Vengrų kalba

Vengrų kalba priklauso Uralo kalbų šeimos ugrų kalbų pogrupiui. Artimiausios vengrų kalbai yra mansių ir chantų kalbos, kuriomis šnekama Vakarų Sibire (žr. Chantų Mansija, Jugra). Ugrų ir daugelio kitų kalbų tarpusavio sąsajos buvo pastebėtos XVII a. 8-ajame dešimtmetyje, o 1717 m., mokslininkams išskyrus Uralo kalbų šeimą, vengrų kalba buvo į ją įtraukta, nors dėl politinių bei ideologinių nesutarimų toks vengrų kalbos klasifikavimas buvo ginčijamas iki XVIII ir net XIX a. (neva negarbinga vengrų kalbą kildinti iš protėvių Pauralės medžiotojų ir žvejų kalbos). Vengrijos pavadinimo forma Hungary gali būti reguliaraus garsų pokyčio Ungrian>Ugrian padarinys, o tai, kad rytų slavai vengrus vadino ǫgry/ǫgrove (vns. ǫgrinŭ; ǫ iš on), galėtų patvirtinti tokią prielaidą.^[4] Remiantis šiuo tautovardžiu slavų kalbose, literatūroje dabar dažniausiai palaikoma hipotezė, teigianti, jog šis tautovardis kilęs iš tiurkų genties pavadinimo onogu (tai reiškia 'dešimt strėlių').^[5][6][7] Esama daugybės garsų atitikmenų tarp vengrų ir kitų ugrų kalbų. Pavyzdžiui, vengrų kalbos /aː/ tam tikrais atvejais atitinka chantų kalbos /o/, tačiau vengrų kalbos /h/ chantų kalboje tolygus /x/, vengrų k. /z/ žodžio gale atitinka chantų k. /t/. Pavyzdžiui, vengrų ház [haːz] 'namas' ir chantų k. xot [xot] 'namas', vengrų k. száz [saːz] 'šimtas' ir chantų k. sot [sot] 'šimtas'. Ugrų ir finų kalbos tolimesnės, tačiau atitikmenys tarp šių kalbų grupių taip pat reguliarūs.

 

Manoma, kad vengrai (taip pat žr. madjarai) nuo artimiausiųjų giminingų genčių atsiskyrė maždaug prieš 3000 metų, tikriausiai gyvendami netoli Uralo kalnų,^[8] taigi kalbos istorija prasidėjo apytiksliai 1000 m. pr. m. e. Vengrų gyvensena žymiai pasikeitė: iš sėslių medžiotojų jie tapo klajokliais gyvulių augintojais, tikriausiai gyvulininkystės išmokę iš klajoklių iranėnų. Paprastai augindavo avis ir galvijus. Apie šį vengrų istorijos laikotarpį rašytinių šaltinių nėra, todėl apie tai žinoma mažai. Vis dėlto yra keletas itin senų skolinių: szó ('žodis' – iš tiurkų kalbų) ir daru ('gervė' – iš giminingų permių kalbų).

Kai kurie antropologai prieštarauja šiai teorijai. Taip pat ir vengrų istorikas bei archeologas Gyula László teigia, kad geologiniai žiedadulkių tyrimai nepatvirtina prielaidos, jog vengrų protėvynė buvusi prie Uralo kalnų,^[9] tačiau šiomis dienomis Pietų Baškirijoje randama vis daugiau archeologinių įrodymų, kurie pagrindžia ankstesniąją nuomonę vengrus gyvenus tarp Uralo kalnų ir Volgos upės.^[10] Vėliau tiurkų kalbos padarė didelę įtaką vengrų kalbai, ypač V–IX amžiuose. Dauguma skolinių susiję su žemdirbyste,^[11] valstybės valdymu ar net su šeimyniniais ryšiais. Tačiau vengrų kalbos sintaksė ir morfologija per tuos šimtmečius nepatyrė tokios didelės tiurkų kalbų įtakos.

 

Vengrams atvykus iš Pauralės į Karpatus, jų kalba sąveikavo su įvairiomis kalbomis šnekančiomis bendruomenėmis (labiausiai su slavais, romanais, germanais ir tiurkais). Vengrai turi ypač daug skolinių iš kaimynų slavų kalbų (pavyzdžiui, tégla 'plyta', mák 'aguona', Karácsony 'Kalėdos'). Ir slavų kalbos skolinosi žodžių iš vengrų kalbos (pvz., serbų kalbos ašov 'kastuvas'). Vengriški skoliniai sudaro maždaug 1,5 % rumunų kalbos žodyno.^[12]

Pirmieji vengrų kalbos rašytiniai šaltiniai, daugiausia asmenvardžiai ir vietovardžiai, siekia X amžių. Vengrai turėjo ir savo rašto sistemą, senąjį vengrų raidyną, tačiau iš tų laikų nėra išlikę jokių žymesnių tekstų, nes buvo rašoma medinėse lentelėse, o jos lengvai dūla.

Vengrijos karalius Steponas I 1000-aisiais metais įkūrė Vengrijos karalystę. Šalis priėmė Romos katalikybę, ir lotynų kalbos vaidmuo buvo labai svarbus, kaip buvo įprasta viduramžiais. Lotyniškas raidynas buvo pritaikytas vengrų kalbai, o lotynų kalba paveikė vengrų kalbą. Pirmasis išlikęs šio laikotarpio tekstas – tai „Gedulingi pamokslai ir maldos“, parašyti XII a. paskutiniame dešimtmetyje. Ir dabar vengrai iš esmės supranta šiuos tekstus, nors kalba kai kuriais atžvilgiais pakito. Žymesnė vengrų literatūra iškilo po 1300 m. Ankstyviausias žinomas vengrų religinės poezijos pavyzdys – tai XIV a. senąja vengrų kalba parašytos „Marijos raudos“. Pirmasis Biblijos vertimas – 1420–1430 metų husitų Biblija, kurią vertė Tamás Pécsi ir Bálint Újlaki.

 

Bendrinė kalba neteko dvibalsių, kai kurios postpozicijos (polinksniai ir pan.) virto priesagomis, pvz., reá 'ant' – 1055 m.: utu rea 'ant kelio (keliu, kelyje)', vėliau – útra. Balsių harmonija taip pat kito. Vienu metu vengrai vartojo šešis veiksmažodžio laikus, o dabar – paprastai tik du (būsimasis sudėtinis laikas neišskiriamas, nes jis sudaromas su pagalbiniu veiksmažodžiu fog).

