Sento

Sento (jap. 銭湯 = sento, liet. „viešoji pirtis“) – Japonijoje žinoma kaip vieša pirtis, už kurią reikia mokėti. Senovės Japonijoje šiomis pirtimis naudojosi didžioji dalis gyventojų, nes tai buvo vienintelė vieta, kurioje galima nusiprausti. Šiais laikais dauguma japonų savo namuose turi privačias vonias, todėl Sento po truputį praranda savo populiarumą ir poreikį. Šiuo metu japonai lankosi viešosiose pirtyse dėl socializavimosi, o ne dėl nusiprausimo.^[1]

Tačiau, dėl itin gausios populiacijos, vis dar egzistuoja Japonijos gyventojų, kurie gyvena mažuose butuose, neturinčiuose privačios vonios, todėl naudojasi sento.^[2]

Japonų maudymosi ir šildymosi tradicijos bei įpročiai ypatingai skiriasi nuo vakarietiškų. Sento yra tai geriausiai iliustruojantis pavyzdys.

Viešosios pirtys Japonijoje gyvuoja jau apie tūkstantį metų. Tiksli jų atsiradimo data nėra žinoma. Seniausias japoniškų raštų rinkinys „Kondžaku Monogatari“ (jap. 今昔物語集 = konjaku monogatari), parašytas XI a.] pabaigoje, jau mini sento, todėl manoma, jog šios pirtys atsirado būtent Heiano laikotarpio gale. Taip pat, prasidėjus Kamakuros laikotarpiui 1185 m., buvo sukurtas žodis jusen (jap. 湯銭 = yusen), reiškiantis mokestį už pirtį. Tokie ženklai rodo sento atsiradimą ir išpopuliarėjimą Japonijoje.^[2]

Pradžioje šios pirtys buvo statomos budistinių šventyklų teritorijoje ir dažniausiai buvo nemokamos, kad vienuoliai būtų švarūs. Ilgą laiko tarpą jomis buvo leidžiama naudotis tik vienuoliams. Nors ir atsirado XI amžiuje, sento tapo prieinamos paprastiems žmonėms tik Edo laikotarpiu. XVII a. šios pirtys labai išpopuliarėjo, žemesnio socialinio sluoksnio gyventojai jomis naudotis ėmė kasdien. Tai suteikė pradžią kasdieninei žmonių higienai. Japonai suvokė nuolatinės higienos poreikį, ėmė praustis dažniau. Pirmoji viešoji sento buvo pastatyta 1591 m. Tokijuje, o dėl jos sėkmės ir poreikio jau po dešimtmečio buvo įrengtos kiekviename Japonijos mieste.

Sento greitai tapo socializacijos vieta. Didelės žmonių grupės rinkdavosi kaimynystėje esančiose pirtyse ir ten valgydavo, gerdavo, dainuodavo. Tokiu būdu sento tapo draugų bendravimo vieta, o nepažįstamieji ten taip pat buvo priimami.^{[reikalingas šaltinis]}

Taip pat, sento rinkdavosi ne tik paprasti gyventojai. Tai buvo vieta, kuri viena pirmųjų Japonijoje ėmė naikinti socialinę hierarchiją. Net pasiturintys žmonės, esantys socialiai aukščiau už kitus lankydavosi sento ir bendraudavo su visais ten esančiais. Sento žmonės tarsi prarasdavo savo socialinį statusą, jis tapdavo visiškai nereikalingas. Tokiu būdu šios viešosios pirtys greitai populiarėjo.

Įrašai rodo, jog 1810 m. Tokijuje buvo net 523 sento, o tai parodo jų svarbą japonų kasdienybėje. Pirmosios viešosios sento, pastatytos Edo laikotarpiu, dažniausiai būdavo bendros vyrams ir moterims. Toks išplanavimas leido sutaupyti lėšų statant pirtis, o taip pat ir palengvėjo jų išlaikymas, nes tik viena bendra erdvė buvo reikalinga, vietoj dviejų. Pagrindinis sento principas buvo toks: vonios privalo būti pigios, kad būtų prieinamos visiems gyventojams, o vandens ir kuro sunaudojimas šildymui privalo būti kuo mažesnis.

