Duke Ellington

Elingtonas vadino savo muziką labiau „amerikiečių muzika“, nei džiazu, ir mėgo apibūdinti tuos, kurie jam darė įspūdį, kaip „be kategorijos“. Tai aprėpė daug muzikantų, dirbusių su jo orkestru, kai kurie iš jų laikomi džiazo „grandais“ ir grojo su Ellingtonu dešimtmečius. Nors daugelis buvo verti dėmesio ir kaip nepriklausomi atlikėjai, Elligtonas suvienijo visus į vieną žinomiausių orkestrų džiazo istorijoje. Jis visada rašė specialiai kiekvieno muzikanto stiliui ir sugebėjimams, kaip „Jeep’s Blues“ Džoniui Hodžsui, „Concerto for Cootie“ Kučiui Viljamsui ir „The Mooche“ „kebliajam Semui“ Nantonui. Taip pat įrašė dainas, rašytas jo orkestro muzikantų, kaip Chuano Tizolio „Caravan“ ir „Perdido“, kurios atnešė ispanišką atspalvį bigbendo muzikai. Po 1941 m. jis dažnai bendradarbiavo su kompozitoriumi – aranžuotoju Biliu Streihornu, kurį jis vadino savo alter ego.

Eligtonas įrašinėjo daugelyje amerikietiškų įrašų studijų ir pasirodė kelete filmų. Po Antrojo pasaulinio karo su savo orkestru jis reguliariai koncertavo JAV ir Europoje. Duke’as vadovavo savo grupei nuo 1923 m. iki pat savo mirties 1974-aisiais. Po jo mirties grupę perėmė sūnus Merseris Elingtonas ir vadovavo ligi 1996 m., po kurio mirties nuo vėžio orkestrą perėmė jaunesnysis Merserio sūnus Polis Elingtonas.

Vikiteka: Duke Ellington – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Oficiali svetainė
• Biografija Archyvuota kopija 2008-02-14 iš Wayback Machine projekto. (rusų k.)
• Apie „Duke“ Ellingtoną Archyvuota kopija 2008-06-02 iš Wayback Machine projekto. (rusų k.)
• Informacija iš scaruffi.com (anglų k.)
• Diskografija (anglų k.)
• Duke Ellington svetainėje Last.fm