Pirmąją spausdintą knygą vengrų kalba 1533 m. Krokuvoje išleido Benedek Komjáti. Veikalas vadinasi A Szent Pál levelei magyar nyelven (tuometine rašyba Az zenth Paal leueley magyar nyeluen) – „Šventojo Pauliaus laiškai vengrų kalba“. XVII a. vengrų kalba jau buvo labai panaši į dabartinę, nors dar vartoti du būtieji laikai. Tuo metu aptinkama skolinių ir iš vokiečių, italų bei prancūzų kalbų. Vėliau, 1541–1699 m. dalį Vengrijos valdant Osmanų imperijai, ėmė gausėti skolinių iš turkų kalbos.

XVIII a. vengrų rašytojai, ypač Ferenc Kazinczy, ėmėsi kalbos atnaujinimo (vengriškai nyelvújítás). Kai kurie žodžiai buvo sutrumpinti (győzedelem > győzelem 'triumfas; pergalė'); į kalbą įvestos tarmybės (pvz., cselleng 'dykinėjimas'); atgaivinti išnykę žodžiai (dísz 'raštai, papuošimai'). Daugybė žodžių buvo sukurti pasitelkus įvairias darybines priesagas, taip pat buvo taikomi ir kiti, retesni kalbos plėtotės būdai. Šis sąjūdis sukūrė daugiau nei tūkstantį žodžių, o dauguma jų plačiai vartojami ir šiandien.

XIX ir XX amžiuose vengrų kalba buvo norminama toliau, tarpusavyje susikalbančių tarmių skirtumai labai sumažėjo. 1920 m., pasirašius Trianono sutartį, Vengrija neteko 71 % savo teritorijos, drauge – ir 33 % etninių vengrų populiacijos. Dabar vengrų kalba turi valstybinės kalbos teises Vengrijoje ir regioninės kalbos – Austrijoje, Serbijoje ir Slovėnijoje.

 

 

Vengrų kalba kaip gimtąja šneka apie 14–15 milijonų^[2][3] žmonių, beveik 10 milijonų iš jų gyvena dabartinėje Vengrijoje. Apie 2,5 milijono vengrų kalbos vartotojų gyvena Vengrijos karalystei priklausiusiose teritorijose, kurios po Trianono sutarties (1920 m.) liko už dabartinės Vengrijos ribų. Daugiausia kalbančiųjų vengriškai liko Transilvanijoje, vakarinėje dabartinės Rumunijos dalyje, kur gyvena maždaug 1,4 milijono vengrų. Didelės vengrų bendruomenės gyvena Slovėnijoje, Serbijoje ir Ukrainoje. Vengrų yra Austrijoje, Kroatijoje ir Slovėnijoje, be to, yra maždaug milijonas vengrų išeivių kitose pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, JAV gyvena daugiau nei šimtas tūkstančių vengriškai šnekančių išeivių, dar apie 1,5 milijono JAV gyventojų nurodo savo vengrišką kilmę.^[13]

 

Vengrų kalba yra valstybinė Vengrijoje ir viena iš oficialių Europos Sąjungos kalbų. Vengrų kalba įteisinta kaip regioninė keliose Austrijos savivaldybėse, Serbijos provincijoje Voivodinoje, Slovėnijos Hodošo, Dobrovniko ir Lendavos savivaldybėse drauge su slovėnų kalba. Be to, vengrų kalba turi kai kurių mažumos kalbos teisių Kroatijoje, Rumunijoje, Ukrainos Užkarpatėje ir Slovakijoje. Rumunijoje vengrų kalba turi tam tikrų mažumos kalbos teisių visose bendruomenėse, miestuose ir savivaldybėse, kur vengrai sudaro daugiau kaip 20 % visų gyventojų.

Vengrų kalbos tarmės skirstomos pagal regionus: Alfeldo, Vakarų Dunojaus, Dunojaus-Tisos, Kiraihago (vengrų k. Királyhágó ['Kira: iha: go:], rumunų k. Buča), Šiaurės Rytų, Šiaurės Vakarų, Sekėjaus ir Vakarų Vengrijos tarmės. Šių tarmių atstovai supranta vieni kitus. Išskiriama vengrų kalbos čangošų tarmė, vartojama Bakeu apskrityje, Rytų Rumunijos Moldovos provincijoje. Čangošai ilgą laiką gyveno atskirti nuo kitų vengrų, todėl jų tarmė išsaugojo senoviškesnių vengrų kalbos ypatybių.

 

 

Pradžioje vengrų kalba buvo užrašoma senosiomis vengrų runomis, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodė panašios į žinomesnes skandinavų Futharko runas, tačiau su jomis nesusijusios. Kai Vengrijos karalius Steponas I 1000-aisiais metais įkūrė Vengrijos karalystę, senoji rašybos sistema palaipsniui buvo pakeista lotynišku raidynu. Nors senasis raidynas šiais laikais kasdienybėje nebevartojamas, vis dėlto jis dar neužmirštas ir palaikomas kai kurių entuziastų.

Šiuolaikinė vengrų kalba rašoma papildytu lotynišku raidynu ir yra grįsta fonetiniu rašybos principu, t. y., iš esmės viena raidė ar raidžių junginys nuolatos žymi tą patį garsą. Be įprastinių lotyniškų raidžių, vengrų kalboje vartojama keletas papildomų rašmenų su specialiais ženklais vengrų kalbos balsių tarčiai pažymėti. Pasitelkiamos raidės su akūtinio kirčio ženklais á, é, í, ó, ú ilgiesiems balsiams, taip pat su umliautu ö, ü, o pastarųjų balsių priešakinės eilės poroms žymėti – raidės ő, ű.

Raidžių junginiais /ny/, /ty/ ir /gy/ žymimi palataliniai priebalsiai /ɲ/, /c/ ir /ɟ/ – tai pažymi raidė y (priebalsis /ɟ/ (gy) tariamas panašiai kaip ģ latvių kalbos daiktavardyje ģimene).

Vengrai rašo /s/ priebalsiui /ʃ/ (š) žymėti, o priebalsių junginiu /sz/ žymimas /s/ (s) – atvirkščiai nei lenkų kalboje. Raidės /zs/ žymi /ʒ/ (ž), o /cs/ – /t͡ʃ/ (č). Šie dviraidžiai laikomi atskiromis abėcėlės raidėmis. Raidės /ly/ taip pat yra „atskirų raidžių junginys“, tačiau tariama kaip /j/. Raidžių junginys /ly/ paprastai vartojamas senuosiuose žodžiuose. Raidžių junginiai /dz/ (dz) ir /dzs/ /d͡ʒ/ (dž) vartojami labai retai, juos sunku rasti net ilgesniame tekste. Keletas dažnesnių žodžių su šiais garsais: madzag 'virvelė', edzeni 'treniruoti' (kalbant apie atletiką), dzsungel 'džiunglės'.

Dviraidžius sudurtiniuose žodžiuose reikia skaidyti pagal juos sudarančius dėmenis ir atitinkamai skaityti: házszám 'namo numeris' = ház 'namas' + szám 'numeris', bet ne kaip neegzistuojančius žodžius *házs + *zám.