Meidži laikotarpiu, XIX a., valdžia uždraudė bendras sento, taip pat pastatė naujo architektūrinio stiliaus pirtis. Būtent tokia struktūra yra beveik nepakitusi ir šiandien. Tačiau, dabartinės sento dažniausiai yra išpuoštos plytelėmis ir įvairiais piešiniais ant sienų. Skaičiuojama, kad 1968 m. visoje Japonijoje buvo daugiau nei 18 tūkstančių viešųjų pirčių ir toks skaičius yra išlikęs iki šių dienų.^{[reikalingas šaltinis]}

Sento išplanavimas yra gana paprastas. Priklausomai nuo regiono ir nuo statybos laikotarpio gali šiek tiek skirtis, tačiau visos sento turi šias dalis – įėjimas, persirengimo kambariai, prausimosi vieta, katilinė ir sauna.

Įėjimas dažniausiai būna tradicinio stiliaus, nedaug pakitęs nuo senųjų laikų. Iš lauko pusės įėjimas į sento šiek tiek primena įėjimą į šventyklą. Tiek vyrų, tiek moterų įėjimai yra atskirti mėlynos spalvos užuolaidomis. Kiekvienas lankytojas privalo atpažinti japonišką kandžį, rodantį vyrų arba moterų įėjimą. Iškart įėjus į sento yra spintelės batams.

Persirengimo kambarių patalpos pradžioje yra bandai (jap. 番台 = bandai) – prižiūrėtojo vieta. Bandai yra aukšta platforma (dažniausiai apie 1,5–1,8 metrų aukščio). Prižiūrėtojo darbas yra surinkti mokestį iš klientų.

Tiek vyrų, tiek moterų persirengimo kambariai yra labai panašūs, tačiau moterų pusėje papildomai stovi lovytės vaikams. Persirengimo kambarių lubos yra labai aukštos – dažnai siekia net 4 metrus. Daugelį lankytojų trikdo tai, kad prižiūrėtojas gali pilnai matyti tiek vyrų tiek moterų persirengimo kambarius. Dažniausiai vakariečiai, pirmą kartą apsilankę sento jaučia gėdos jausmą tiek prieš prižiūrėtoją, tiek prieš kitus lankytojus.

Prausimosi patalpa dažniausiai būna išklota plytelėmis. Senovinės sento buvo statomos vien iš medžio, tačiau tokia statyba šiais laikais nėra praktiška. Visoje patalpoje įrengta daugybė čiaupų, kuriais privalo naudotis kiekvienas, prieš lipdamas į bendrą pirtį. Gale šios patalpos yra karštosios pirtys, kuriomis naudojasi tik nusiprausę žmonės. Labai tikėtina rasti Fudži kalno piešinį ant sienos. Tai yra sento simbolis.

Katilinėje įrengti vandens šildytuvai. Šiuolaikiniai šildytuvai dažnai yra elektriniai. Aukšti šildytuvų kaminai padeda pastebėti sento iš toli.

Norint patekti į sauną, dažniausiai reikia mokėti papildomą mokestį. Tai tarsi atskira patalpa, kurioje įrengti šalto vandens baseinai. Lankytojai tokiu būdu gali atsivėsinti.

Taisyklės yra ypatingai svarbios lankantis sento. Kiekvienas žmogus privalo išmanyti šias etiketo normas, norėdamas nepadaryti sau gėdos ar neįžeisti kitų lankytojų.

Batų nusiavimas visoje Japonijoje yra laikomas etiketo ir pagarbos ženklu. Sento nėra išimtis. Nusiauti batus svarbu dar prieš susimokant už įėjimą ir juos padėti į batams skirtą spintelę.

