Sakamoto Rioma

Sakamoto Rioma (jap. 坂本 龍馬 = Sakamoto Ryōma, dar žinomas kaip Saitani Umetaro (jap. 才谷梅太郎); 1836 m. sausio 3 d. – 1867 m. gruodžio 10 d.) – Japonijos Edo laikotarpio politinis ir visuomeninis veikėjas, pasižymėjęs judėjime prieš Tokugavos šiogūnatą. Vienas iš Japonijos nacionalinių didvyrių.

Vienas svarbiausių jo pasiekimų buvo tarpininkavimas sudarant taiką tarp Čiošiū (dabartinė Jamagučio prefektūra) ir Sacumos (dabartinė Kagošimos prefektūra), dviejų galingų provincijų ilgai buvusių priešiškomis. Po taikos sudarymo jos susivienijo prieš Tokugavos šiogūnatą. Rioma tuo laikotarpiu buvo persekiojamas Tokugavos šalininkų, tarp jų ir Šinsengumi. 1867 metais, būdamas 31-erių, kartu su bendražygiu Nakaoka Šintaro (jap. 中岡 慎太郎 = Nakaoka Shintarō) nužudytas Kiote. Sakamoto Rioma, savo veikla prisidėjo prie sparčios Japonijos modernizacijos ir šiuo metu yra viena populiariausių bei žinomiausių istorinių asmenybių Japonijoje.

Sakamoto Rioma gimė 1836 m. sausio 3 dieną tuometinėje Tosa provincijoje (šių dienų Kočio prefektūra), Šikoku saloje. Sakamoto Hatibejo sūnus Rioma turėjo tris vyresnes seseris ir vyresnį brolį. Ankstesnės jo šeimos kartos vertės sakės varymu ir sukaupė pakankamai turto, kad galėtų nusipirkti žemiausio rango samurajų titulą. Tosoje buvo griežtai skiriami aukštesniojo rango samurajai (joshi) ir žemesnio rango samurajai (kashi). Skirtingo rango samurajai gyveno atskiruose kvartaluose ir su jais buvo elgiamasi skirtingai.

Motinos neteko anksti, būdamas 12-os, todėl buvo užaugintas pamotės. 12 metų buvo užrašytas į privačią mokyklą, tačiau ten ilgai nesimokė, nes mokslui gabumų neturėjo. Būdamas keturiolikos, vyresniosios sesers rūpesčiu, buvo užrašytas mokintis kardo meno. Sulaukęs devyniolikos užsitarnavo savo pirmąjį kardo meistrystę žymintį sertifikatą. 1853 metais jo klanas išleido Riomą toliau tobulintis fechtavime į vieną garsiausių kendo mokyklų esančią Edo mieste (Tokijuje) – Hokušin ito riu (jap. 北辰一刀流兵法 = Hokushin Ittō-ryū).^[1] Ši kovos menų mokykla buvo įkurta vieno stipriausių samurajų Japonijos istorijoje laikomo Čiba Šiūsaku Narimasa (jap. 千葉周作成政 = Chiba Shūsaku Narimasa), kurio sukurtos kardo technikos ir šiandien tebėra laikomos kendo meno pagrindu. Sakamoto mokytoju buvo tuo metu mokyklai vadovavęs Čiba Šiūsaku jaunesnis brolis Čiba Sadakiči (jap. 千葉 定吉 = Chiba Sadakichi).^[2][3][4] Tokijuje Sakamoto turėjo progą pamatyti Edo įlanką aplankiusius amerikiečių laivus, reikalavusius, jog japonai atidarytų šalies uostus prekybai.^[5] Tai galėjo tapti viena iš Riomos neapykantos užsieniečiams priežasčių, vėliau paskatinusios Sakamoto tapti Takeči Zuizan (jap. 武市 瑞山 = Takechi Zuizan) vadovaujamos Lojalistų partijos, siekusios nuversti šiogūnatą, dalimi.

