Vergų krantas

Regionas užima teritoriją prie Benino įlankos, kuri tęsiasi apie 350 km. pakrante. Iš vakarų jį natūraliai riboja Voltos upė (moderniais laikais – ir dirbtinis Voltos ežeras), kuri skiria nuo vakariau esančio Aukso kranto. Vakaruose ir šiaurėje susisiekia su Jorubalandu.

Vergų krantas yra pajūrio žemumų regionas, palaipsniui pereinantis į aukštumas. Siauras 10 km. pločio pakrantės ruožas pasižymi smėlėtais krantais ir gausiomis lagūnomis, kurios dažnai susisiekia tarpusavyje ir su Gvinėjos įlanka. Svarbiausios lagūnos yra Ketos lagūna, Togo ežeras, Nakujės ežeras. Pakrantės tinkamos uostams, kas istoriškai lėmė šio regiono reikšmę vergų prekyboje.

Į šiaurę nuo pakrantės ruožo driekiasi Gvinėjos retmiškių zona. Šioje atkarpoje nėra tropinių džiunglių zonos, būdingų kitoms Gvinėjos įlankos pakrantėms, o Gvinėjos retmiškiai pasiekia pakrantę. Dėl to ši teritorija dar vadinama Dahomėjos plyšiu.

Regioną vagoja daugybės upių žemupiai. Visos upės teka iš šiaurės į pietus. Svarbiausios upės (iš vakarų į rytus) yra Todzie (Voltos žemupio intakas), Zio, Monas, Kufas, Uemė.

 

Paskutinė migracija į regioną vyko apie XI–XIII a., manoma iš šiaurės rytų, t. y. iš Jorubalando. Anot legendų, migracijų išeities taškas buvo Ketu gyvenvietė Vergų kranto šiaurės rytiniame pakraštyje, kuri vietos tautų dar vadinama Amedzofe, t. y. „žmonijos lopšiu“. Gali būti, kad šios migracijos vyko dėl jorubų tautų ekspansijos į vakarus.

Šios migracijos metu senesnės vietos gentys buvo visiškai išstumtos arba asimiliuotos gbe kalbomis (priklauso Nigerio-Kongo šeimai) kalbančių etninių grupių. Šis lingvistinis giminingumas yra vienas regioną kultūriškai vienijančių bruožų. Dėl geografinės izoliacijos gbe tautos gyveno nedidelėmis bendruomenėmis, kas leido susiformuoti daug giminingų dialektų. Šiuolaikiniai lingvistai šį dialektų kontinuumą linkę dalinti į 5 grupes (kalbas): eve gyvena vakariausioje Vergų kranto dalyje, adžai – centrinėje, fonai – rytinėje. Gen ir smulkios fla-fera tautelės apgyvendino pakrantę.

Nuo XIII a. susidarė prielaidos formuotis pirmosioms gbe valstybėlėms. Pirmoji žinoma valstybė buvo Tado karalystė prie Mono upės. Jos klestėjimas XIII–XV a. davė pradžią adžų tautai. Tado karalystė buvo svarbi visų gbe tautų istorijoje, kaip religinis centras, ir iš jos valdovų dinastijos save kildino dauguma kitų gbe valstybių dinastijų.

Apie XV a. eve tautos protėviai į vakarus nuo Tado įkūrė įkūrė Tegbės (Notsės) valstybę, o vėliau kūrėsi ir kitos eve karalystės žemyno gilumoje, tokios kaip Ho. XV a. į pietus nuo Tado įsikūrė Ardros valstybė su sostine Alada.

 

XVI a. stipriai keitėsi geopolitinė situacija, nes kraštą pasiekė europiečiai, kurie siekė užmegzti prekybinius santykius su vietos tautomis. Pirmieji jų buvo portugalai. Intensyvėjanti prekyba tarp europiečių ir gbe karalysčių pavertė iki tol retai gyvenamą ir strategiškai nereikšmingą pakrantės ruožą ypač svarbiu. Čia ėmė kurtis pakrantės miestai, įsileidę europiečių prekybines faktorijas ir turtėję iš prekybos. Labai greitai pagrindine preke tapo vergai, kurių paklausa Naujajame pasaulyje augo, ir dėl ko regionas greitai įgavo Vergų kranto pavadinimą.

