Tailando istorija

Tajų istorija
Tailando, Laoso
Lygumų karalystės VIII-XIII a.:
Khmerų imperija, Dvaravati, Haripundžaja
Aukštumų karalystės VIII-XIII a.:
Nandžao, Čeng Hungas, Sua, Hiranas
Karalystės XIII-XVIII a.:
Lan Na, Lan Sangas, Sukhotajus, Ajutaja, Šanų valstybės
Karalystės XVIII-XIX a.:
Thonburis, Vientianas, Luangprabangas, Čampasakas, Phuanas
Ratnakosinas, Prancūzijos Indokinija
Tailando karalystė,
Laoso karalystė > Laoso LDR
Istoriniai regionai:
Thaengas, Čeng Hungas, Phuanas, Sua, Isanas, Šiaurės Tailandas, Centrinis Tailandas, Hongsa

Tailando istorija prasideda tajų migracija į dabartinį Tailandą pirmajame tūkstantmetyje. Prieš tai čia keletą tūkstantmečių egzistavo bronzos ir geležies amžiaus kultūros, taip pat vėlesnės monų, malajų ir khmerų karalystės. Tajai sukūrė savo karalystes, žymiausia jų trumpai klestėjusi Suchotajaus ir ilgiau gyvavusi Ajutaja karalystės. Šioms karalystėms nuolat grėsė Mianmaras ir Vietnamas taip pat tajų ir lao konkurentai. XIX a. ir XX a. pradžioje grėsė Europos kolonijinės imperijos, tačiau Tailandas išliko vienintele pietryčių Azijos valstybe, kuri nepateko į kolonijinį valdymą. Po absoliutinės Tailnado monarchijos nuvertimo 1932 m., Tailandas beveik nuolat 60 metų buvo valdomas kariškių, kol buvo įvesta demokratinė sistema.

2006 m. rugsėjo 19 d. kariškiai, vadovaujami išvakarėse nušalinto iš pareigų kariuomenės vado Sondchi Buniaratkalino, pasinaudodami proga, kad šalies ministras pirmininkas Taksinas Šinavatra išvyko į Jungtinių Tautų asamblėją, remiami Tailando karaliaus Bhūmibolo Aduljadedžo įvykdė karinį perversmą ir sustabdė Konstitucijos galiojimą.

Ankstyviausias archeologinis paminklas Tailande yra Ban Chiang; radinių iš Ban Chiang datavimas yra ginčytinas, tačiau sutariama, kad jie yra iš mažiausiai 3600 m. pr. m. e., kai gyventojai išmoko darytis bronziniu įrankius ir pradėjo auginti ryžius.

Pagrindiniai straipsniai – Khmerų imperija, Monų valstybės ir Transmalakinė prekyba.

Nuo pirmojo mūsų eros tūkstantmečio vidurio Tailando teritorijoje klestėjo trys atskiros civilizacijos: monų valstybės (Centrinis Tailandas), Khmerų imperija (Rytinis Tailandas) ir transmalakinė prekyba (Pietinis Tailandas).

Tarp tokių karalysčių žymiausios Šrividžaja pietuose, Dvaravati centriniame Tailande ir Khmerų imperija su sostine Angkore.

Nuo XIII a., nusilpus vietinėms civilizacijoms, į regioną iš šiaurės kėlėsi nauji gyventojai tajai, kalbiškai susiję su pietų Kinijoje (Junanyje) gyvenančiomis tautinėmis grupėmis. Jie apgyvendino didžiulius plotus, sunaikindami senąsias civilizacijas. Jie sukūrė savo valstybes: Sukotajų, Ajutają ir kt.

Miestai-valstybės tapo nepriklausomi nuo silpstančios Khmerų imperijos. MAnoma, kad Šrindraditijas įkūrė Sukotajų 1238 m. Tuo metu bet kas galėjo tiesiai kreiptis į karalių dėl „tėvas valdo vaikus“ politikos. Miestas dominavo regioną valdat karaliui Ramkhamhaengui, kuris sukūrė Tajų raštą, bet po jo mirties 1365 m. Sukotajus nusmuko ir tapo pavaldus kitai tajų karalystei – Ajutajai.

Šalia Sukotajaus egzistavo kita šalis Lana, kuri telkėsi aplink Čiangmajų. Jos įkūrėjas buvo Phya Mangrai. Šis miestas-valstybė iškilo tuo metu kaip ir Sukotajus. Abi valstybės buvo sąjungininkės. Užėmus Sukotajų Ajutaja po aršių mūšių Laną padarė vasalu.

Lanos nepriklausomybė baigėsi 1558 m., kai ją užėmė Mianmaras ir valdė iki XVIII a. pabaigos. Tada vietiniai vadai sukilo remiami Tonburio karaliaus Taksino. Šiaurės Tailandas buvo vasalu iki XX a. pradžios, kai buvo prijungtas prie Pietų Tailando.