Vengrų kalboje skiriami trumpieji ir ilgieji balsiai, pastarieji žymimi diakritiniu akūto ženklu. Taip pat skiriami trumpieji ir ilgieji priebalsiai, pavyzdžiui: lenni 'būti', hozzászólás 'pastaba'. Susidūrę du vienodi dviraidžiai sutraukiami ir virsta triraidžiais: <sz>+<sz>=<ssz>: művésszel ('menininku'). Tačiau dviraidžiai, atskirti brūkšniu, išlaikomi: …busz-szal… 'autobusu'.

Jei sudurtiniame žodyje vienas jo dėmuo baigiasi dviraidžiu, o kitas – tokiu pačiu dviraidžiu prasideda, sudurtinio žodžio dėmenų sandūroje rašomi abu dviraidžiai: jegy + gyűrű = jegygyűrű 'vestuvinis žiedas' (jegyben lenni/járni 'būti susižadėjusiam', gyűrű 'žiedas'.)

Paprastai triraidžiai junginiai yra kilę iš dviraidžių, tačiau yra keletas išimčių: tizennyolc 'aštuoniolika' yra tizen + nyolc junginys. Esama keleto minimaliųjų porų: tol 'stūmimas' ir toll 'plunksna', 'plunksnakotis'.

Tad vengrų kalboje, kaip ir lietuvių, laikomasi fonetinio rašybos principo (išskyrus rašymą pagal kilmę ir /ly/, skaitomą kaip /j/).

 

Vengrų kalboje yra 14 balsių ir 25 priebalsiai. Trumpieji balsiai turi savo ilgąsias poras, pvz., o ir ó. Dauguma šių porų tariamos panašiai, skiriasi tik jų ilgumas. Tačiau balsių poros a/á ir e/é skiriasi taip pat ir pakilimu, ne tik trukme. Priešakinių ir užpakalinių balsių harmonija – svarbi vengrų kalbos fonetinė ypatybė. Priebalsiai irgi gali būti ilgieji ir trumpieji. Jų ilgumas žymimas rašant dvi vienodas raides, pvz., lenni 'būti'. Ilgosios ir trumposios priebalsių poros tariamos panašiai, bet trumpasis /r/ yra sklandusis alveolinis priebalsis – kaip liet. voras ar isp. pero 'bet', o kelių liežuvio plaktelėjimų /rr/ yra ilgasis virpamasis priebalsis – kaip isp. perro 'šuo'.

Vengrų kalboje yra 4 palataliniai priebalsiai: /ɲ/, /c/, /ɟ/, /j/. Šių garsų, išskyrus /j/, lietuvių kalboje nėra. Juos tariant liežuvio padėtis panaši kaip tariant lietuviškus minkštuosius /nʲ/, /kʲ/, /ɡʲ/, tik vidurinė liežuvio dalis gerokai labiau priartėja prie kietojo gomurio. Garsas /ɟ/ yra ir šalies pavadinime Magyarország (Vengrija), kuris tariamas /ˈmɒɟɒrors̪aːɡ/.

Paprastai kirčiuojamas pirmasis žodžio skiemuo – toks kirčiavimas būdingas giminingai suomių ir kaimyninėms slovakų ir čekų kalboms. Sudurtiniuose žodžiuose pasitaiko papildomų kirčių, pvz., viszontlátásra 'sudieu', tariama /ˈvis̪on̪t̪ˌlaːt̪aːʃrɒ/. Nekirčiuoti ilgieji balsiai ir priebalsiai ilgumą išlaiko.

Pagrindinis straipsnis – Vengrų kalbos gramatika ir sintaksė.

Vengrų kalba yra agliutinacinė. Vartojamos įvairios priesagos, priešdėliai ir įrėmiai (cirkumfiksai) žodžio reikšmei ir gramatinei funkcijai pažymėti. Nėra gramatinės giminės kategorijos (vyriškos, moteriškos ar bevardės). Vengrų kalba neturi prielinksnių – tik polinksnius. Vengrų kalboje yra du artikeliai (dvi skirtys):

• žymimasis artikelis a prieš priebalsiu ir az prieš balsiu prasidedančius žodžius (elgiamasi taip pat, kaip su nežymimuoju a(n) artikeliu anglų kalboje).
• nežymimasis artikelis egy 'vienas'.

Daiktavardžiai formaliai turi aštuoniolika linksnių:

Linksniai

Žodžio város 'miestas' linksniavimas

Kai kurie linksniai išskiriami gramatine forma, sakykime, galininkas žymimas priesaga –t (az almát ’(šį) obuolį'), o vardininkas savo atskiro baigmens neturi (az alma '(šis) obuolys'). Gramatiškai vengrų kalboje kilmininko ir naudininko priesagos yra sutapusios, tad dėl kilmininko buvimo vengrų kalboje vieningos nuomonės nėra^[14] Skirtingai nei lietuvių, vengrų kalboje yra tik polinksniai, pvz., az alma mellett 'prie obuolio'. Daiktavardžio daugiskaita sudaroma su priesaga –k (az almák 'obuoliai').

Būdvardžiai eina prieš daiktavardį, pvz., a piros alma 'raudonas obuolys'. Būdvardžiai turi tris laipsnius: nelyginamąjį (piros 'raudonas'), aukštesnįjį (pirosabb 'raudonesnis') ir aukščiausiąjį (a legpirosabb 'raudoniausias'). Jei vartojama daiktavardžio daugiskaita arba jis linksniuojamas, būdvardis, einantis pažyminiu, skaičiumi ir linksniu su daiktavardžiu nederinamas: a piros almák 'raudoni obuoliai'. Vis dėlto būdvardis, sudarydamas vardinę tarinio dalį, turi būti derinamas su daiktavardžiu: az almák pirosak 'obuoliai yra raudoni'. Būdvardžiai linksniuojami, jeigu jie vartojami be daiktavardžio: Melyik almát kéred? – A pirosat ('Kokio obuolio nori? – Raudono').