Dauguma šių miestų ilgainiui tapo atskiromis karalystėmis su savo valdovų dinastiją. Svarbiausi pajūrio uostai Vergų kranto ruože buvo (iš vakarų į rytus): Anlo (eve valstybė su sostine Keta), Be (su sostine dabartinėje Lomėje), Agbodrafas (portugalų vadinamas Porto Seguro), Glidži (su sostine Anehe), Agvė, Popo, Hveda (su sostine Savi), Ardra (kuri turėjo pajūrio uostus Ofrą ir Jakiną), Adžačė (kur dabar yra Porto Novas).

Konkurencija tarp Europos valstybių regione stiprėjo. Be portugalų čia buvo aktyvūs prancūzai, britai, olandai, turėję savo prekybines faktorijas didžiausiuose miestuose, tokiuose kaip Uida, Ofra ar Jakinas. Olandai XVI–XVIII a. savo faktorijas regione grupavo kaip atskirą koloniją – Nyderlandų Vergų krantą.

Pagrindinis straipsnis – Dahomėjos karalystė.

Tuo metu kai pajūryje klestėjo prekybiniai miestai-valstybės, XVII a. krašto gilumoje įsikūrė naują fonų dinastijos valstybė. Valdovas Vegbadža, kildinantis save iš Tado, įkūrė naują sostinę Abomėją, įtvirtino naują kultą ir pervardino valstybę į Dahomėją. Ji tapo nauja galia Vergų kranto regione.

XVIII a. pirmoje pusėje Dahomėjos ahosu Agadža (1708–1732) tapo žymiausiu karalystės valdovu, kuriam pavyko nukariauti savo konkurentes pajūryje (pirmiausia Hvedą, Ardrą, Adžačę) ir suvienyti didelę dalį Vergų kranto. Valstybė užmezgė ryšius su europiečiais, ėmė dar labiau propaguoti vergų prekybą, kurią galėjo plėsti gaudami iš europiečių šautuvus. Tokiu būdu ji tapo svarbiausia vergų prekybininke visoje Afrikoje.

Nepaisant to, kad po Agadžos mirties Dahomėja ir eve valstybės turėjo mokėti duoklę jorubų Ojo karalystei, šalis toliau turtėjo. Po Ojo nusilpimo 1813 m. Dahomėja vėl tapo nepriklausoma ir įgijo hegemoniją strategiškai svarbiame Egbado koridoriuje rytuose. Tai dar labiau sustiprino karalystės pozicijas. Ji tapo neapkenčiama kaimyninių valstybių dėl to, kad masiškai grobė žmones ir pardavinėjo kaip vergus.

Pagrindiniai straipsniai – Prancūzijos Dahomėja ir Vokietijos Togolandas.

XIX a. šiame regione aktyviai reiškėsi Prancūzija, kuri XIX a. įsitvirtino Adžačėje ir pradėjo ilgus Prancūzijos-Dahomėjos karus. Po antrojo karo 1894 m. Dahomėja tapo Prancūzijos kolonija. Tuo pat metu vakarinės (eve tautos gyvenamos) Dahomėjos dalys buvo atrėžtos Vokietijos ir tapo žinomos kaip Togolandas. Tokiu būdu istorinis vergų krantas padalintas tarp dviejų kolonijinių imperijų.

1914 m., prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Vokietijos Togolandas buvo padalintas tarp Prancūzijos ir Britų imperijos. Vakarinė dalis (Britų Togolendas) ilgainiui prijungtas prie kaimyninės Ganos, tuo tarpu Prancūzijos Togolandas išliko administruojamas atskirai. Tiek Togas, tiek Dahomėja apie 1960 m. iškovojo nepriklausomybę nuo Prancūzijos. Dahomėjos Respublika 1975 m. pakeitė pavadinimą į Beninas, kuris kildinamas nuo Benino įlankos pavadinimo, nors su istorine Benino karalyste neturi nieko bendro.