Jack Kerouac

Džekas Keruakas gimė 1922 m. kovo 12 d. Lovele, Masačusetso valstijoje, jauno Kanados prancūzo emigranto šeimoje. Vaikystėje kalbėjo prancūzų dialektu joual, anglų kalbą išmoko tik pradėjęs eiti į mokyklą. Jaunasis Džekas buvo mažiausias šeimoje, jis dar turėjo vyresnįjį brolį Gerardą. Tėvai jaunuolį vadino Žanu (Jean), tačiau oficialiai jis buvo Džekas. Dž. Keruako šeima – įtakinga Lovele: tėvas buvo miestelio verslininkas ir turėjo spaustuvę. Mažasis Dž. Keruakas augo nepriekaištingoje aplinkoje: didelis erdvus namas, finansiškai aprūpintas gyvenimas, darni šeima.

1926 metais nuo reumatinės ligos mirė Džeko brolis Gerardas. Tai buvo tragiškas įvykis, vėliau atspindį radęs Keruako kūryboje. Apibūdindamas savo vaikystę, Dž. Keruakas sakydavo, kad jis buvo jautrus ir paklusnus. Kartą pamatęs katalikišką propagandinį filmą apie atgyjančias šventojo statulas, jis tiesiog fanatiškai pradėjo tikėti tuo, kas buvo rodoma filmuose, kas buvo pasakojama per tikybos pamokas. Augdamas, kaip ir visi vaikai jis domėjosi sportu.

Kiek paaugęs jis pradėjo rimtai domėtis menu, o ypač literatūra. Negailėdamas savo santaupų, prenumeravo savaitinį komiksų žurnalą „Šešėliai“ (The Shadows). Džekas su didele aistra ėmėsi aprašyti savo nuotykius, o gimtosiose gatvėse platino savo pirmąjį literatūros kūrinį – „Džekas Keruakas tyrinėja Merimako upę“. Kiek vėliau ėmėsi periodinės leidybos. Būdamas septyniolikos metų parašė pirmą rimtesnį kūrinį „Požemiai“ – šis romanas buvo parašytas per 72 valandas (tuo metu jis buvo atradęs benzidrino stimuliuojantį poveikį).

1929 m. JAV finansiniuose sluoksniuose kilo sumaištis: visų akcijų kursai kosminiais greičiais krito žemyn. Buvo uždaryta Niujorko akcijų birža, įmonės panikavo, jų santaupos ištirpo per vieną dieną. Po pusės metų kas trečias amerikietis prarado darbą, kas ketvirta amerikiečio šeima neteko pastogės. Didžioji finansinė krizė neaplenkė ir Keruakų šeimos. Tėvas (Leo Keruakas) prarado savo verslą, šeima buvo priversta ieškoti kito pragyvenimo šaltinio. Kadaise buvęs šiaurinis JAV dalies tekstilės pramonės centru, Lovelas pamažu smuko į skurdą. Leo Keruakas ėmėsi azartinių lošimų, vildamasis „uždirbti“ pinigų namo išlaikymui. Sportiniai pasiekimai Dž. Keruakui padėjo gauti stipendiją Kolumbijos koledže Niujorke, kur jis mokėsi 1940–1941 m. Tačiau po ilgų nesutarimų su koledžo sporto treneriu, kuris neleido Dž. Keruakui žaisti per varžybas po kojos traumos, jis metė studijas.

Kolumbijos koledžas atvėrė visai naują Dž. Keruako gyvenimo puslapį. Pirmaisiais studijų metais jis susipažino su kitais koledžo studentais, kurie turėjo didžiulės įtakos tolesniam jo gyvenimui – tai Alenas Ginsbergas (Allen Ginsberg), Viljamas Barausas (William Burroughs) – būsimieji bytnikai. Po Kolumbijos koledžo Keruakas bandė įstoti į karinį jūrų laivyną – nesėkmingai – tad liko plaukioti komercinės bendrovės laive. 1943 m. jam pavyko patekti į karinį laivyną, tačiau dėl psichologinių priežasčių jis buvo iš ten atleistas. Laisvu nuo plaukiojimo laiku Džekas bendraudavo su draugais ir vis labiau tolo nuo savo šeimos. Tuo pat metu jis pradėjo rašyti romaną apie save ir „tuos vyrukus iš Kolumbijos“, apie paauglystės problemas, iškilusias bandant suderinti laukinį gyvenimo būdą su puritoniškomis jo šeimos vertybėmis. Būsimojoje knygoje Džekas norėjo aprašyti nuotykius, patirtus važinėjant po JAV su pamišusiu draugu iš Denverio – Neilu Kesedžiu. Dž. Keruako koledžo draugai mėgo rašyti trumpus apsakymus ir juos skaityti kokioje nors bohemiškoje aplinkoje. Alenas Ginsbergas turėjo pažinčių su Niujorko spaustuvininkais bei leidėjais. Taigi, jis padėjo išleisti pirmąją Džeko knygą – „Miestelis ir miestas“. Knygynuose ši knyga pasirodė 1950 m., tačiau kritikų liko nepastebėta. Praėjo daug laiko, kol Dž. Keruakas vėl pradėjo rašyti. Keliaudamas su Neilu, jis kartkartėmis aprašydavo patirtus nuotykius. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, Džekas metė tarnybą laive ir liko be darbo. Dieną po to, kai jis paliko laivą, įgula su visu laivu nuskendo Atlanto vandenyne.

