Pamyriečiai

Pamyriečiai
Pamyriečiai vyrai
Gyventojų skaičius	~250 000
Populiacija šalyse	Tadžikija: 135 000  Afganistanas: 45 000  Pakistanas: 44 000  Kinija: 41 028  Iranas
Kalba (-os)	pamyriečių kalbos, tadžikų, dari, uigūrų ir kt.
Religijos	islamas (izmailizmas, sunizmas)
Giminingos etninės grupės	tadžikai, jagnobai, puštūnai, kalašai, burušai
Vikiteka:	Pamyriečiai

Pamyriečiai – iranėnšikos kilmės tautų grupė, gyvenanti Vakarų Pamyro aukštikalnių slėniuose (istoriniame Badachšane): Tadžikistane (Kalnų Badachšane), šiaurės rytų Afganistane (Badachšane), šiaurės Pakistane, Kinijoje (Sindziange); taip pat negausiai apsigyvenę Irane (Chorasane). Pamyriečiai vartoja pamyriečių kalbas, priklausančias rytų iranėnų kalboms. Dauguma kalbų neturi rašto. Dar vartoja tadžikų, persų (dari), rusų, urdu, uigūrų kalbas. Tikintieji – musulmonai izmailitai, jazgulemai – daugiausia sunitai.

Tadžikistane gyvenantys pamyriečiai yra jazgulemai, rušanai (su hufidais), bartangai (su rošorvais), šugnanai (su badžuvais), iškašimai ir vachanai. Šalyje gyvena ~135 tūkst. pamyriečių (po 1926 m. pradėti laikyti tadžikų tautos dalimi). Afganistane pamyriečius sudaro rušanai, šugnanai, iškašimai, zebakai (Piandžo kairiajame krante), vachanai (Vachano slėnyje), mundžanai (Piandžo aukštupyje). Pakistane gyvena mundžanai, jidgai (Čitralyje), vachanai (Hunzos slėnyje). Kinijoje (Turkstane) gyvena vachanai ir šugnanams artimi sarikoliai.

Pamyriečiai persų ir tadžikų tautų paribyje ėmė formuotis ~X a. Prasidėjo atskirų pamyriečių tautų ir jų kalbų genezė. Patyrė įtakas iš tocharų, dardų, sakų, baktrų. Pamyriečiai kultūriškai artimi su vadinamaisiais „kalnų tadžikais“ – Darvazo, Karotegino, Kuliabo kraštų gyventojais. Pastarieji buvo stipriai veikiami tadžikų ir jų ilgainiui asimiliuoti, nors savo tarmėse išlaikė rytų iranėnų kalboms būdingų bruožų. Tadžikais pavirto ir buvusi pamyriečių tauta – vandžai. 1895 m. pamyriečių žemės buvo padalintos: kairiosios Rušano, Šugnano, Iškašimo ir Vachano pusės atiteko britų pajungtam Afganistanui, o dešiniosios – Rusijos imperijos vasalystei – Bucharos chanatui. 1905 m. pamyriečių žemės prijungtos prie Rusijos imperijos (Turkestano generalgubernijos). XX a. pr. dauguma jazgulemų atsiverė į sunizmą.

Verčiasi daugiausia aukštikalnių žemdirbyste (drėkinamuose sklypuose augina kviečius, miežius, ankštinius; upių slėniuose – taip pat daržoves, vaismedžius, moliūgines kultūras) ir ganykline gyvulininkyste (gano avis, ožkas, stambiuosius raguočius, tarp jų ir jakus). Dabar taip pat augina tabaką, daržoves, dirba maisto, siuvimo, kalnakasybos pramonėje. Išvystę tekstilės amatus (dailiai išrašyti vilnos, medvilnės audiniai), keramiką.

Tradicinis būstas – čor chona: medinio karkaso iš akmenų arba plytų pastatytas statinys su laiptuotu skliautu. Apranga tunikos pavidalo, žiemą iš vilnos, vasarą iš medvilnės. Vyrų marškiniai siekia kiek žemiau juosmens, kelnės plačios, iki kelių. Moterų suknios siekia kelius. Žiemą nešioti vilnoniai chalatai, avikailio kailiniai. Batai iš vilnos ir odos, papuošti ornamentais. Moterys galvas dengia dideliais gobtuvais. XX a. kultūriškai supanašėjo su tadžikais, buvo paveikti urbanizacijos, vesternizacijos. Tarpusavyje save skirsto į gentis/tauteles (pvz., vachanai, šugnanai), Tadžikijos kontekste save pristato kaip pamyriečius arba Pamyro tadžikus, o už šalies ribų – kaip tadžikus. Kita vertus, santykiai su tadžikais būna ir priešiški (Tadžikijos pilietinis karas XX a. pab.). Kitose šalyse gyvenantys pamyriečiai labiau išsaugoję savo kultūrą.

• Энциклопедия «Народы и религии мира», М.-1998