Vengrų, kaip ir kitose Uralo kalbose, su daiktavardžiais vartojamos savybinės įvardinės priesagos, reiškiančios, kad daiktas priklauso kokiam nors asmeniui. Vietoj lietuvių kalbos kilmininko čia vartojamas vardininkas (pvz., a barát – draugas'), o jam priklausantį objektą rodo savybinė priesaga (lakás-a 'butas jo'): a barát lakása – 'draugas butas jo', t. y. 'draugo butas'. Tai pat nuosavybė gali būti reiškiama su naudininku, o priklausantis objektas lieka su žymimuoju artikeliu ir savybine priesaga: a barátnak a lakása – draugui butas-jo ('draugo butas'). Kaip būdinga Uralo kalboms, vengrų kalboje nėra priklausymą, nuosavybę reiškiančio veiksmažodžio turėti (pvz., aš turiu sodą). Šia reikšme vartojamas naudininkas su būti 3 asmeniu (man yra sodas), taigi Mano draugas turi butą vengriškai būtų A barátomnak egy lakása van (pažodžiui '[Šiam] mano draugui vienas butas jo yra'). Čia taip pat vartojama savybinė priesaga (lakása (lakás-a) 'butas jo'). Savybines priesagas turi visi asmenys:

Per daugelį amžių susidarė sudėtinga veiksmažodžių asmenavimo sistema. Kiekvienas vengrų kalbos veiksmažodis turi dvi asmenuotes (apibrėžtąją ir neapibrėžtąją), bent du laikus (būtąjį ir esamąjį, vartojamą ir kaip būsimasis) ir tris nuosakas (tiesioginę, tariamąją ir liepiamąją), du skaičius (vienaskaitą arba daugiskaitą) ir tris asmenis (pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį). Išskirtiniausia tai, kad yra dvi asmenuotės: apibrėžtoji asmenuotė taikoma tranzityviniams veiksmažodžiams, einantiems su žymimąjį artikelį turinčiu tiesioginiu papildiniu. Neapibrėžtoji asmenuotė taikoma netranzityviniams veiksmažodžiams arba tranzityviniams, tačiau einantiems su nežymimąjį artikelį turinčiu tiesioginiu papildiniu. Tačiau šios taisyklės taikomos ne visais atvejais. Toliau pateikiami šią asmenavimo sistemą atskleidžiantys pavyzdžiai:

Vengrų kalba turi tris veiksmažodžio nuosakas: tiesioginę (indikatyvą), tariamąją (kondicionalį) ir liepiamąją-sąlyginę (imperatyvą-subjunktyvą). Tiesioginė nuosaka turi 2 gramatinius laikus – esamąjį ir būtąjį (išskyrus van – būti, kurio būsimojo laiko forma yra lesz). Esamasis laikas atskirai nežymimas, o būtasis laikas sudaromas pridedant priesagas –t arba –tt: lát 'mato', būtasis l. látott 'matė'. Būsimasis laikas nusakomas šiais dviem būdais:

• esamuoju laiku, paprastai kalbant apie ateityje įvyksiančius dalykus, pvz., János pénteken moziba megy – pažodžiui 'Jonas penktadienį į kiną eina', t. y. 'Penktadienį Jonas eis į kiną';
• pagalbiniu veiksmažodžiu fog ir pagrindinio veiksmažodžio bendratimi (ji turi baigmenį –ni; fog beszélni 'kalbės'): János moziba fog menni 'Jonas eis į kiną'. Tokia vengrų kalbos konstrukcija kartais laikoma atskiru laiku, ypač ne kalbininkų.

Norinti išreikšti tariamosios nuosakos (kondicionalio) būtąjį laiką, vartojamas tiesioginės nuosakos būtojo laiko veiksmažodis, jis asmenuojamas, o prie jo pridedamas pagalbinis veiksmažodis volna. Liepiamoji-sąlyginė nuosaka laikų arba sudėtinių formų (kaip būk bedirbąs) neturi.

Veiksmažodžiai turi savo priešdėlius. Daugumas jų nurodo veiksmo kryptį (lemegy 'nu- (žemyn)', felmegy 'pa-, už-(aukštyn)'. Kai kurie veiksmažodžių priešdėliai nusako veikslą. Sakykime, priešdėlis meg- rodo įvykio veikslą (veiksmas jau įvykęs, baigęsis).

Vengrų kalboje žodžių tvarka laisva, tačiau ji labiau priklauso nuo to, ką norima pabrėžti, negu nuo sintaksės, nes papildinys (objektas) išreiškiamas priesaga, o ne vieta sakinyje. Papildinys ir veiksnys gali eiti prieš veiksmažodį arba po jo, žiūrint, į ką norima atkreipti dėmesį. Paprastai pabrėžiamas prieš asmenuojamąjį veiksmažodį einantis žodis:

Tiksliai suskaičiuoti vengrų kalbos žodžius – sudėtinga, nes sunku pasakyti, ką agliutinacinėse kalbose dėl gausybės afiksų (įrėmių (cirkumfiksų), priesagų ir priešdėlių) bei dūrinių reikėtų laikyti atskiru žodžiu. Norint suskaičiuoti sudurtinius žodžius kaip atskiras sąvokas, reikia atmesti tokius sudurtinius žodžius, kurie tėra savo sudėtinių dalių suma ir nesukuria atskiros sąvokos. Didžiausiuose vengrų – kitų kalbų žodynuose pateikiama 120 000 žodžių ir posakių^[15] (tačiau į juos taip pat gali būti įtraukti ir sinoniminiai posakiai – kaip galimi vertimo variantai). Naująjį mokomąjį vengrų kalbos žodyną sudaro 75 000 žodžiai, o Didįjį vengrų kalbos žodyną (per ateinančius 20 metų bus išleista 18 tomų) sudarys maždaug 110 000 žodžių.^[15][16] Paprastai vengrų kalbos žodynuose pateikiama apytiksliai nuo 60 000 iki 100 000 žodžių^[17] (atsižvelgiant į atskiras kalbas, jų atstovai aktyviai vartoja maždaug nuo 10 000 iki 20 000 žodžių^[18]; turintieji vidutinį intelektą jų pasitelkia apie 25–30 tūkstančių.^[17]). Tačiau į žodyną įtraukus visus vengrų kalbos techninių tekstų, tarminius ir kitokius žodžius, iš viso galėtų susidaryti apie 1 000 000 žodžių.^[19]

Be keleto skolinių iš lotynų ir graikų kalbų, net šnekantieji vengrų kalba kaip gimtąja neskiria skolinių nuo savos kilmės žodžių: skoliniai visiškai prisiderino prie vengrų kalbos dėsnių. Dabar gausėja skolinių iš anglų kalbos, ypač techninės kalbos srityje.

Remiantis kitais šaltiniais,^[21] skoliniai vengrų kalboje sudaro maždaug 45 % pagrindinio žodyno. Jei savos kilmės žodžių vengrų kalboje yra 55 %, jie sudaro 88,4 % visų dažniausiai vartojamų žodžių (skoliniai atitinkamai sudarytų tik 11,6 %). Taigi vengrų kalba, ypač nuo XIX a., ilgainiui ėmė teikti pirmenybę iš savo pačios išteklių kuriamiems naujadarams, nors vis dar yra gana daug iš kaimyninių kalbų kilusių skolinių.

