Skiemuo

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Skiemuo – trumpiausias garsinės kalbos vienetas, vienu kartu ištariama garsinė žodžio dalis, kurios pagrindą sudaro balsis arba dvibalsis (grynasis dvibalsis, mišrusis dvibalsis). Skiemuo susideda iš vieno arba kelių garsų.

Kiek žodyje yra balsių ir grynųjų dvibalsių arba mišriųjų dvigarsių, tiek jame yra skiemenų. Priebalsiai patys vieni negali sudaryti skiemens. Jie į skiemenį įeina tik šliedamiesi prie balsio: a - kis, na - mas, duo - na, lau - kas, kal - nas.

Lietuvių kalbos skiemens centrą (pagrindą) sudaro balsiai ir dvibalsiai.

• Ilgieji skiemenys – pagrindą sudaro ilgieji balsiai, grynieji dvibalsiai ar mišrieji dvigarsiai (ą - žuo - las, so - das, snie - gas, kal - nas, Vil - nius)
• Trumpieji skiemenys – pagrindą sudaro trumpieji balsiai (aš, tu, ge - ri, ta - da)

• Kirčiuoti skiemenys
• Nekirčiuoti skiemenys
  Pvz., žodyje traukinys kirčiuotas yra žodžio galo skiemuo, o kiti skiemenys nekirčiuoti (trau - ki - nys).

• Atvirieji skiemenys – baigiasi balsiu arba dvibalsiu
• Uždarieji skiemenys – baigiasi priebalsiu

• Vienskiemeniai žodžiai (po, jis, ten)
• Dviskiemeniai žodžiai (ne - šė, ve - dė, bro - lis, kė - dė)
• Daugiaskiemeniai žodžiai – žodžiai sudaryti iš trijų, keturių, penkių ar daugiau skiemenų (pa - sa - kė, pa - si - siū - lė, ap - si - džiaug - da - vo, pa - si - va - ži - nė - da - mas).