Ugdymas

Ugdymas – socialinis reiškinys, kuriantis žmogų, kaip asmenybę tuo metu, kai jis bendraudamas sąveikauja su aplinka bei žmonijos kultūros vertybėmis.

Ugdymo esmę daugelis tyrinėtojų aiškina skirtingai, kadangi laikomasi skirtingų filosofinių, psichologinių, sociokultūrinių koncepcijų. Vieni akcentuoja ugdytojo veiklą, vienkryptį veikimą į ugdytinį, kiti – dvikryptį veikimą. Todėl ugdymas nagrinėjamas įvairiais aspektais – kaip sąveika, kaip bendravimas, kaip santykiavimas, kaip veikla, kaip valdymas ir pan. Visi požiūriai į ugdymą, nors ir skirtingi, tačiau iš esmės yra teisingi, nes atspindi ugdymo tikrovę.

Įvairios filosofijos ieško ugdymo reikšmės jo prasmėje.

Galima išskirti šiuos bendruosius ugdymo klausimus:

• Ugdymo tikrovė ir jos pažinimas – ugdymo samprata, ugdymo tikrovė, ugdymo tikrovė ir jos apibūdinimas kategorinėmis sąvokomis (procesinėmis ir neprocesinėmis), mokslinis ugdymo tikrovės pažinimas (racionalistinis, empirinis, fenomenologinis, praktinis ir kt.);
• Ugdymo tikslai ir uždaviniai – tiesioginiai ir netiesioginiai ugdymo tikslai, bendrieji ir galutiniai ugdymo tikslai; psichinio lavinimo, socialinio auklėjimo, kultūrinio lavinimo, dvasinio auklėjimo ir kt. uždaviniai;
• Ugdytinio charakteristika – bendroji ir amžiaus tarpsnių charakteristika ir kt.;
• Ugdytojo charakteristika – bendroji charakteristika, pedagoginis pašaukimas, pedagogo priedermės, pedagoginio darbo ypatumai, pedagoginė kultūra ir pedagoginiai gebėjimai, pedagoginė dora ir kt.;
• Mokyklos gyvenimas ir ugdytinio saviraiška.

Ugdymas, kaip sudėtinė socializacijos proceso dalis, veiksmingai keičia asmenybės moralines nuostatas, jos visuomeninę sąmonę. Pastarosios pagrindu formuojama elgsena. Šis sudėtingas procesas turi savo logiką: žinios apie moralines vertybes turtina individo sąmonę, intelektą; virtusios įsitikinimais bei įpročiais, kaip stabilesnėmis žmogaus sąmonės savybėmis, labai lemia jaunuolio elgseną.

Ugdymo principai, griežtai nereglamentuodami pedagogo veiklos, moraliniu, estetinių, fizinių savybių ugdymo procesą sukonkretina, įgalina išvengti daugelio klaidų, per trumpą laiką padeda įgyti šios veiklos įgūdžių. Ugdymo proceso etapų, ugdymo principų žinojimas sudaro sąlygas perprasti, bei taikyti konkrečius ugdymo metodus.^[1]

Ugdymas – pagrindinė pedagogikos sąvoka, suprantama kaip „naujos dar nesubrendusios kartos pilnutinis brandinimas, t. y. darymas, kad ji subręstų visais gyvenimo atžvilgiais ir visomis savo žmogiškosios prigimties išgalėmis“ ^[2].

Lietuvių pedagogas klasikas Stasys Šalkauskis sako, kad ugdymas yra bendras visos asmenybės lavinimas, apimantis žmogaus visumą. Turi būti ugdoma kartu ir žmogaus kūnas, ir dvasia, nes žmogus nėra nei vienas tik kūnas, nei viena dvasia, bet sudaro vieną psichofizinę substanciją, kurioje kūnas turi įtakos dvasios reiškimuisi, o iš kitos pusės dvasia veikia kūną. Kitaip tariant, žmogaus kūnas ir dvasia turi įtakos vienas kitam. Taigi ir gyvenime, ir ugdyme privalu derinti dvasinę ir fizinę žmogaus puses, kad jiedvi atitiktų substancinės vienybės reikalavimus pagal tuos principus, apie kuriuos buvo kalbėta.^[3].

Šalkauskis taip pat nurodo, jog ugdymas yra pedagogikos mokslo objektas: „Šiais laikais pedagogika paprastai yra suprantama mokslo prasme. Šito mokslo objektas yra ugdymas“.^[4].

St. Šalkauskis išskiria 9 ugdymo uždavinius ^[5]. Pirmasis yra fizinis lavinimas:

1. Fizinis auklėjimas;
2. Protinis lavinimas;
3. Dorinis auklėjimas;
4. Estetinis lavinimas;
5. Religinis auklėjimas;
6. Individualinis auklėjimas;
7. Visuomeninis auklėjimas;
8. Tautinis auklėjimas;
9. Tarptautinis auklėjimas.

Švietimo įstatymas ugdymą apibrėžia taip: ugdymas – mokymas, lavinimas, įgūdžių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų formavimas.^[6]

1. ↑ Bitinas B., Ugdymos filosofijos pagrindai. V., 1996
2. ↑ Šalkauskis St. Pedagoginiai raštai. Kaunas, 1992, p.237
3. ↑ Šalkauskis St. Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. I knyga. Vilnius, 1992. P. 388–389
4. ↑ S. Šalkauskis, Rinktiniai raštai, p.2, 1991
5. ↑ Šalkauskis St. Rinktiniai raštai. Pedagoginės studijos. I knyga. Vilnius, 1992. P.21
6. ↑ 1991 06 25 Nr. I-1489 LR Švietimo įstatymas

• Vasiliauskas R. J. Lietuvių liaudies pedagogika – jaunosios kartos socializacijos fenomenas (XIX a. antroji pusė – XX a. pradžia), Vilnius, 2002 Archyvuota kopija 2007-02-21 iš Wayback Machine projekto..