Keletas šimtų pamatinio žodyno šaknų turi atitikmenis kitose finougų kalbose, sakykime, suomių, estų, mansių ir chantų. Tokių žodžių pavyzdžiai galėtų būti veiksmažodis élni 'gyventi' (suom. elää ^[22]), skaitvardžiai kettő 'du', három 'trys', négy 'keturi' (plg. mans. китыг (kityg), хурум (churum), нила (nila), suom. kaksi, kolme, neljä,^[22] est. kaks, kolm, neli), taip pat – žodžiai víz 'vanduo', kéz 'ranka', vér 'kraujas', fej 'galva' (plg. suomių^[22] ir est. vesi, käsi, veri, suom. pää,^[22] est. pea, pää).

Daugiau vengrų ir kitų finougrų kalbų leksikos pavyzdžių:

Žodžiai gali būti suduriami arba išvedami. Daugiausia yra priesaginių vedinių, bet taip pat esama ir priešdėlinių.

Dūrinių būta jau Uralo prokalbėje. Daugybė senovinių dūrinių per šimtmečius pavirto paprastais žodžiais. Mūsų laikais dūriniams vengrų kalbos žodyne tenka svarbus vaidmuo.

Geras pavyzdys – tai daiktavardis arc:

orr 'nosis' + száj 'burna' → orca 'veidas' (orca šnekamojoje kalboje vartotas iki XIX a. pabaigos, o kai kuriose tarmėse tebevartojamas ligi šiol) → arc 'veidas'^[23]

Dūriniai paprastai sudaromi iš dviejų pamatinių žodžių: vienas jų yra pirmasis dūrinio dėmuo, kitas – antrasis. Dūriniai gali būti sudaryti jungiant du savo reikšme susijusius žodžius. Jei pirmasis dūrinio dėmuo su antruoju susijęs kaip veiksnys, dūrinys paprastai priskiriamas veiksnio dūriniams. Taip pat dūriniai skirstomi į papildinio, pažyminio ir pažymimojo žodžio sudurtinius žodžius. Keletas pavyzdžių:

Veiksnio dūriniai

menny 'dangus' + dörög 'griausmas, dundėjimas' → mennydörög 'griausmingas'

nap 'saulė' + sütötte 'apšviestas' → napsütötte 'saulės šviesa'

Papildinio dūriniai:

fa 'medis' + vágó 'kirtėjas' → favágó 'medkirtys'

Pažyminio dūriniai:

új 'naujas' + já (pakitusi priesaga -vá, -vé, reiškianti 'padaryti kuo nors') + építés 'statinys' → újjáépítés 'atstatymas, atkūrimas, pertvarka'

Pažymimojo žodžio dūriniai:

sárga 'geltonas' + réz 'varis' → sárgaréz 'bronza'

Pagal dabartines rašybos taisykles sudurtiniai žodžiai rašomi kartu, tačiau, jei dūrinys sudarytas iš trijų arba daugiau nei trijų žodžių (išskyrus vienskiemenius veiksmažodinius dėmenis, kai jie yra pirmoji dūrinio dalis) ir sudaro septynis arba daugiau skiemenų (neskaitant kaitybos priesagų), skaitytojų patogumui tam tikroje pagal reikšmę reikalingoje dūrinio dalyje rašomas brūkšnys.

Kiti dūriniai prijungiamieji – aiškios pirmojo dėmens sąsajos su antruoju nėra. Atskirus pogrupius sudaro sudvigubinti dūriniai (siekiant sustiprinti reikšmę: olykor-olykor 'labai retai', t. y. 'retai retai'), sudurti giminingi žodžiai (dūrinį sudaro žodis ir pakitusi jo forma, pvz., gizgaz – čia antrasis dėmuo gaz reiškia 'piktžolė', o giz yra pakitęs iš gaz ; šis dūrinys reiškia 'maža piktžolė, piktžolytė'). Esama ir tokių dūrinių, kurių dėmenys patys savaime nereiškia nieko (pavyzdžiui, hercehurca 'ilgai trunkantis, erzinantis dalykas').

Dūriniai gali būti sudaromi daugiau nei iš dviejų pamatinių žodžių. Tuomet bent viena dūrinio dalis arba net abu ne pirmieji dūrinio dėmenys patys būna dūriniai:

elme 'galva, protas' + gyógy 'medicinos' + intézet 'įstaiga' → elmegyógyintézet 'psichiatrijos ligoninė'

hadi 'karinis' + fogoly 'kalinys' + munka 'darbas' + tábor 'stovykla' → hadifogoly-munkatábor 'karo belaisvių darbo stovykla'

Dalį žodyno galima sugrupuoti žodžių lizdais. Šių lizdų žodžiai turi bendrą šaknį ir siejasi savo reikšme. Vediniai skirstomi į priešdėlinius ir priesaginius. Vengrų kalba turtinga darybinių priesagų bei priešdėlių (žr. lentelę), todėl iš vienos šaknies galima sudaryti daugybę naujų žodžių.

Vengriški pasaulio šalių pavadinimai sudaryti pagal saulės padėtį keičiantis paros laikui Šiaurės pusrutulyje:

• Šiaurė = észak (iš éj(szaka)) 'naktis': metas, kai šiaurėje niekada nešviečia saulė
• Pietūs = dél 'diena': metas, kai šiaurėje saulė šviečia dieną
• Rytai = kelet 'saulėtekis': metas, kai šiaurėje kyla saulė
• Vakarai = nyugat 'saulėlydis': metas, kai šiaurėje saulė leidžiasi

Vengrų kalboje yra du raudonos spalvos pavadinimai: piros (atitinka suom. punainen) ir vörös (arba veres – atitinka est. verev). Šie raudonos spalvos pavadinimai vartojami ne dviem tos pačios spalvos rūšims pavadinti, kaip, pavyzdžiui, liet. rožinis reiškia raudonos atspalvį. Būdvardis vörös yra giminingas vér 'kraujas' (suomių ir estų kalbų veri). Kalbant apie spalvų skirtumus, spalvų gamą, vörös dažniausiai reiškia stipresnį raudoną atspalvį (tamsesnę ir (arba) raudonesnę spalvą nei oranžinė). Lietuvių kalboje panašus skirtumas yra tarp raudonas ir rožinis. Kadangi dauguma kalbų vartoja įvairius šios spalvos pavadinimus, vengrų mokslininkai teigia, kad du raudonus atspalvius laikyti dviem atskirom spalvom yra unikalu ir šias spalvas priskiria prie „tautinių“.^[24]

Be to, šių vengrų kalbos žodžių vartojimas priklauso nuo konteksto. Vaikai pirmiau išmoksta raudonos spalvos pavadinimą piros, nes jis paprastai taikomas kalbant apie negyvus, padarytus dalykus arba atrodančius maloniai ar neutraliai, o žodis vörös – kalbant apie gyvus padarus arba natūraliai susidariusius dalykus (biologinius, geologinius, fizikinius ir astronominius), taip pat apie tai, kas rimta arba kelia įtampą. Paprastai laikomasi šių vartojimo taisyklių, tačiau kai kuriais atvejais šios taisyklės netaikomos ir beveik vienodai tinka abu žodžiai.