1858 m. tapęs meistru garsiojoje sostinės samurajų kardo meno mokykloje, Sakamoto Rioma paliko Edo ir grįžo į gimtąją Tosos provinciją. 1862 m. jo draugas Takečis Hanpeita Tosoje įkūrė Lojalistų partiją Kinnoto. Jų politinis šūkis buvo "Gerbk imperatorių, išvyk barbarus". Partiją sudarė apie 2000 samurajų, daugiausia žemesniojo rango, kurie siekė Tosos valdymo reformavimo. Kadangi Tosos valdytojas atsisakė pripažinti šią grupę, buvo planuojama Jošidą Tojo (Yoshida Toyo) nužudyti (jis vėliau ir buvo nužudytas, bet jau po to, kai Rioma išvyko iš Tosos). Rioma dalyvavo sąmoksle, tačiau nebuvo jo šalininkas; Takečis reikalavo revoliucijos tiktai Tosos klane, o Rioma galvojo, kad jie galėtų kažką padaryti visai Japonijai. Jis nusprendė atsiskirti nuo Takečio ir išvykti iš Tosos. Tais laikasi pasitraukti iš klano be leidimo buvo draudžiama ir už tai grėsė mirtis.

Iš Tosos provincijos Sakamoto Rioma pabėgo 1862 metų pavasarį. Per Osaką ir Kiotą jis pasiekė Edą. Atvykęs į Edą Rioma susitiko su aukštas pareigas šiogūno laivyne užimančiu pareigūnu Katsu Kaišiu (jap. 勝 海舟 = Katsu Kaishū). Katsu Kaišiu buvo Edo gimęs šiogūno vasalas ir kaip ir Rioma, pasižymėjo puikiais kardo valdymo įgūdžiais. Taip pat Kaišiu buvo gerbiamas kaip puikus laivybos srities žinovas. Šioje srityje žinias kaupti Kaišiu pradėjo Nagasakyje, kur per bendruodamas su olandų pirkliais, taip pat turėjo galimybę plėsti žinias apie Vakarų šalis, išstudijuoti Vakarų karybos mokslų ypatumus ir net apsilankyti Amerikoje 1860 m., kur kelis mėnesius stebėjo ir analizavo skirtumus tarp feodalinės Japonijos ir demokratiškos Amerikos visuomenės. Kaip ir Sakamoto, Katsu buvo gimęs neturtingų samurajų šeimoje. Nors ir būdamas kardo meistru, buvo priešiškai nusiteikęs prieš bet kokį smurtą ir tvirtai tikėjo žinių galia. Sužavėtas jo žiniomis Rioma, vietoj to, kad įvykdytų anksčiau planuotą Katsu Kaišiu žmogžudystę, tapo jo mokiniu. Jis atsisakė ksenofobinių idėjų ir ėmė intensyviai mokintis laivininkystės. Dėl savo atkaklumo ir užsispyrimo Rioma tapo Katsu padėjėju.

Pagrindinis dalykas privertęs Riomą taip kardinaliai pakeisti planus, Kaišiu įsitikinimas, jog tik su galingu laivynu Japonija pajėgi apsiginti nuo barbarų. Norint sukurti tokį laivyną, neišvengiamai teks siekti žinių, kuriomis gali pasigirti vakarų laivybos pasaulis ir jas pritaikyti tobulinant Japonijos karybos pramonę. Kai 1863 metais, jau kurį laiką šiogūno laivynui vadovaujantis Kaišiu Kobėje įkuria savo laivybos akademiją, Sakamoto Rioma jau yra tapęs jo dešiniąja ranka. Šioje akademijoje Rioma kartu bendraminčiais bei Kaišiu toliau mokosi laivybos paslapčių. Daug galios niekad neturėjęs Sakamoto Rioma buvo paskirtas svarbiu pareigūnu Katsu Kaišiu akademijoje ir taip gavo galimybę susipažinti su visuomenėje įtakingais asmenimis.^[6][7]

