Liežuvis

Žinduolių liežuvis raumeningas ir labai paslankus organas, galintis keisti savo formą ir padėtį. Užčiaupus burną, užpildo visą jos ertmę, priekyje ir šonuose liečia viršutinius ir apatinius dantis, viršuje – gomurį. Liežuvis yra pagalbinis kramtymo organas, kuris kartu su žandais stumia maistą tarp dantų, maišo jį su seilėmis, formuoja kąsnį ir ryjant stumia jį link ryklės. Liežuvis taip pat yra jutimo organas, jo gleivinėje yra daug bendro jutimo – lytėjimo, temperatūros, skausmo – ir skonio receptorių. Kartu su gomuriu ir žandais liežuvis burnos ertmėje gali sudaryti neigiamą slėgį. Tai būdingas žinduolių požymis, susijęs su jauniklių mitybos būdu. Skruzdėdų liežuvis kaip virvė, labai ilgas ir lipnus, juo rankiojami termitai. Atrajotojai liežuviu skina žolę, prispausdami ją prie aštrabriaunių apatinių priekinių dantų. Chameleonų liežuvis labai ilgas ir lipnus, todėl juo lengva pagauti maistą maždaug 50 cm atstumu.

 

Žmogui liežuvis yra svarbus artikuliuotai kalbai. Liežuvio pasaitėlio ilgis ir forma turi reikšmės tariant kalbos garsus, pavyzdžiui, kartais jis esti per trumpas ir tai apsunkina kai kurių garsų tarimą.

 

• Liežuvio nugarinis paviršius

Didesnė liežuvio dalis – du priekiniai trečdaliai – yra vadinama liežuvio kūnu (lot. corpus linguae). Kūnas priekyje be jokios aiškios ribos pereina į liežuvio viršūnę (lot. apex linguae). Liežuvio kūno išilginė ašis yra maždaug horizontali. Laisvasis viršutinis paviršius, nukreiptas į kietąjį gomurį, vadinamas liežuvio nugara (lot. dorsum linguae). Liežuvio kūno karštai (lot. margines linguae}, liečia viršutinius ir apatinius dantis bei dantenas. Užpakalinė liežuvio dalis, kuria jis tvirtinasi prie burnos dugno, vadinama liežuvio šaknimi (lot. radix linguae). Ji sudaro apie trečdalį liežuvio ilgio. Liežuvio šaknies išilginė ašis yra beveik vertikali, jos laisvasis paviršius atsisukęs atgal į ryklę ir sudaro ryklės burninės dalies priekinę sieną. Pati šaknis yra virš gerklų. Išilgai liežuvio nugaros vidurio linija eina negili vidurinė liežuvio vaga (lot. sulcus medianus linguae). Ši vaga riboje tarp kūno ir šaknies baigiasi negilia akląja liežuvio anga (lot. foramen caecum linguae), kuri yra embrioninio skydinio liežuvio latako (lot. ductus thyroglossus) liekana. Nuo šios vagos užpakalinio galo į šonus ir priekį eina V raidės pavidalo kraštinė vaga (lot. sulcus terminalis) nugariniame paviršiuje žyminti kūno ir šaknies ribą. Liežuvio kūno nugarinio paviršiaus gleivinė yra šiurkštesnė, balzgana, o šaknies – raudonesnė, gruoblėta, blizganti. Nugaroje yra daug mažų gleivinės iškilimų – spenelių (veikia kaip jutimo receptoriai), kurie ir suteikia gleivinei šiurkštumą. Šaknyje yra daug neaukštų iškilimų – folikulų, kurių visuma sudaro liežuvio migdolą (lot. tonsilla lingualis). Šaknies užpakalinėje dalyje susidaro trys link antgerklio, einančios gleivinės raukšlės, vadinamos vidurine ir šoninėmis liežuvinėmis antgerklio raukšlėmis (lot. plicae glossoepiglotticae mediana et laterales). Jas sudaro bendravardžiai raiščiai, jungiantys liežuvio šaknį su antgerkliu. Tarp raukšlių susidaro dvi liežuvinės antgerklio duobutės (lot. vallecuale glossoepiglotticae).

