; Bagenal, F.; Ennico, K.; Gladstone, G.R.; Grundy, W.M.; McKinnon, W.B.; Moore, J.M.; Olkin, C.B.; Spencer, J.R. (16 Oct 2015). „The Pluto system: Initial results from its exploration by New Horizons“. Science. 350 (6258): aad1815. arXiv:1510.07704. Bibcode:2015Sci...350.1815S. doi:10.1126/science.aad1815. ISSN 0036-8075. PMID 26472913. S2CID 1220226.
  6. Stern, S.A.; Grundy, W.; McKinnon, W.B.; Weaver, H.A.; Young, L.A. (2017-12-15). „The Pluto System After New Horizons“. Annual Review of Astronomy and Astrophysics. 56: 357–392. arXiv:1712.05669. doi:10.1146/annurev-astro-081817-051935. S2CID 119072504.