Ramų Sakamoto gyvenimą, gilinant žinias apie Vakarus bei padedant Kaišiu statyti galingą laivyną, sudrumstė žinia apie tai, jog viena iš šiogūno valdžia nepatenkintų galingų Japonijos provincijų Čiošiu (jap. 長州藩 = Chōshū han, dabartinė Jamaguči prefektūra) užpuolė pro Šimonoseki miesto (jap. 下関市 = Shimonoseki shi) uostą plaukiančius vakariečių laivus. Incidento priežastimi tapo šiogūnato neįvykdytas pažadas, jog iki 1863 gegužės 10 dienos šalyje nebeliks barbarų. Nors Rioma nepritarė tokiems Čiošiu veiksmams, nes manė juos esant visiškai nenaudingus Japonijai, tai, kas Sakamoto privertė vėl imtis aktyvių veiksmų siekiant nuversti šiogūnatą, buvo žinia, jog apgadinti vakariečių laivai remontuojami čia pat, Edo mieste, ir iš ten vėl siunčiami kovoti prieš Čiošiu pajėgas. Tokia situacija Riomai sukėlė tokį pasišlykštėjimą su barbarais bendradarbiaujančia valdžia, jog laiške savo seseriai pareiškęs, jog nori „išvalyti Japoniją“, Sakamoto ėmė burti aplink save bendraminčius, kurie galėtų prisidėti prie Japonijos gerovei užtikrinti skirtų planų (kitaip tariant, tuometinės valdžios nuvertimo) kūrimo ir įgyvendinimo.

Vienu didžiausių Sakamoto Riomos pasiekimų yra laikomas sėkmingas tarpininkavimas siekiant dviejų tuo metu galingų provincijų, Satsuma (jap. 薩摩藩 (Kiūšiū salos pietinėje dalyje)) bei Čiošiu suvienijimo prieš bendrą priešą – Tokugavos šiogūnatą. 1863 m. gegužės 10 d. užsieniečių laivų užpuolimas Šimonoseki uoste išprovokavo ir užsienio pajėgų atsaką. Bendra amerikiečių, prancūzų, olandų bei britų ataka prieš Čiošiu privertė provinciją pripažinti, jog vakariečių įveikti neįmanoma. Norėdami baigti konfliktą Čiošiu atstovai atsiprašė šiogūnato už tai, kad išprovokavo tokius barbarų veiksmus, tačiau nepritarimas šiogūnato vykdomai politikai šios provincijos atstovų gretose išliko stiprus. Maždaug dabartinėje Kagošimos prefektūros teritorijoje buvusi Satsuma provincija tuo metu taip pat turėjo nemažai rūpesčių su užsieniečiais. Šios provincijos norą nuversti tuometinį šiogūnatą sustiprino vadinamasis britų-Satsumos karas, kai britai pasinaudojo Namamugi (jap. 生麦) incidentu (Satsuma provincijos samurajus nužudė jo šeimininkui deramos pagarbos neparodžiusį britų pirklį), kaip pretekstu atakuoti Satsuma provinciją. Tiek Čiošiu tiek Satsuma provincijų neapykantą valdžiai kurstė ir vis didėjantis šiogūnato diktatoriškumas. Galiausiai, 1865 metais, šiogūnatui įsakius provincijoms atsiųsti dalį savo pajėgų padėti kovoti prieš Čiošiu provinciją – Satsuma tai padaryti atsisakė. Čia svarbią rolę užėmė Sakamoto Rioma. Jis perdavė žinią apie Satsumos provincijos atsisakymą paklusti šiogūnatui Čiošiu lyderiams. Nors Čiošiu ir Satsuma nuo seno buvo aršūs konkurentai, po šio įvykio atsirado proga abiejų provincijų lyderiams apgalvoti vienijimosi prieš bendrą priešą – šiogūnatą, galimybę.^[8][9]

1866 metais slaptame susitikime dalyvavę Čiošių ir Satsuma provincijų lyderiai, pasirašė savitarpio pagalbos sutartį bei sutarė siekti Japonijos suvienijimo, net jei tai reikalaus šiogūnato valdžios nuvertimo. Žinoma, susitikime dalyvavo ir tarpininko vaidmenį atlikęs Sakamoto Rioma. Šis galingų provincijų susivienijimas buvo labai svarbus įvykis ir Riomai, kadangi susivienijusios šios provincijos tapo jėga, pakankamai stipria pasipriešinti šiogūnato valdžiai ir taip padėti išpildyti Sakamoto svajonę suvienyti ir išvalyti Japoniją.

