Žemumų šalys

Geografiškai Žemutinės provincijos sudaro trikampio formos žemumų teritoriją, kuri sutampa su Reino, Mozelio, Šeldės, Emso upių deltomis. Iš vakarų ir šiaurės regioną supa Šiaurės jūra, o jo rytinės ir pietinės ribos nėra aiškiai nustatytos. Tai - vienas tankiausiai gyvenamų Europos regionų.

Iki IX a. regiono šiaurinė ir pietinė dalys vystėsi atskirai. Šiaurinė dalis buvo apgyvendinta germanų genčių, tarp kurių svarbiausios buvo fryzai, ilgainiui čia sukūrę savo karalystę. Vėliau šiaurėje hegemoniją įgijo saksai. Iš čia vyko jų tolesnis kilnojimasis į Britaniją.

Tuo tarpu pietinė regiono dalis sudarė šiauriausią Galijos dalį: čia nuo I tūkst. pr. m. e. vidurio gyveno keltų gentys belgai, kurie davė pavadinimą dabartinei Belgijai. Juos užkariavusi Romos imperija, regioną vadino Belgika. Silpstant Romos imperijai, keltus ir romėnus čia išstūmė frankai, kurie čia konsolidavo savo valstybę ir vykdė užkariavimus į pietus (t. y. į dabartinės Prancūzijos teritoriją).

IX a. Fryzijai nominaliai patekus į Frankų imperijos sudėtį, regionas pirmą kartą politiškai suvienytas. Imperijai suskilus, regioną valdė Vidurio Frankų karalystė, vėliau - Lotaringijos karalystė, galiausiai - Žemutinės Lotaringijos kunigaikštystė. Ši galiausiai X a. tapo Šventosios Romos imperijos dalimi.

Nuo X a. gana panašios gamtinės sąlygos lėmė panašų viso regiono vystymąsi. Čia naujai kūrėsi stiprūs prekybiniai miestai, sparčiai didėjo gyventojų tankumas, ir regionas greitai tapo vienu svarbiausių Europos ekonomikos ir kultūros židinių, kaip ir Šiaurinė Italija, kur irgi paraleliai vyko panašūs procesai. Imperijai skaldantis į smulkias feodalines valdas, skaldymasis pasireiškė ir Žemutinėse provincijose: čia susiformavo daug smulkių valstybėlių. Tarp jų svarbiausios buvo Brabanto kunigaikštystė, Flandrijos grafystė, Flandrijos grafystė, Liuksemburgo kunigaikštystė, Utrechto vyskupija, Lježo vyskupija ir kt.

Žemutinių Provincijų istorija
Belgijos | Liuksemburgo | Nyderlandų
Galija	Germanija
Romos imperija: (Belgika, Ž. Germanija)
Frankų valstybė	Fryzai, Saksai
Frankų imperija:
V. Frankai > Lotaringija > Šv. Romos imp.
Žemutinės provincijos:
Burgundijos > Habsburgų
P. Nyderlandai: Ispanijos > Austrijos	Nyderlandų rev. > 7 provincijos
Prancūzijos imperija	Batavijos r. > Olandijos k.
Jungtinė Nyderlandų karalystė
Belgija, Liuksemburgas, Nyderlandai

 

Pagrindiniai straipsniai – Burgundijos Nyderlandai ir Habsburgų Nyderlandai.

Regionas, kaip atskiras politinis vienetas formavosi XV a., Burgundijos kunigaikštystės iniciatyva. 1384 m. Burgundijos kunigaikštis paveldėjo Flandrijos grafystės sostą, o vėliau Burgundų dinastija plėtė savo dinastinius ryšius, apjungdama didelę dalį regiono. Burgundijos kunigaikščiai per šimtą metų dinastinių ryšių ir agresijos keliu perimdavo valdžią atskirose Žemutinių provincijų valstybėlėse. Tai vyko tokia seka (skaičiai skliausteliuose atitinka skaičius žemėlapyje):

• 1384 : Artua (1), Flandrija (2), Mechelenas (3)
• 1427 : Namuras (4)
• 1428 : Hainautas (5), Zelandija (6), Olandija (7)
• 1430 : Brabantas (8), Limburgas (9)
• 1443 : Liuksemburgas (10)
• 1473 : Gelderso kunigaikštystė (13)
• 1475 : Pikardija, prarasta Prancūzijai 1477 m.

1477 m. Burgundijos kunigaikščiui pralaimėjus Prancūzijai, Nyderlandai paveldėjimo teise perėjo Habsburgams ir tapo žinomi kaip Habsburgų Nyderlandai. Iki 1543 m. Habsburgai (Imperatorius Karolis V) baigė politinį regiono vienijimą:

• Karolio V laikais:
• 1527 : prijungta Utrechto vyskupija (11) su Drentės (15) Overeiselio (16) senjorijomis;
• 1543 : naujai prijungtas Geldersas (13) su Zutphenu (17), Fryzija (12) ir Groningenu (14).

Valdomas sritis Habsburgai 1548 m. perorganizavo į Septyniolikos provincijų sąjungą, sudarydamos stiprų politinį bei ekonominį junginį, apėmusį ne tik dabartinį Beniliuksą, bet ir dalį šiaurės Prancūzijos (Artua grafystė) ir vakarų Vokietijos. Administraciškai šis vienetas buvo pavaldus Šventosios Romos imperijos Burgundijos apskričiai, kuriai dar priklausė dinastiškai susijusi Burgundijos grafystė. Habsburgams nepavyko prijungti tik vienos didelės regiono valstybės - Lježo vyskupijos, kuri išlaikė nepriklausomybę iki pat XVIII a. pab. Ji administraciškai priklausė Žemutinio Reino apskričiai.