Persirengimo kambaryje labai svarbu visiškai nusirengti. Į prausimosi patalpą griežtai draudžiama neštis drabužius ar maudymosi kostiumėlį. Kiti asmeniniai daiktai taip pat turi būti paliekami persirengimo kambaryje. Leidžiama pasiimti tik rankšluostį, dantų šepetėlį, šampūną ar kitus higienos reikmenis. Šiomis pirtimis vienu metu naudojasi daug žmonių, todėl vanduo privalo išlikti švarus. Taip pat, nusiprausus negalima neštis rankšluosčio į pirtis tam, kad būtų išvengta bakterijų. Moterims, kurios turi ilgus plaukus, privaloma juos susirišti. Baigus praustis, ypatingai svarbu nusisausinti rankšluosčiu prieš grįžtant į persirengimo patalpas.

Viso apsilankymo metu reikia stengtis kalbėti tyliai ir netrukdyti kitiems lankytojams. Dauguma žmonių į sento atvyksta atsipalaiduoti, todėl net menkiausi garsai gali trikdyti kitus.^[3]

Taip pat, sento nėra tinkamas plaukioti. Tai yra pirtis, o ne baseinas, todėl kiti lankytojai gali būti nepatenkinti šios taisyklės pažeidimu. Ši taisyklė dažniausiai galioja vaikams, kurie gerai neišmano sento etiketo.

Žmonės, turintys tatuiruočių, dažniausiai negali naudotis sento. Tatuiruotės visoje Japonijoje yra laikomos mafijos simboliu, todėl viešas jų demonstravimas taip pat nėra priimtinas. Žmonės, turintys mažas tatuiruotes gali jas paslėpti pleistru ir dažnai išvengia problemų.^[4]

Sento kainos ypač priklauso nuo regiono. Pavyzdžiui, Tokijuje sento įėjimo kaina bus šiek tiek didesnė, nei Tokijaus priemiestyje ir panašiai. Įprastai, Tokijuje įėjimo kaina į sento kainuoja 450 jenų, kas prilygsta 3,4 euro.

Vaikai sento gali naudotis daug pigiau už suaugusiuosius. Įėjimo kaina vaikams nuo 6 iki 11 metų amžiaus dažniausiai yra 180 jenų, kas prilygsta maždaug pusantro euro.

Amžiaus riba taip pat priklauso nuo regiono. Kai kuriose vietose į sento vaikai iš viso yra neįleidžiami, o kai kuriose vietose gali lankytis vos sulaukę penkerių metų amžiaus. Taip pat, vaikai iki 13 metų gali lankytis bet kurios lyties sento pirtyje. Nereikia pamiršti, jog šios kainos yra tik įėjimo ir įprasto nusiprausimo mokestis. Norint naudotis sauna ar kitais privalumais, reikia mokėti papildomą mokestį. Kai kurios sento siūlo net privačius kambarius. Papildomos paslaugos taip pat nėra siūlomos visose sento. Pavyzdžiui, privatūs kambariai dažniausiai bus tik didelėse viešosiose pirtyse.

Tai yra naujausia sento atšaka, sukurta pasiturintiems viešųjų pirčių entuziastams. Super sento neturi ilgų tradicijų. Nuo įprastinės sento ji skiriasi tuo, kad yra orientuota į pramogas, o ne į higieną. Būtent super sento vonioje galima pajusti tikrąjį komfortą.

Jos dirba visą parą, o prie super sento galima rasti erdvias automobilių statymo aikšteles, kurios yra retenybė taip gausiai apgyvendintoje Japonijoje. Super sento galima naudotis restoranais, barais, masažo ar net žaidimų kambariais. Čia galima rasti net džiakuzi ar kitas masažuojančias vonias. Vienas iš labiausiai šokiruojančių radinių šiose voniose yra denki-furo – elektros pirtis. Manoma, kad elektra stimuliuoja greitesnį odos ląstelių gijimą, o taip pat ir masažuoja raumenis. Būtent šių neįprastų pirčių tipas tapo tokio didelio super sento išpopuliarėjimo priežastimi.^{[reikalingas šaltinis]}

Pagrindinis straipsnis – Onsenas.