 

• Liežuvio apatinis paviršius

Apatinį liežuvio paviršių dengianti gleivinė yra plonesnė, lygesniu paviršiumi. Pereidama į burnos dugno gleivinę ji sudaro liežuvio pasaitėlį (lot. frenulum linguae), kuris tvirtina liežuvio kūną prie burnos dugno. Abipus pasaitėlio atsiveria paliežuvinės ir pažandinės seilių liaukos. Apatiniame paviršiuje greta pasaitėlio matoma garbanotoji raukšlė (lot. plica fimbriata), o medialiau jos pro gleivinę šviečiasi gilioji liežuvio vena (lot. vena profunda linguae). Burnos dugne greta pasaitėlio yra iškilę poliežuviniai gumburėliai (lot. carunculae sublinguales), nuo kurių atgal eina didelės poliežuvinės raukšlės (lot. plicae sublinguales).

 

 

• Siūliniai speneliai (lot. papilllae linguales) yra mažiausi ir kartu gausiausi, išsidėstę liežuvio nugaroje, šonuose, viršūnėje. Įvairuoja jų skaičius, dydis (ilgis gali būti nuo 0,7 mm iki 3 mm) bei forma. Tankesni ir ilgesni būna užpakalinėje dalyje, arčiau pyliminių spenelių. Spenelius dengiančio epitelio ląstelės yra ragėjančios. Viršūnės ir visa spenelio išilginė ašis nukrypusi atgal link ryklės. Kartais dar išskiriama siūlinių spenelių atmaina – kūginiai speneliai (lot. papillae conicae). Jie labai panašūs į siūlinius spenelius, skiriasi tik paprastesne sandara: siūliniai yra šakoti, o kūginiai – ne.

Siūlinių ir kūginiu spenelių funkcija yra susijusi su jutimu-lytėjimu, kai kuriems gyvūnams jie dar svarbūs maisto mechaniniam apdorojimui, nes padidina sukibimą (trintį) tarp maisto ir liežuvio. Tai vieninteliai speneliai, nesusiję su skonio jutimu, juose yra tik mechanoreceptoriai.

• Grybiniai speneliai (lot. papillae fungiformes) yra didesni už siūlinius, jų mažiau, išsidėsto pavieniui tarp siūlinių, daugiau būna liežuvio viršūnėje ir kraštuose, yra raudonesnės spalvos, atrodo kaip maži apvalūs 0,5-0,15 mm skersmens gleivinės iškilimai. Spenelių paviršiuje yra skonio svogūnėlių. Daugiau šių spenelių esti vaikų liežuvyje, suaugusiųjų jau kiek mažiau.
• Lapiniai speneliai (lot. papillae foliatale) – tai lapelių pavidalo beveik vertikalios 4-8 raukšlės gleivinėje, išsidėsčiusios liežuvio nugarinio paviršiaus šonuose, į priekį nuo gomurinių liežuvio lankų. Juose yra daug skonio svogūnėlių. Žmogaus yra neryškūs, palyginti su kitais žinduoliais.
• Pyliminiai speneliai (lot. papillae vallatae - patys didžiausi ir negausiausi, išsidėsto viena eile galinės vagos priekyje, sudarydami V raidės formos liniją, lygiagrečią su šia vaga. Jų dažniausiai būna nuo 7 iki 12. Spenelio skersmuo yra 2-3 mm, aukštis – 1 mm. Savo forma jie panašūs į cilindro formos grybinius spenelius, bet yra didesni ir juos supa žiedinis gleivinės pylimas, kurį nuo spenelio skiria gili žiedinė vagelė, todėl pyliminiai speneliai tik labai menkai iškyla virš gleivinės paviršiaus. Spenelio pamatas kiek siauresnis negu viršutinė dalis. Spenelį supančios vagelės sienelėse išsidėsto skonio svogūnėliai, o į patį vagelės dugną atsiveria mažų serozinių liaukų latakėliai. Šių liaukų sekretas išplauna vagelę, todėl receptorius gali pasiekti naujos maisto dalelės.

Visi liežuvio raumenys yra skersaruožiai, skirstomi į dvi grupes – savuosius ir skeletinius. Savieji raumenys prasideda ir baigiasi liežuvyje, o skeletiniai prasideda nuo aplinkinių kaulų ir baigiasi liežuvyje. Liežuvyje yra du jungiamojo audinio dariniai prie kurių tvirtinasi jo raumenys, tai – liežuvio pertvara ir liežuvio aponeurozė. Pertvara yra neištisinė ir nesiekia nei nugarinio paviršiaus nei liežuvio viršūnės, aponeurozė eina horizontaliai po gleivine arčiau nugarinio paviršiaus.

