Humanizmas

Humanizmas (pranc. humanisme) – antropocentrinė pasaulėžiūra, išaukštinanti žmogų,^[1] vertinanti mokslinį metodą, atmetanti misticizmą, religines dogmas. Šiuolaikinis humanizmas dažniausiai nėra religinis.^[2]

Atsirado kaip Renesanso intelektualų sąjūdis, prasidėjęs Florencijoje XIV amžiaus pradžioje.^[3] Šiam sąjūdžiui būdingas žmogaus ir jo galimybių (ypač proto) išaukštinimas, tuo pačiu atsiribojant nuo scholastikos bei tradicinių Viduramžių krikščionybės idealų: kuklumo, introspekcijos ir pasyvumo. Judėjimas gimė europiečių mokslininkams pradėjus iš naujo atrasti antikinius graikiškus ir lotyniškus tekstus. Renesanso humanistai grožį ėmė suvokti kaip tiesą ir vertybę bei būdą pažinti Dievą. Buvo atsigręžta į antikinę meno sampratą. Ši filosofija padarė įtaką krikščionybei, kuri priėmė humaniškesnę poziciją.

Tai plati etinių filosofijų kategorija, žmogų laikanti pagrindine vertybe, jo gerovę – socialinių institutų vertinimo kriterijumi, o lygybę, teisingumą, žmogiškumą – trokštamais žmonių santykių principais. Pagrindiniai tikslai, anot humanizmo, yra žmonijos suklestėjimas, visų žmonių gerovė ir geresnio pasaulio palikimas ateinančioms kartoms.

Humanizmas teigia, jog tikėjimas nėra būtina sąlyga priimtinam žmogaus elgesiui (kategorinis imperatyvas), ir pritaria religijų atskyrimui nuo valstybės bei ugdymo institucijų.

Viena iš humanizmo ypatybių – optimistinis požiūris į žmogaus gebėjimus. Bet tai nėra tikėjimas, kad žmogaus prigimtis yra grynas gėris ar kad visi žmonės be pagalbos gali pasiekti humanistiškus idealus. Dauguma humanistų kaip tik mano, kad tam reikia daug sunkaus darbo ir kitų paramos.