Onsenas (jap. 温泉 = onsen) – tai yra dar vienas viešųjų pirčių tipas Japonijoje. Tai – karštosios versmės, susidariusios kalnuotose vietovėse dėl vulkaninių reiškinių. Priešingai nei sento, onsen yra susidariusios natūraliai, o sento buvo sukurta žmogaus. Dėl šios priežasties sento dažnai yra vadinama onseno mažąja seserimi.

Taip pat, yra žinoma, jog onsenas egzistavo Japonijoje dar anksčiau nei sento. Jos pradėtos plačiai naudoti gyventojų buvo jau XII a., kuomet sento išpopuliarėjo tik XVII a. Šios karštosios versmės senovės Japonijoje dažnai lėmė šventyklų statybos vietas.

Onsen ir sento etiketas yra ganėtinai panašus. Skirtumas tas, jog lauko ir vidaus onsenas turi savo atskiras taisykles.

Taip pat, kaip ir naudojantis sento, prieš naudojantis onsenu, kiekvienas lankytojas turi labai gerai nusiprausti. Fotografavimas ir filmavimas onsene yra griežtai draudžiamas. Draudžiama maudytis onsene apsvaigus nuo alkoholio ar narkotinių medžiagų.^{[reikalingas šaltinis]}




Dabartiniai onsenai ir sento labai skiriasi nuo savo pradininkų. Nors šios pirtys nebėra asocijuojamos su dievais ir religinėmis apeigomis, tačiau, vis tiek sugebėjo išlaikyti daug gilesnę prasmę nei paprastos pirtys.

Per pastarąjį šimtmetį Japonija patyrė ypatingą ekonominį šuolį, dėl to augo ir gyventojų norai bei poreikiai. Daugumai japonų šalimais esanti sento nebėra kasdieninė reikiamybė. Japonai nebemato prasmės naudotis sento, kuomet namuose turi privačias vonias, o kasdieninė higiena nebėra privilegija.

Dauguma sento savininkų šiais laikais bando šia autentiška japoniška tradicija sužavėti užsieniečius turistus. Viešosios pirtys tapo viena pigiausių kultūrinių pramogų Japonijoje, todėl dauguma turistų jomis susidomi. Tam, kad pritraukti kuo daugiau lankytojų, 1993 metais spalio mėnesį Japonijoje buvo paskelbta „Japonijos pirčių diena“. Tik šią dieną į sento vandenį įpilama levandų aromato, taip paversdami šias pirtis aromaterapinėmis. Kita vertus, onsenas tapo atsipalaidavimo ir turizmo centru. Taip pat, šiuo laikotarpiu labai prisideda prie šventyklų išlaikymo. Kiekvienas įėjimas į onseną kainuoja, o surinkti pinigai dažniausiai skiriami šventyklų remonto darbams.^{[reikalingas šaltinis]}

Pagrindinis straipsnis – Furo.

Furo (jap. 風呂 = furo) yra dar vienas japoniškos pirties tipas. Tai šiandien labiausiai paplitęs pirties tipas visoje Japonijoje. Furo yra randamos kiekvienos šeimos namuose.

Anksčiau, šios pirtys buvo gaminamos iš medžio, tačiau šiais laikais dažniausiai yra plastikinės. Jos šiek tiek skiriasi nuo vakarietiškų savo išvaizda. Dažniausiai būna daug gilesnės ir kvadratinės formos. Taip pat, kaip ir sento ar onsenas, furo nėra skirtos praustis, o tik šildytis. Jos dažnai yra pripildomos karštu vandeniu ir uždengiamos, kad vanduo neatšaltų.^[5]

Visa šeima naudojasi tuo pačiu vandeniu. Vakariečių kultūroje to paties vandens naudojimas daugiau nei vienam žmogui atrodo nepriimtinas, tačiau Japonijoje tai yra visiškai normalus reiškinys. Egzistuoja ir furo naudojimosi eiliškumas – pirmieji praustis eina vyriausieji šeimos nariai, o vaikai prausiasi paskutiniai. Dažnai, nusiprausus visiems šeimos nariams, vanduo nėra išpilamas. Sekančią dieną jis panaudojamas drabužių plovimui.^{[reikalingas šaltinis]}