 

• Skeletiniai liežuvio raumenys

1. Smakrinis liežuvio raumuo (lot. m. genioglossus) – prasideda nuo apatinio žandikaulio smakrinio dyglio viršutinio gumburėlio. Raumens skaidulos eina atgal ir į viršų, įeina į liežuvį, jame pasiskirsto, kryžiuojasi su skersiniu liežuvio raumeniu, baigiasi ties viršūne. Raumuo padeda iškišti liežuvį, susitraukus vienos pusės raumeniui liežuvis nukrypsta į priešingą pusę.
2. Poliežuvinis liežuvio raumuo (lot. m. hyoglossus) – prasideda nuo poliežuvinio kaulo didžiųjų ragų ir kūno, eina vertikaliai į viršų, šiek tiek į priekį. Į liežuvį įeina tarp ylinio ir apatinio išilginio liežuvio raumenų, eina iki viršūnės. Visas raumuo traukia liežuvį prie burnos dugno, o susitraukus vienos pusės raumeniui tos pusės kraštelis leidžiasi žemyn.
3. Ylinis liežuvio raumuo (lot. m. styloglossus) – prasideda nuo smilkinkaulio ylinės ataugos, eina į priekį ir žemyn, skyla į du pluoštelius: vidinis perveria poliežuvinį liežuvio raumenį ir susipina su skersiniu raumeniu, šoninis – eina liežuvio kraštais ir susipina su apatiniu išilginiu liežuvio raumeniu. Abiejų pusių raumenys traukia liežuvį į viršų ir atgal, taip pat susitraukus vienos pusės raumeniui tos pusės kraštelis kyla į viršų.
4. Kremzlinis liežuvio raumuo (lot. m. chondroglossus) – prasideda nuo poliežuvinio kaulo mažųjų ragų ir kūno eina į viršų ir tarp poliežuvinio bei smakrinio liežuvio raumenų įeina į liežuvį. Susitraukdamas nuleidžia liežuvį žemyn.

Prie skeletinių raumenų dar priskiriamas gomurinis liežuvio raumuo, kuris paprastai aprašomas prie gomurio.

• Savieji liežuvio raumenys

1. Viršutinis išilginis raumuo (lot. m. longitudinalis superior) – prasideda nuo apatinio aponeurozės paviršiaus, ten ir baigiasi. Šis raumuo sutrumpina ir platina liežuvį, priekinė jo dalis – kelia liežuvio viršūnę.
2. Apatinis išilginis raumuo (lot. m. longitudinalis inferior) – prasideda nuo liežuvio šaknies ir eina iki viršūnės. Susitraukdamas sutrumpina liežuvį bei nuleidžia jo viršūnę.
3. Skersinis liežuvio raumuo (lot. m. transversus linguae) – prasideda nuo vieno liežuvio krašto ir eina prie kito. Susitraukdamas jis siaurina, platina ir kiek pailgina liežuvį.
4. Stačiasis liežuvio raumuo (lot. m. verticalis linguae) – prasideda nuo apatinio aponeurozės paviršiaus ir eina link liežuvio apatinio paviršiaus. Susitraukdamas jis plokština, platina ir šiek tiek pailgina liežuvį.

Paukščių liežuvis yra su apragėjusiu galu. Žąsų ir ančių liežuvis mėsingas, o genių – laibas ir gali būti labai toli iškišamas.

• Glositas (glositis)

• Liežuvio skėlimas

• ŽMOGAUS ANATOMIJA, I tomas - G. Česnys, J. Tutkuvienė, A. Barkus, V. Gedrimas, R. Jankauskas, R. Rizgelienė, J. Žukienė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2008, 664 p.
• ATLAS OF HUMAN ANATOMY, 5th edition - Frank Henry Netter, MD., USA: Saunders Elsevier, 2011, 611 p.

Vikicitatos

 

Puslapis Vikicitatose –

Liežuvis

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas liežuvis

Vikiteka: Liežuvis – vaizdinė ir garsinė medžiaga