Pavasaris (Botičelis)

„Pavasaris“

Menininkas	Sandras Botičelis
Metai	1478-1485 m.
Meno kryptis	Ankstyvasis renesansas
Medžiagos, technika	medžio panelė, tempera
Matmenys	203 cm × 314 cm
Miestas (vieta)	Florencija
Muziejus	Uficių galerija

Pavasaris (kartais vadinamas neverčiamu itališku pavadinimu Primavera) – italų ankstyvojo renesanso dailininko Sandro Botičelio paveikslas. Sukurtas apie 1478–1485 m. Paprastai kartu su paveikslu „Veneros gimimas“ įvardijamas vienu iš dviejų garsiausių Botičelio paveikslų ir vienu žinomiausių Vakarų meno istorijoje.

Istorija

Pirmą kartą paveikslas paminėtas 1499 m. priklausantis Pierfrancesco de Medici kolekcijoms ir buvęs name prie pat Medičių rūmų Florencijoje.^[1] Paveikslas minimas po Giovanni di Pierfrancesco mirties. Aprašytas kartu su kitu Botičelio paveikslu „Paladė ir kentauras“ buvęs Lorenzo di Pierfrancesco kambariuose: „paveikslas ant medžio panelės virš vaiko lovytės, kuriame pavaizduotos devynios figūros, moterų ir vyrų“. Po to paveikslas minimas 1503 m. po Lorenzo di Pierfrancesco mirties ir 1516 m. turto dalybose.

Paveikslą galų gale paveldėjo būsimas Florencijos kunigaikštis Kozimas I Medičis ir 1537 m. perkėlė jį į Villa di Castello prie Florencijos, kur jį matė Džordžas Vazaris. Iš Vazario apibūdinimo 1550 m., kad paveiksle vaizduojamas ateinantis pavasaris, kilo kūrinio pavadinimas. Ši versija priimama bendru atveju, nors, kas iš tikro vaizduojama paveiksle, lieka tik spėti. 1815 m. paveikslas buvo perkeltas į Vazario koridorių, po to buvo Florencjos Akademijos galerijoje. 1919 m. perkeltas į Uficių galeriją. Paveikslas visą laiką buvo laikomas atliktu Botičelio, nors jokių dokumentų, rodančių užsakymą, užmokestį ar pan., neišliko. Autografo irgi nėra. Paveikslo sukūrimo data ir jos pirmasis užsakovas yra tik spėjami. Tikriausiai tai buvo privatus Lorenzo di Pierfrancesco užsakymas, atliktas 1478–1485 m. laikotarpyje Lorenzo ir Semiramide d’Appiani vestuvių proga.^[2] Botičelis tikriausiai paveikslo tapyboje buvo padaręs nemenką pertrauką, nes 1481 m. dirbo Romos Siksto koplyčioje.

Paveikslo tema

Paveiksle vaizduojama alegorinė scena, paremta antikiniais motyvais. Trys gracijos iškart atpažįstamos iš būdingo jų vaizdavimo. Paveikslo centre vaizduojama Venera. Virš jos – Kupidonas su lanku ir strėle, nusitaikęs į vieną iš gracijų. Vyro kairėje tapatybė diskutuotina. Tai gali būti Marsas, Veneros vyras, arba Merkurijus, jei priimti versiją, kad paveiksle vaizduojamas Hesperidžių sodas (iš Hesperidžių sodo, pagal mitus, Heraklis turėjo pavogti obuolius, o Merkurijus buvo sodo sargas). Kita versija, paveiksle vaizduojamas Edeno sodas. Žengianti moteris Venerai iš kairės tikriausiai vaizduoja Florą – gėlių ir pavasario deivę. Dar toliau vėjas Zefyras vejasi savo žmoną, nimfą Chloridę.

Paveiksle pavaizduota apie 190 skirtingų gėlių, iš kurių 130 rūšių nustatytos. Kūrinio paskirtis ir alegorinė reikšmė yra nežinomi. Paprastai priimama Vazario versija, kad paveiksle vaizduojamas pavasario atėjimas, gamtos prabudimas. Veneros figūra centre rodo gamtos gyvenimo varančiąją jėgą − meilę. Sutariama, kad paveikslas tampriai susijęs su Medičių aplinkoje tuo metu vyravusiomis neoplatonikų idėjomis ir estetika. Paveikslas galėjo iliustruoti Ovidijaus poeziją, būti susijęs su Botičelio draugo Poliziano eilėmis. Sudėtingas paveikslo simbolizmas yra neišsenkančių interpretacijų ir paslėptų prasmių ieškojimo šaltinis.