Pagrindinis straipsnis – Ajutajos karalystė.

Ajutaja buvo miestas saloje, kurią supo trys upės. Dėl geografinės padėties, jis tapo stipriu politiškai ir ekonomiškai.

Pirmasis karalius Ramathibodis I (valdė 1351–1369 m.) svarbus tajų istorijai dėl dviejų priežasčių: jis padarė Theravada budizmą oficialia religija, priešingai nei Angkoro karalystė, kur viešpatavo hinduizmas, ir Dharmašastros, teisinis kodeksas, paremtas indų šaltiniais ir tajų papročiais, surinkimu. Šis kodeksas išsilaikė iki XIX a. pabaigos. Per 417 egzistavimo metus karalystė dažnai nukentėdavo nuo pilietinių karų, bet tai netrukdė jai iškilti.

Ajutajos tradicijos ir papročiai tapo tajų modeliu.

Atvykus portugalų ambasadoriui Duarte Fernandes 1511 m. Ajutajos karalystė tapo žinoma kaip Siamo karalystė europiečiams. Ajutaja tapo vienu turtingiausiu miestu Rytų Azijoje. Pasak George Modelski, 1700 m. Ajutaja buvo didžiausias pasaulio miestas su 1 mln. gyventojų. Tajai prekiavo su prancūzais, olandais, kinais ir japonais.

Ajutajos laikotarpis vadinamas Tailando medicinos aukso amžiumi dėl pasiekimų toje srityje.^[1]

1563 m. princas Bayinnong pradėjo valdyti kaip karalius Hongsawadee. Jis su armija peržengė Maelamao sieną ir užėmė šiaurinius miestus kelyje į Ajodhjos karalystę. Užėmęs Kampaenphetą, Sukotajų ir Sawankhaloką, jis įsiveržė į Phitisanuloko karalystę. 1581 m. Bayinnong mirė, Phitsanulok, Ayodhya ir Mon atgavo nepriklausomybę.

XVIII a. Ajutajos karalystė pradėjo smukti, prie to prisidėjo princų ir pareigūnų kova. Provincijos tapo vis labiau nepriklausomos, nebeklausė sostinės. Mianmaras, vadovaujamas Konbaungo dinastijos, užėmė Laną, puldinėjo Ajutają XVIII a. vidury. 1767 m. mianmariečiai užėmė ir sudegino Ajutają. Karališkoji šeima pabėgo, karalius Ekkathat mirė po 10 dienų nuo bado besislapstant. Ajutajos karalių linija baigėsi.

Generolas Taksinas suvienijo skilusias tajų valdas iš sostinė Tonburio ir pasiskelbė karaliumi 1769 m. Tačiau dėl streso ir kitų priežasčių karalius išprotėjo. Generolas Chakris padėjo valdyti valstybę, Taksinas tapo vienuoliu ir dingo miške. Chakris tapo karaliumi Rama I 1782 m. ir pradėjo Chakrių dinastiją. Tais metais jis įkūrė naują sostinę Bangkoką kitoje Menam Čao Prajos upės nuo Tonburio. XVIII a. pabaigoje mianmariečiai buvo išvyti iš Siamo. Lana irgi tapo nepriklausoma, bet jos karalius mokėjo duoklę Chakrių dinastijai.

Ramos I palikuonys nerimavo dėl kolonistų grėsmės, ypač po britų pergalės prieš Mianmarą 1826 m. Tais metais su britais pasirašyta verslo ir draugystės sutartis. JAV pradėjo santykius su Siamu 1833 m. Valdant karaliui Mongkutui (1804–1868 m.) ir jo sūnui Čulalongkornui (1853–1910 m.) per diplomatiją ir modernizaciją išvengė Siamo kolonizacijos.

1909 m. Britų-Siamo sutartis nubrėžė dabartinę sieną tarp Tailando ir Malaizijos. Tajai gavo Pattani, Jalos, Narathivato, Satuno provincijas, kurios priklausė pusiau nepriklausomams Kedaho ir Pattani sultonatams. Sutartys su Prancūzija nubrėžė sienas su Laosu ir Kambodža.

1932 m. Siame įvyko revoliucija. Revoliucionieriai paėmė karališkos kilmės ministrus, kai karalius Rama VII buvo vasaros rūmuose Hua Hine. Siamas tapo konstitucine monarchija, bet karalius atsistatydino dėl konfliktų su vyriausybe, kuri nusprendė dešimtmetį karaliaus sūnėną Ananda Mahidol padaryti karaliumi. Siame kilo politinė suirutė, kai revoliucionieriai skilo į frakcijas. Komunizmo baimė, ekstremalios revoliucinės idėjos ir ultranacionalizmas sukėlė politines kovas. Galiausiai iškilo karininkai, režimas pasidarė autoritarinis valdant premjerui Plaek Phibunsongkhram. 1941 m. Siamas tapo Japonijos sąjungininku.