Pavyzdžiai:

• Būdvardžiu piros verstini tokie posakiai: raudonas kelio ženklas, raudona šviesoforo šviesa, kalendoriuje raudonai pažymėtas laisvadienis, rausvas veidas, raudona juokdario nosis, raudonos gėlės (dažnesnės, paprastesnės, pvz., tulpės), raudonieji pipirai ir paprika, raudonos kortos (širdys ir būgnai), raudoni vėliavos dryžiai ir t. t.
• Būdvardžiu vörös verstini tokie posakiai: Raudonoji jūra, Raudonoji aikštė, Raudonoji armija, Erikas Raudonasis, raudonasis vynas, raudonasis kilimas (ypatingiems svečiams priimti), raudoni barzdos plaukai, raudonasis liūtas (mitinis gyvūnas), Raudonasis kryžius, romanas „Raudona ir juoda“, raudonieji kraujo kūneliai, raudonasis ąžuolas, raudonos gėlės (išreiškiančios aistrą, pvz., rožės), raudonieji geležingieji ir kiti mineralai, raudonasis varis, raudonasis fosforas, raudonas iš pykčio arba gėdos, raudona girtuoklio nosis (supriešinant su raudona juokdario nosimi; žr. aukščiau), raudoni paviano sėdmenys, raudona mėsa, raudonas lakmusas (rūgštyje). Žodžiu vörös vadinama valstybės, šalys arba kitokie su kairiųjų judėjimu susiję politiniai dariniai (pvz., Raudonoji Viena, Raudonoji Rusija) ir kita.

Atsižvelgiant į amžių, vengrų kalboje vartojami skirtingi žodžiai broliams ir seserims pavadinti. Taip pat yra apibendrinamasis žodis, reiškiantis 'brolis (-iai) ir sesuo (-erys)' – testvér. Jis sudarytas iš test 'kūnas' ir vér 'kraujas', t. y. 'kilusieji iš to paties kūno ir kraujo'.

(Anksčiau vartotas specialus žodis vyresniajai seseriai pavadinti – néni, tačiau mūsų dienomis jis sutinkamas tik keliose tarmėse ir reiškia 'teta'; dabar vietoj néni vartojamas apibendrinamasis nővér.)

Be to, vartojamos skirtingi priešdėliai, norint įvardinti iki vienuolikos senelių ir iki dešimt palikuonių kartų (nors pasitaiko dviprasmybių ir tarminių skirtumų, pasireiškiančių taikant priešdėlius ketvirtai ir tolimesnėms senelių kartoms): Apa 'tėvas' -> Nagyapa 'senelis' -> Dédapa 'prosenelis' -> Dédnagyapa 'proprosenelis' -> Ükapa 'pro-pro-pro-senelis' -> Üknagyapa 'pro⁴-senelis' -> Szépapa 'pro⁵-senelis'-> Szépnagyapa 'pro⁶-senelis' -> Óapa 'pro⁷-senelis' -> Ónagyapa 'pro⁸-senelis' -> Ősapa 'pro⁹-senelis' -> Ősnagyapa 'pro¹⁰-senelis' -> Boldogapa 'pro¹¹-senelis' -> Boldognagyapa 'pro¹²-senelis'

Su žodžiais, reiškiančiais 'berniukas' ir 'mergaitė', vartojamos įvardinės priesagos. Tačiau šie žodžiai skiriasi šaknimis arba kitokiu linksniavimu.

Fia vartojama tik šiuo atveju, su įvardinėmis priesagomis. Jis negali būti atsietas nuo jam priklausančio žodžio (tokia nekeičiamoji vieno žodžio priklausomybė nuo kito vadinama angl. inalienable possession, vok. die Inalienabilität, rus. nеотчуждаемая принадлежность). Prie fiú gali būti pridėta priesaga ir su ja šis žodis (fiúja) reikš ne vyriškos lyties palikuonį, o mylimąjį ar vaikiną (partnerį). Žodis fiú 'berniukas', galiausiai sudarius formą fiaiéi, dažnai pateikiamas kaip ypatingas vengrų kalbos darybos pavyzdys, kai viena prie kitos jungiamos vien balsius turinčios priesagos. Šis žodis gana dažnai vartojamas:

• megszentségteleníthetetlenségeskedéseitekért

Šaknies, priešdėlių ir priesagų reikšmės:

Vienas iš vertimo variantų: 'Dėl jūsų (tvirtų) pastangų būti neišniekinamiems.' Šis žodis vengrų kalboje dažnai laikomas ilgiausiuoju, nors esama ir ilgesnių žodžių, pvz.:

• legeslegmegszentségtelenítetthetetlenebbjeitekként

leg|es|leg|meg|szent|ség|telen|ít|tet|het|etlen|ebb|je|i|tek|ként

'Kaip tie iš jūsų, kuriuos bent jau gali išniekinti'.

Šie žodžiai kasdienėje kalboje nevartojami, tačiau gimtosios kalbos vartotojai juos lengvai supranta. Jie buvo sugalvoti juokais, norint parodyti kalbos galimybes sudaryti ilgus žodžius (žr. agliutinacinės kalbos). Tai ne sudurtiniai žodžiai (dūriniai) – jie sudaryti iš keliaskiemenių priesagų ir vieno kito priešdėlio, prijungtų prie vienintelės šaknies (szent 'šventas'). Teoriškai žodžių ilgumas neribotas, tačiau kuo daugiau priesagų ir priešdėlių, tuo žodžio reikšmė neaiškesnė, jis sunkiai suprantamas ir gali tapti mįsle netgi gimtosios kalbos vartotojams.

Vengrų kalbos žodžių tvarka yra laisva, tačiau tam tikrais atvejais vadovaujamasi vadinamąja Rytų rašymo tradicija. Be to, yra tik vengrų kalbai būdingų vartosenos ypatybių.

Vengrų kalboje įprasta vartoti vadinamąją Rytų asmenvardžių rašymo tvarką: pirma eina pavardė, o po jos – vardas. Jei asmuo turi du vardus, antrasis vardas eina po pirmojo.

Kitose kalbose, kad būtų aiškiau, vengriški asmenvardžiai rašomi Vakarų tvarka. Tačiau kartais, ypač kaimyninėse šalyse, kur gyvena nemažai vengrų, išlaikoma vengriška asmenvardžių rašymo tvarka, nes čia toks rašymas nesukelia didesnės painiavos. Vengrų kilmės fiziko, „vandenilinės bombos tėvo“ asmenvardis yra Teller Ede, tačiau pasaulyje jis žinomas kaip Edward Teller (Edvardas Teleris). Garsus pianistas Schiff András užsienyje vadinamas Andrew Schiff. Jei vartojamas antrasis vardas, jis yra tėvavardis ir paprastai rašomas visas – verčiau trumpinamas pirmasis.

