Vladas Kviklys

Vladas Kviklys (1908 m. balandžio 6 d. Šavašai, Daugailių valsčius – 1985 m. vasario 23 d. Vilnius) – Lietuvos gydytojas higienistas, medicinos mokslų daktaras, publicistas, redaktorius. Mokyklinės higienos pradininkas Lietuvoje.

Brolis Mečislovas Kviklys, sūnus Gediminas Kviklys. Gimė valstiečių šeimoje. 1919–1920 m. lankė Dulių pradžios mokyklą. 1920–1922 m. mokėsi Antalieptės žemesniojoje žemės ūkio mokykloje, 1922–1927 m. Utenos „Saulės“ gimnazijoje, 1927–1928 m. Rokiškio gimnazijoje. 1928–1934 m. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Medicinos fakultete.

1931 m. sausio 2 d. pašauktas į Lietuvos kariuomenę. 1932 m. rugsėjo 15 d. baigus Karo mokyklą suteiktas kavalerijos atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis.^[1]

Studijuodamas VDU dirbo Kūno kultūros rūmuose instruktoriumi ir redaktoriumi. 1932 m. redagavo šių rūmų leidžiamą laikraštį „Mūsų sportas“, 1933–1934 m. savaitinį iliustruotą žurnalą „Kūno kultūra ir sveikata“. Bendradarbiavo leidiniuose „Trimitas“, „Fiziškas auklėjimas“, „Tautos mokykla“, „Medicina“, „Skautų aidas“, „Sveikata ir darbas“, „Vairas“, „Žemės ūkis“ ir kt. ^[2] Taip pat važinėjo skaityti paskaitų, rengė ir vadovavo sporto stovykloms. Svarbus to laikotarpio darbas buvo moterims skirtas vadovas „Vaikelių auginimas“ (1931 m.), kuris gavo Žemės ūkio rūmų pirmąją premiją.

1934 m. gavęs LR Švietimo ministerijos stipendiją, išvyko tobulintis į Romos aukštąją kūno kultūros akademiją. 1935 m. persikėlė į Austriją studijuoti Graco universiteto Medicinos fakultete. 1936 m. buvo žiemos olimpinių žaidynių Garmiš-Partenkirchene (Vokietija) oficialus Lietuvos spaudos atstovas. 1937 m. apgynė diplominį darbą „Žmogaus fizinio pajėgumo tyrimų metodai“. 1937–1938 m. Graco universitete rengė daktaratą, tačiau, 1938 m. Vokietijai okupavus Austriją, jam teko grįžti į Lietuvą.

Grįžęs pradėjo dirbti VDU Fizinio auklėjimo katedros asistentu, kartu dirbo ir Sveikatos departamente medicinos referentu. Tuo metu ėmė tyrinėti Lietuvos mokyklų sanitarinę būklę ir mokinių sveikatą, tyrimų rezultatus paskelbė 1939 m. „Medicinos žurnale“.

1938 m. lapkričio 3 d. paaukštintas gavo leitenanto laipsnį, įrašytas į sanitarijos karininkus ir priimtas į tikrąją karinę tarnybą Karo ligoninės jaunesniuoju ordinatoriumi. 1939 m. balandžio 27 d. pačiam prašant paleistas į sanitarijos karininkų atsargą. 1940 m. paskirtas LR Sveikatos ir socialinio aprūpinimo ministerijos Medicinos departamento direktoriumi.

1940–1941 m. LSSR sveikatos apsaugos liaudies komisariato gydymo-profilaktikos įstaigų valdybos viršininkas. Komisariatui persikėlus iš Kauno į Vilnių, pradėjo dirbti pedagoginį darbą Vilniaus universitete (VU) – dėstė fizinio auklėjimo teoriją ir sporto higieną. 1941–1944 m. Daugailių ambulatorijos ir Utenos apskrities gydytojas. Šiuo laikotarpiu rinko ir kaupė medžiagą apie Utenos apskrities gyventojų sveikatą ir sergamumą vokiečių okupacijos metais.^[3] 1944–1945 m. sanitarijos ir epidemiologijos valdybos viršininkas.^[4] Nuo 1945 m. dirbo pedagoginį darbą VU Medicinos fakulteto Higienos katedroje, dėstė fizinio auklėjimo teoriją ir sporto higieną. Taip pat skaitė mokyklinės higienos kursą Vilniaus pedagoginiame institute. 1953 m. jam suteiktas vyresniojo mokslinio bendradarbio, 1955 m. docento vardas.

1945–1962 m. Sanitarijos ir higienos instituto Vilniuje direktorius. 1953–1966 m. dar ir LSSR Sveikatos apsaugos ministerijos Medicinos mokslinės tarybos pirmininkas. Jo vadovaujamas Sanitarijos ir higienos institutas išaugo į didelę mokslinę ir praktinę įstaigą, kuri ištyrė ir apibendrino sanitarines karo pasekmes, tyrė kaimo, komunalines, darbo, mitybos, vaikų ir paauglių higienos problemas. 1949 m. apgynė medicinos mokslų kandidato disertaciją „Tarybinių mokyklų higienos pagrindų taikymas vykdant pokarinį Lietuvos TSR mokyklų atstatymą“.

1962–1985 m. VU Medicinos fakulteto Higienos katedros vedėjas. 1966–1968 m. dar ir VU Gydytojų tobulinimosi fakulteto dekanas. Higienos katedra ir jos vedėjas užmezgė glaudžius ryšius su Greifsvaldo universiteto (VDR) higienistais, atliko bendrų tyrimų. 1962 m. jo iniciatyva VU Medicinos fakultete įkurtas Sanitarijos ir higienos skyrius. 1969 m. apgynė medicinos mokslų daktaro disertaciją „Vaikų ir paauglių higienos raida ir pasiekimai Lietuvos TSR mokyklose“. 1970 m. suteiktas profesoriaus vardas.^[5][6]

Aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, buvo žurnalų „Higiena ir sanitarija“, „Sveikatos apsauga“ redkolegijų narys. Penkių vadovėlių, daugiau kaip šimto mokslinių ir metodinių darbų autorius, trijų tomų leidinio „Antiseptikos vadovas“ redakcinės kolegijos narys. 1958 m. suteiktas nusipelniusio LSSR gydytojo vardas. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

• Kas kiekvienam žinotina apie dėmėtąją šiltinę, 1941 m.
• Traktorininko higiena ir pirmoji pagalba nelaimingais atsitikimais, 1952, 1955 m.
• Pagerinti kaimo mokyklų sanitarinę priežiūrą, 1954 m.
• Protinio darbo higiena, 1955 m.
• Gyvenkime švariai, 1958, 1961 m.
• Asmeninė ir mokyklinė higiena, 1962 m.
• Vaikų ir paauglių higiena, 1966 m.
• Vaiko fiziologija ir mokyklinė higiena (su Emiliju Andriuliu), 1974 m.
• Bendroji higiena, 1975 m.
• Sanitarinis švietimas, 1977 m.
• Vaikų ir paauglių higiena, 1979 m. (su G. Šiurkiene)
• Higiena, vadovėlis (vienas autorių), 1966 m.; 2 leid. 1982 m.

• Gydytojas Vladas Kviklys (sud. Gediminas Kviklys). – Vilnius : Įvaizdžio pasaulis, 2008. – 64 p.: iliustr. – ISBN 978-9955-9368-9-3