Slovakijos respublika (1939–1945)

Slovakai reikalavo sau platesnės autonomijos nuo pat Čekoslovakijos susikūrimo. 1938 m. Vokietijai okupavus Sudetus ir iš šalies pasitraukus prezidentui Edvardui Benešui, Slovakija paskelbė autonomiją Čekoslovakijos sudėtyje. Ji prasilaikė iki 1939 m. kovo 9 d., kai Čekoslovakijos karinės pajėgos užėmė Slovakijos autonomiją. Paskelbti Slovakijos nepriklausomybę tapo įmanoma, kai Trečiasis reichas okupavo dalį Čekoslovakijos ir įkūrė Bohemijos ir Moravijos protektoratą.

 

 

Po Čekoslovakijos žlugimo 1939 m. kovo 14 d. Bratislavoje buvo paskelbta nepriklausoma Slovakijos respublika. Vyriausybės vadovu ir vėliau prezidentu tapo katalikų teologas Jozefas Tiso, profašistinės Liaudies partijos lyderis ir ideologas, palyginti nuosaikios politikos šalininkas. Nacių siekimu kertinius vyriausybės ir vidaus reikalų ministro postus užėmė radikalūs politikai. Ministru pirmininku buvo patvirtintas provokiškos politikos šalininkas Vojtechas Tuka. Kovo 19 d. Slovakija ir Vokietija sudarė sutartį, pagal kurią Trečiasis Reichas tapo savo sąjungininko nepriklausomybės ir teritorijos garantu. Respubliką pripažino daugelis valstybių, tarp jų ir Lietuva, TSRS, Vatikanas. Formaliai tai buvo nepriklausoma šalis, vadovaujama Vokietijos nacių užsienio politikos kontrolės ir, kai kuriais aspektais, jų vidaus politikos. Tačiau iškilus eiliniams teritoriniams ginčams su Vengrija, Slovakija pagalbos iš sąjungininko nesulaukė, todėl 1939 m. kovo 23–balandžio 4 d. kilusiame Mažajame kare prarado nedidelę teritoriją, apgyvendintą etniniais vengrais.

Slovakijos valstybingumas buvo įtvirtintas glaudžiai bendradarbiaujant politinėje ir karinėje srityje su nacistine Vokietija. Slovakija buvo Vokietijos sąjungininkė okupuojant Lenkiją. Slovakų daliniai buvo pasiųsti į Rytų frontą prieš Lenkiją ir TSRS, pats J. Tiso lankė okupuotas TSRS žemes. Slovakijos režimas įtvitino „Žydų kodą“, į mirties stovyklas deportavo dešimtis tūkstančių savo šalies piliečių žydų.

Prieš marionetinį J. Tiso režimą ir jo vokiškuosius globėjus pačioje Slovakijoje 1944 m. rudenį – nuo rugpjūčio 29 iki spalio 28 d. – buvo organizuotas Nacionalinis sukilimas, į kurio pusę buvo perėję dauguma karinių garnizonų, dalis policijos. Nors sukilėliams nepavyko susijungti su puolančia Raudonąja armija ir laimėti, su jais buvo žiauriai susidorota, tačiau šalyje kilo plataus masto organizuotas partizaninis pasipriešinimas, pagreitinęs Vermachto pralaimėjimą okupuotoje Slovakijoje. Sukilimas išliko svarbiu istoriniu atskaitos tašku slovakams, nes jiems leido baigti karą kaip tautai, prisidėjusiai prie sąjungininkų pergalės.

• Prezidentas:
  • Jozefas Tiso, 1939 m. kovo 14 d.– 1945 m. balandžio 3 d.
• Ministrai pirmininkai:
  • Jozefas Tiso, 1939 m. kovo 14 d. – 1939 m. spalio 29 d.
  • Vojtechas Tuka, 1939 m. spalio 29 d. – 1944 m. rugsėjo 5 d.
  • Štefanas Tiso, 1944 m. rugsėjo 5 d. – 1945 m. balandžio 3 d.

Pralaimint Vokietijai II Pasauliniame kare ir Raudonajai armijai užėmus Bratislavą, nustojo egzistavusi ir marionetinė Slovakijos respublika. Jos prezidentas J. Tiso, bėgęs iš šalies ir sučiuptas amerikiečių karinių pajėgų, Čekoslovakijoje 1947 m. buvo nuteistas mirties bausme. Anuliavus Miuncheno susitarimus, Slovakijos teritorija buvo vėl įtraukta į Čekoslovakijos sudėtį.

Vikiteka: Slovakijos respublika (1939–1945) – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• „Ašies“ istorijos faktai – Slovakija Archyvuota kopija 2007-07-01 iš Wayback Machine projekto.
• Politinė sistema Slovakijos I ir II respublikose Archyvuota kopija 2012-03-28 iš Wayback Machine projekto.
• Pirmosios Slovakijos respublikos konstitucija ir įstatymai
• Slovakija II Pasauliniame kare Archyvuota kopija 2008-11-16 iš Wayback Machine projekto.
• Pirmoji Slovakijos respublika Europos žemėlapyje