Šiuolaikinėje vartosenoje kitų kalbų asmenvardžiai išlaiko savo eilės tvarką, taigi:

Amikor Kiss János Los Angelesben volt, látta John Travoltát. – 'Kai Kiss János buvo Los Andžele, jis pamatė Džoną Travoltą.'

Vengriškas asmenvardis Kiss János rašomas pagal vengrišką tvarką (János yra vardo Jonas, anglų k. John atitikmuo), tačiau kitos kalbos asmenvardis John Travolta išlaiko Vakarų asmenvardžių rašymo tvarką. Iki XX a. buvo įprasta ne tik keisti kitų kalbų asmenvardžių eiliškumo tvarką, bet ir juos suvengrinti, pvz., Goethe János Farkas (originalo kalba Johann Wolfgang Goethe – Johanas Volfgangas fon Getė). Tokia vartosena mūsų dienomis skamba keistai, nes tik keletas garsių žmonių vadinami suvengrintais asmenvardžiais, tarp jų Verne Gyula (Jules Verne – Žiulis Vernas) , Marx Károly (Karl Marx – Karlas Marksas), Kolumbusz Kristóf (Cristophorus Columbus – Kristupas Kolumbas). Kai kurie vengrų kalbos vartotojai nepritaria asmenvardžių suvengrinimui. Tačiau laikomasi taisyklės suvengrinti tam tikrų istorinių religijos veikėjų (taip pat ir popiežių) asmenvardžius, pavyzdžiui, Luther Márton (Martin Luther – Martynas Liuteris), Husz János (Jan Hus – Janas Husas), Kálvin János (John Calvin – Jonas Kalvinas). Taip pat vartojamos ir karalių vengriškos vardų formos: pavyzdžiui, Ispanijos karalius Juan Carlos I vadinamas I. János Károly (Jonas Karolis I), Jungtinės Karalystės karalienė Elizabeth II vadinama II. Erzsébet (Elžbieta II). Tokios pat iškiliųjų religijos veikėjų ir karalių vardų vertimo į savą kalbą taisyklės laikomasi ir lietuvių kalboje.

Japonų asmenvardžiai, daugumoje Europos šalių rašomi Vakarų eiliškumo tvarka, vengrų kalboje išlaiko originalo eiliškumo tvarką.

Vengrų kalboje data ir laikas rašomi tokiu eiliškumu: 1. metai, 2. mėnuo, 3. diena, 4. valanda, 5. minutė, (6. sekundė).

Metai ir diena visada rašomi arabiškais skaitmenimis, po jų dedami taškai. Mėnuo gali būti rašomas visu pavadinimu, trumpinamas arba žymimas arabiškais ar romėniškais skaitmenimis. Jei rašomas ne visas mėnesio pavadinimas, po jo dedamas taškas. Jei mėnuo užrašomas žodžiu, prieš dieną nulis nerašomas, bet jei mėnuo pažymimas arabišku skaitmeniu, nulį prieš dieną rašyti įprasta, tačiau nėra būtina. Išskyrus sakinio pradžią, mėnesio pavadinimas visada rašomas mažąja raide.

Valandos, minutės ir sekundės atskiriamos dvitaškiu (h: m:s). Vengrijoje laikomasi 24-ių valandų laiko formato, tačiau kalbant (ir rašant) neretai naudojamas ir 12-os valandų formatas. Toliau pateikiami vartosenos pavyzdžiai.

Data ir laikas gali būti atskiriami kableliais arba taškais.

• 2008. február 9. 16:23:42 arba 2008. február 9., 16:23:42
• 2008. feb. 9.
• 2008. 02. 09. arba 2008. 2. 9. (retai)
• 2008. II. 9.

Datos skiriamos ir brūkšneliais, ypač dokumentuose. Šiuo atveju kaip skyrybos ženklas vartojamas ir papildomas nulis.

• 2008-02-09

Jei sakinyje rašomos tik valandos ir minutės, jos gali būti skiriamos tašku (pavyzdžiui, Találkozzunk 10.35-kor. 'Susitikime 10:35'). Įprasta laiką rašyti ir netrumpinant, tuomet minutės rašomos kaip pabrauktas (nebūtinai) viršutinis indeksas (pavyzdžiui, A találkozó 10³⁵-kor kezdődik. arba A találkozó 10³⁵. 'Susitikimas prasideda 10:35.').

Kalbant ir rašant dažnai vartojama délelőtt ('prieš vidurdienį (pietus)') ir délután ('po vidurdienio (pietų)') – atitinkamai trumpinama de. ir du. Délelőtt ir délután sakoma arba rašoma prieš nurodant laiką, pavyzdžiui, Délután 4 óra van. 'Yra 4 valandos po pietų'. Tačiau délelőtt 5 óra (reikštų '5 valandos prieš pietus') arba délután 10 óra (reikštų '10 valandų po pietų') niekada nesakoma, nes tokiu metu saulė nėra aukštai pakilusi, todėl laikas apibūdinamas kaip hajnal(i) 'aušra'. reggel 'rytas', este 'vakaras' ir éjjel 'naktis'. Griežtų taisyklių čia nėra, nes tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus įpročių (sakykime, kai kurie gali keltis 5-ą valandą ryto, todėl sakytų Reggel 6-kor ettem 'Aš valgau 6-ą ryto'; o jei kas nors keliasi 11-ą prieš vidurdienį, sakytų Hajnali 6-kor még aludtam. '6-ą valandą, apyaušriais, aš tebemiegojau'). Maždaug taip nusakomas apytikslis laikas:

• Dél bei éjfél ir taip reiškia visiškai tikslų laiką, nors kitas laikas apibrėžiamas apytiksliai. Todėl nesakoma Éjfél 0-kor még buliztunk '*0 vidurnakčio valandą tebešventėme' arba Dél 12-kor süt a nap. 'Saulė šviečia *12-ą vidurdienio valandą.': sakoma tik Éjfélkor még buliztunk. ir Délben süt a nap.

Vengrų kalboje yra keturių lygių sistema mandagumui parodyti.