Keliaudamas per valstijas, jis visąlaik rašė, rankraščius dėjo į kelioninį krepšį. Grįžęs į namus, Džekas bandydavo apjungti visa tai, ką jis užrašė, tačiau niekaip neatrasdavo savo rašymo stiliaus. Tiesa, jis jau eksperimentavo, bandydamas rašyti Tomo Volfo (Thomas Wolfe) stiliumi, bet vis tiek kažko trūko. Staiga jis prisiminė Neilo Kesedžio laiškus, rašytus iš Denverio. Buvo nuspręsta rašyti apie kelionės nuotykius tikroviškai: netaisant klaidų, be išgalvotų istorijų. Lusienas Karas (Lucien Carr) patarė atspausdinti knygą ant ilgo popieriaus rulono. Taigi „Kelyje“ pavirto į viduramžių testamentą. Leidėjai nesutiko su tokia romano forma, siūlė ištaisyti kai kurias klaidas ir pakeisti stilių. Dėl to santykiai su leidėjais buvo nutraukti.

6-ojo dešimtmečio pradžioje Džekas visą laiką rašė romanus, kurių niekas nenorėjo publikuoti. Tuo metu kelionės pasidarė nuobodžios ir nebeįdomios, keliautojai tolo vienas nuo kito, kai kurie pasinėrė į budizmo studijas. Šios gyvenimo prasmės paieškos įkvėpė Dž. Keruaką parašyti dar vieną romaną kelionių tema. „Dharmos valkatos“ – taip vadinosi knyga, kuriai nebūdingas Dž. Keruako liūdesys ir melancholija, atvirkščiai – kartais veiksmas praturtinamas komiškomis situacijomis. Tai istorija apie linksmą Dž. Keruako kelionę į kalnus su jaunu poetu – Gariu Snaideriu (Gary Snyder), apie bandymą surasti dvasios realizavimo kelią.

Pagaliau išmušė Džeko valanda, ir 1957 m. „Viking Press“ leidykla sutiko išleisti romaną „Kelyje“, sumokėdama tūkstančio dolerių avansą. Knyga susilaukė didelio populiarumo. Kritikai, prieštaraudami bytnikų judėjimui, atsisakydavo rimtai vertinti Dž. Keruako kūrybą. Spaudoje pasirodydavo išjuokiantys, netgi žeidžiantys straipsniai apie romaną.

Toks greitas populiarėjimas Keruakui labai pakenkė – jau 1965 m. jis vėl tapo Niujorko barų žvaigžde. Tiesa, 6-ojo dešimtmečio pabaigoje jis nemažai nuveikė: išleido tris garso takelius apie savo gyvenimą, kūrybą. Jis visą laiką buvo visuomenės dėmesio centre, dažnai buvo rodomas per televiziją. Kaip tik tada pasirodė pirmieji bytnikų kartos irimo požymiai: Alenas Ginsbergas tapo hipiu, tačiau Džekas Keruakas priešinosi bet kokiam hipių veiksmui. Gavęs šiek tiek pinigų, Džekas išvyko į San Franciską, ten be saiko gėrė bandydamas užmiršti savo praeitį. Šį gyvenimo periodą Keruakas aprašė knygoje „Didysis Suras“. Galų gale, visiškai atsiskyręs nuo idėjinio judėjimo, apsigyveno Long Ailande. Ištisas dienas leisdavo prie televizoriaus, stebėdavo beisbolo rungtynes. Staiga tapo atsidavusiu krikščionimi – skaitydavo Bibliją, vaikščiodavo į bažnyčią, karštai melsdavosi. 1969 m. su motina persikėlė gyventi į Floridos valstiją, ten Keruakas dienų dienas praleisdavo gerdamas pigų vyną. 1969 m. spalio 21 d., žiūrėdamas televizijos sporto žinias, Dž. Keruakas ėmė vemti krauju. Nuo besaikio gėrimo jam susiformavo vidinė hemostazė. Greitoji medicinos pagalba nuvežė jį į ligoninę, tačiau tą pačią naktį Dž. Keruakas mirė.

Dž. Keruakas yra žymiausias Amerikos bytnikų nuotaikų kūrėjas. Jo kūryba autobiografinė; jis manė, kad kūrybinis procesas yra tik asmenybės saviraiška. Jis rašė laisvu asociacijų stiliumi, kuriame nesunku skaityti autoriaus išpažintį. Sukurtasis tekstas autoriui buvo tarsi šventas, nes jame surašyti tikri įvykiai ir pavaizduoti tikri žmonės. Dž. Keruakas – lyrinis pasakotojas, jautriai reaguojantis į aplinkos reiškinius. Jo kalba nuoširdi, artima ir suprantama jaunajam skaitytojui. Dž. Keruako romanai pagausino amerikiečių literatūrą naujomis meninio vaizdavimo priemonėmis; jis parodė, kad ir maištingoje bytniko dvasioje esama gėrio pradų.

(nepilnas sąrašas)

• (1950) „Miestelis ir miestas“ (The Town and the City)
• (1957) „Kelyje” (On the Road) (Žymiausias jo romanas)
• (1958) „Dharmos valkatos“ (The Dharma Bums)
• (1958) „Požemiai“ (The Subterraneans)
• (1959) „Daktaras Saksas“ (Doctor Sax)
• (1960) „Megė Kasidi“ (Maggie Cassidy)
• (1960) „Kodžio Vizijos“ (Visions of Cody)
• (1962) „Didysis Suras“ (Big Sur)