Karalius Ananda Mahidol (Rama VIII) mirė 1946 m. paslaptingom aplinkybėmis. Oficiali versija: jis netyčia nusišovė valydamas ginklą. Karaliaus brolis Bhumibol Adulyadej įžengė į sostą, jis tapo ilgiausiai valdžiusiu tajų karaliumi. Siamą valdė karininkai, kuriems vadovavo Plaek Phibunsongkhram ir Sarit Dhanarajata, tik kartais šalis buvo valdoma demokratiškai.

1941 m. sausį Tailandas įsiveržė į Prancūzijos Indokiniją, tajai užėmė Laosą, bet prancūzai sumušė tajų laivyną Ko Chang mūšyje.

Japonija tarpininkavo taikos derybose, paliaubos buvo pasirašytos sausio 28 d., taikos sutartis gegužės 9 d. Tokijuje.

Po Pearl Harboro atakos japonai norėjo žygiuoti į Malajų frontą per Tailando teritoriją. Jie įsiveržė į Tailandą ir po 6-8 val. kovos Phibunsongkhra pasiūlė paliaubas, Japonija gavo laisvą praėjimą, o 1941 m. gruodžio 21 d. Tailandas pasirašė su Japonija karinio bendradarbiavimo sutartį, kurios slaptuose protokoluose Tailandui pažadėtos teritorijos, kurias iš jo atėmė prancūzai ir britai. Japonai nepasitikėjo tajais, okupantams priešinosi Seri Thai (Laisvų tajų judėjimas), kurį įkūrė tajų ambasadorius Vašingtone Seni Pramoj.

Po Japonijos pralaimėjimo 1945 m., britai reikalavo į Malają siusti ryžius, o prancūzai – per Tajų-prancūzų karą prarastų teritorijų, bet amerikiečiai sušvelnino sąjungininkų reikalavimus. Už sutikimą priimti į JTO, Tarybų sąjunga reikalavo panaikinti antikomunistinius įstatymus. Kai kurie buvę britų karo belaisviai pastatė paminklą Ubonratčathanio gyventojams. Po karo Tailandas tapo artimu JAV sąjungininku. Komunistų partizanų judėjimo viršūnėje buvo 12 tūkst., bet jie nekėlė didelės grėsmės valstybei.

Po 1973 m. Tailande vyko kova dėl šalies ateities. Kovą laimėjo generolas ir karalius Prem Tinsulanonda, kuris siekė konstitucinės monarchijos.

Tuomet vyko kova tarp armijos ir civilių dėl valdžios. 1973 m. revoliucija atvėrė duris demokratijai iki 1976 m. spalio 6 d. Prem Tinsulanonda XX a. devintame dešimtmetyje valdė Tailandą ir linko į demokratiją. Šalis liko demokratija be trumpo armijos valdymo 1991–1992 m. Premjero Thaksin Shinawatra vadovaujama Thai Rak Thai partija laimėjo rinkimus 2001 m. Jo populistinės socialinės programos buvo populiarios tarp varšų, bet pykdė elitą. 2005 m. medijos magnatas Sondhi Limthongkul pradėjo kritikuoti premjerą, o vėliau sujungė vyriausybės priešininkus į Liaudies aljansą už demokratiją.

2006 m. rugsėjo 19 d. paleidus parlamentą, premjeras tapo laikinosios vyriausybės vadu. Kai jis buvo Niujorke JTO susirinkime, generolas Sonthi Boonyaratglin įvykdė bekraujį perversmą, kurį rėmė Demokratijos partija. 2007 m. gruodžio 23 d. rinkimai grąžino į valdžią civilius, kuriems vadovavo Samak Sundaravej.

2008 m. įvyko dideli protestai prieš premjerą Samak Sundaravej dėl jo santykių su Thaksin Shinawatra. Protestuotojai užėmė kelis vyriausybės pastatus rugsėjo 28 d. ir vyriausybė patenkino reikalavimus.^[2] Rugpjūčio 29 d. protestai sutrikdė oro uostų ir geležinkelio darbą. Chaosas baigėsi gruodį, kai Konstitucinis teismas panaikino tris vyriausybę sudariusias partijas dėl rinkimų klastojimo.^[3] Panaikintų partijų nariai perėjo į opozicinę Demokratijos partiją ir nereikalavo rinkimų.^[4] 2011 m. liepos 3 d. opozicinė Pheu Thai Partija laimėjo rinkimus.

Šis straipsnis apie istoriją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.