• Ön (önözés). Ši forma šnekant rodo asmeniui pagarbą, tačiau ji dažniausiai pasitelkiama ir oficialiuose dokumentuose bei dalykiniuose pokalbiuose. Šiuo atveju 'tu (jūs)', antrasis asmuo, gramatiškai reiškiama trečiuoju asmeniu.
• Maga (magázás, magázódás). Ši forma pasitelkiama norint išlaikyti savo ir pašnekovo psichologinį atstumą. Taip pat ir viršininkas į pavaldinį gali kreiptis maga. Įvardis maga gramatiškai tolygus įvardžiui „önözés“.
• Néni 'teta'/bácsi 'dėdė' (tetszikezés). Gramatiškai šis kreipinys toks pats, kaip önözés arba magázódás, tačiau su juo vartojamas tam tikras posakis, papildomas veiksmažodis tetszik ('jums patiktų'), kad sustiprintų pagrindinį sakinio veiksmažodį. Pavyzdžiui, jei vaikams suaugusysis nėra artimas draugas, jie su tokiu žmogumi prie kiekvieno veiksmažodžio kalbėdami prideda tetszik ('jums patiktų') kaip tam tikrą pagalbinį veiksmažodį. Hogy vagy ('Kaip laikotės?') tokiu atveju virsta Hogy tetszik lenni? ('Kaip jums patiktų laikytis?'). Taip dažniausiai kreipiasi į senesnius žmones, net ir suaugusieji. Kai kalbama šiuo mandagumo lygiu, atsakoma ne paprastu pasisveikinimu, o (kezét) csókolom! ('Bučiuoju! (tau ranką)'). Šis kalbėjimo būdas laikomas kebliu ir kartais susidaro neįmanomos pagal prasmę reikšmės, tačiau tokia mandagumo forma vis dar vartojama. Padėtis lengvai išsprendžiama paprasčiausiai vartojant önözés formuluotes be tetszik. Kitas šios mandagumo formos keliamas sunkumas yra tas, kad vaikai, sulaukę 20-ies arba 30-ies, nėra tikri, kaip kreiptis į tėvų amžiaus savo šeimos draugus, nes juos pažinojo iš mažens, kai tie žmonės buvo dar labai jauni. Tetszik juos gali priversti pasijusti pernelyg senus, o tegeződés skambėtų per familiariai. Yra du būdai šiai dilemai išspręsti: vienas būtų vartoti įvardžiui tegeződés būdingas gramatines struktūras, tačiau pagarbą parodyti pridedant žodį bácsi: John bácsi, hogy vagy?; kitas būdas – vartoti įvardį önözés, kad parodytum pagarbą gramatinėmis struktūromis, o kad būtų artimiau, draugiškiau – pridėti žodį báty 'brolis'.
• Te (tegezés, tegeződés arba pertu; per tu – skolinys iš lotynų kalbos) vartojama visų dažniausiai, t. y., kreipiantis į žmogų, su kuriuo bendraujant nereikalinga nė viena iš anksčiau minėtųjų mandagumo formų, taip pat religiniame kontekste, kreipiantis į Dievą. Įdomu tai, kad į aukščiausiosios padėties asmenį, karalių, tradiciškai pertu kreipdavosi visi – tiek valstiečiai, tiek didikai. Nors Vengrija nuo 1918 m. nebeturi karalių, šis paprotinis kreipinys išliko tautos pasakose ir istorijose vaikams. Žiniasklaidoje ir skelbimuose tegezés imta dažniau vartoti neseniai, nuo 1990 m. Taip kreiptis yra neformalu ir įprasta šeimose, tarp draugų, bendradarbių, tarp jaunimo, suaugusiesiems kalbant su vaikais. Tokia bendravimo forma lietuvių kalboje atitiktų kreipimąsi į ką nors tu arba tiesiog vardu. Galbūt dėl internete plačiai vartojamos anglų kalbos (kalbos, šiais laikais paprastai nevartojančios skirtingų įvardžių tu ir Jūs – tėra vienas bendrasis you), tegezés darosi įprastas bendraujant ir ne internete – kad ir koks būtų mandagumo lygis.

Keturių lygmenų sistema mandagumui parodyti iš dalies pažeista dėl neseniai ėmusio plisti įvardžio tegeződés.

Pastaba: visada kirčiuojamas pirmasis skiemuo

• Vengrų kalba, vengras (-ė): magyar [mɒɟɒr]
• Sveiki!:
  • Formaliai: 'Laba diena!': Jó napot (kívánok)! [joːnɒpot kivaːnok].
  • Neformaliai, kalbant su artimesniu pašnekovu: Szia! [siɒ]
• Sudie!: Viszontlátásra! (formaliai) (žr. žemiau), Viszlát! [vislaːt] (neutraliai), Szia! (neformaliai – taip pat kaip 'Sveiki!')
• Atsiprašau: Elnézést! [ɛlneːzeːʃt]
• Prašau:
  • Kérem (szépen) [keːrɛm seːpɛn] (Pažodžiui – 'Gražiai prašau')
  • Legyen szíves! [lɛɟɛn sivɛʃ] (Pažodžiui – 'Būkite malonus(-i)!')
• Norėčiau paprašyti____: Szeretnék ____ [sɛrɛtneːk] (tai tariamosios nuosakos pavyzdys)
• Atsiprašau!: Bocsánat! [botʃaːnɒt]
• Ačiū: Köszönöm [køsønøm]
• Kiek?: Mennyi? [mɛɲːi]
• Kiek tai kainuoja?: Mennyibe kerül? [mɛɲːibɛ kɛryl]
• Taip: Igen [iɡɛn]
• Ne: Nem [nɛm]
• Nesuprantu: Nem értem [nɛm eːrtɛm]
• Nežinau: Nem tudom [nɛm tudom]
• Kur yra tualetas?:
  • Hol van a vécé? [hol vɒn ɒ veːtseː] (vécé/veːtse yra angl. Water Closet 'vandens spintelė; t. y., klozetas' santrumpa WC)
  • Hol van a mosdó? [hol vɒn ɒ moʒdoː] – mandagiau
• Į sveikatą! (tostas): Egészségünkre! [ɛɡeːʃːeːɡyŋkrɛ] (pažodžiui – 'Į mūsų sveikatą!')
• sultys: gyümölcslé [ɟymøltʃleː]
• vanduo: víz [viːz]
• vynas: bor [bor]
• alus: sör [ʃør]
• arbata: tea [tɛɒ]
• pienas: tej [tɛj]
• Ar kalbate lietuviškai?: Beszél(sz) litvánul? [bɛseːl / bɛseːls litva:nul]
• Myliu tave: Szeretlek [sɛrɛtlɛk]
• Gelbėkite!: Segítség! [ʃɛɡiːtʃeːɡ]
• Reikia: kell
• Turiu eiti: Mennem kell

Vikiteka: Vengrų kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

 

Vikipedija Vengrų kalba

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas vengrų kalba

• Pasiklausyti vengrų kalbos per Vengrijos (MR1-Kossuth Rádió) radijo stotį
• hun Duomenys apie kodu „hun“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
• Lietuvių-vengrų kalbų žodynas (apie 75 000 antraštinių žodžių)
• Vengrų-lietuvių ir lietuvių-vengrų žodynas Archyvuota kopija 2016-01-09 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.