1556 m., po Karolio V mirties, visos Habsburgų valdos Europoje buvo padalintos dviem sūnums, tarp dviejų dinastinių linijų. Septyniolika provincijų atiteko Ispanijos Habsurgų linijai.

 

 

Pagrindiniai straipsniai – Jungtinės Nyderlandų provincijos, Ispanijos Nyderlandai ir Austrijos Nyderlandai.

Per 1568 m. prasidėjusį Aštuoniasdešimtmetį karą, 1579 metais regiono šiaurinė dalis (7 provincijos) paskelbė nepriklausomybę, pagal Utrechto uniją susijungdamos į Jungtines Nyderlandų Provincijas. Pilypas II Habsburgas, Karolio V sūnus nenorėjo taip lengvai pripažinti šiaurinių provincijų nepriklausomybės: ji oficialiai pripažinta tik 1648 m.

Revoliucijos rezultatas buvo Žemutinių provincijų regiono skilimas į du politininius vienetus. Šiaurėje susiformavo Jungtinės Nyderlandų provincijos, kurios tapo dabartinių Nyderlandų primtaku, o pietinė dalis (dabartinis Liuksemburgas ir Belgija) liko Ispanijos Habsburgų valdžioje. Jie buvo vadinami Pietiniais Nyderlandais.

Jungtinės Nyderlandų provincijos išaugo į vieną stipriausių pasaulio jūrinių ir ekonominių galybių. Tai - Nyderlandų aukso amžius, kurio metu buvo kuriamos kolonijos ir prekybinės faktorijos visame pasaulyje. Dar 1624 m. olandas Peter Stuyvesant įkūrė Naująjį Amsterdamą dabartinio Niujorko vietoje, o vėliau kolonizavo Indoneziją ir kitas teritorijas.

Priešingai, iki Nyderlandų revoliucijos buvusi pažangesnė ir ekonomiškai stipresnė regiono dalis pradėjo stipriai atsilikti. Iš pradžių pietinius Nyderlandus valdė Ispanija (Ispanijos Nyderlandai), kuri vykdė agresyvią mokesčių bei religijos politiką. Dėl jos regionas išliko katalikiškas ir ekonomiškai nesivystė, iš jo į šiaurę migravo gyventojai. XVII a. Ispanijos Nyderlandai neteko kai kurių sričių pietuose, kurios nuo tada priklauso Prancūzijai. Per XVIII a. pradžios Ispanijos įpėdinystės karą regionas buvo nusiaubtas. 1713 m. čia ėmė valdyti Austriškoji habsburgų atšaka, ir Pietiniai Nyderlandai tapo žinomi kaip Austrijos Nyderlandai. Austrijai Nyderlandai buvo neįdomūs, ir į jo vystymą pastangos nebuvo dedamos.

 

Pagrindinis straipsnis – Jungtinė Nyderlandų karalystė.

1794 m. Pirmoji Prancūzijos Respublika ėmė plėsti savo teritorijas į šiaurę. Austrijos Nyderlandų teritoriją jie prijungė tiesiogiai prie Prancūzijos, įkurdami čia atskirus departamentus.

Jungtinėse Provincijose, tuo tarpu, buvo nuverstas karalius, čia paskalbta trumpalaikė Batavijos Respublika. Ji panaikinta 1806 m., pasodinus į sostą Luisą Bonapartą ir pavertus Nyderlandus marionetine Olandijos karalyste. 1810 m. ši karalystė panaikinta ir tiesiogiai aneksuota Prancūzijos. Taip regionas vėl buvo suvienytas ir atsidūrė vienoje valstybėje - šį kartą Prancūzijoje.

1815 m., Napoleonui pralaimėjus, buvo suformuota nepriklausoma Jungtinė Nyderlandų karalystė, vėl politiškai suformavusi atskirą regioną. Ji apėmė Nyderlandus, Belgiją ir Liuksemburgą. Jos pirmuoju valdovu tapo Vilhelmas I iš Nasau kunigaikščių linijos, kuris kartu buvo tituluojamas ir Liuksemburgo didžiuoju kunigaikščiu.

Belgija sukilo ir atsiskyrė nuo Nyderlandų 1830 metais (oficialiai - 1839). Dvi provincijos - Liuksemburgas ir Limburgas ryžosi likti personalinėje unijoje su Nyderlandais. 1867 m. Limburgas vėl prijungtas prie Nyderlandų kaip provincija. 1890 m., kai po karaliaus Vilhelmo III sostą užėmė jo duktė karalienė Vilhelmina, Liuksemburgas atsiskyrė, nes turėjo kitokią sosto paveldėjimo tvarką: Liuksemburgo įstatymai draudė moteriai būti valstybės galva. Liuksemburgo monarchu tapo Nasau šeimos vokiškosios šakos narys.

Tai galutinai baigė bandymus suvienyti Nyderlandus politiškai. Nepaisant to, ekonominiai jų santykiai išliko labai tamprūs. 1951 m. visos trys valstybės ryžosi suformuoti ekonominę sąjungą, kuri vadinama Beniliuksu.