Sakamoto Rioma politinė veikla nesibaigė sėkmingu tarpininkavimu siekiant suvienyti Čiošiu ir Satsuma provincijas. Po šių sėkmingų derybų Rioma buvo persekiojamas Tokugavos policijos, vedė ir spėjo sudalyvauti Šimonoseki jūrų mūšyje (1866 m.) tarp Tokugavos šiogūnato ir Čiošiu pajėgų. 1867 metais Rioma įkuria pirmąją Japonijoje modernią verslo korporaciją, kuri vadinosi Kaientai (jap. 海援隊). Kaientai, įkurta Nagasakyje, buvo privatus laivynas kuris užsiėmė siuntų pervežimu. Šiais laivais buvo tiekiami ginklai Satsuma bei Čiošiu provincijų pajėgoms, nusiteikusioms prieš šiogūnatą. Per veiklas susijusias su Kaientai, Sakamoto Rioma susipažino bei susidraugavo su gabiu finansininku Jataro Ivasaki (jap. 岩崎 弥太郎 = Yataro Iwasaki) bendraminčiu, tikėjusiu, jog svarbiausia mąstyti apie šviesesnę Japonijos ateitį, bei kuris vėliau tapo garsiosios Mitsubiši korporacijos įkūrėju.

Nors Sakamoto Rioma ir tiekė ginklus šiogūno priešams, pats jis nebuvo linkęs į smurtą. Šimonoseki jūrų mūšis buvo vienintelis kartas, kai Rioma pats dalyvavo karo veiksmuose. Tikėjimas, jog tikslo galima pasiekti ir neliejant kraujo, paskatino Riomą ieškoti naujų būdų šiogūnatui nuversti. 1867 metais, Sakamoto Rioma sukūrė Aštuonių punktų programą (jap. 船中八策Senchû Hassaku) kaip be smurto modernizuoti Japonijos valdymą. Kadangi šis planas parašytas kelionės laivu metu, dar jis vadinamas „Didžiuoju planu jūroje“.^[10] Pagal šį planą, šiogūnas turėtų grąžinti valdžią imperatoriui, įkurta vyriausybė, vyriausybės nariai turi būti išrenkami iš pačių gabiausių aristokratų, feodalų ar paprastų japonų, bet kokia valdančiųjų veikla turi būti vykdoma, bei įstatymai turi būti priimami atsižvelgiant į viešą daugumos nuomonę, seni, feodalų laikais sukurti įstatymai turi būti panaikinti bei pakeisti moderniu įstatymų kodeksu, karinis laivynas turi būti stiprinamas, įkurta imperinė armija, o sidabro ir prekių vertė suderinta su užsienio kainų tarifais.^[11]

Kol dirbo ties planu, Sakamoto ir toliau pardavinėjo ginklus Satsuma bei Čiošiu klanams, ketinusiems jėga nuversti šiogūnato valdžią, nes norėjo, jog valdžia išsigąstų stiprėjančio priešo ir tai padidintų galimybę, jog jo Aštuonių punktų programa būtų svarstoma rimtai. Sakamoto planas patiko ne visiems jo sąjungininkams, nes nežadėjo visiško šiogūnato sunaikinimo, tačiau vienas Riomos bendraminčių, bei vienas Tosa provincijos lyderių Goto Šiodžiro (jap. 後藤 象二郎 = Gotō Shōjirō) Aštuonių punktų planą įvertino teigiamai ir jis įtikino kitą svarbų Tosa lyderį Jamanouči Jodo (jap. 山内 容堂 = Yamanouchi Yodo) programą paremti. Jodo išsiuntė Sakamoto planą tuometiniam šiogūnui Tokugava Jošinobu 1867 metų spalio 3 dieną. Lygiai po vienuolikos dienų, spalio 14 d., dėl vis didėjančios Satsuma ir Čiošiu pajėgų puolimo grėsmės, Tokugava Jošinobu atsistatydino iš šiogūno posto.

Nors Riomai ir pavyko suvaidinti lemiamą vaidmenį Tokugavos šiogūnato valdžios nuvertime, ilgai sėkme džiaugtis jam nebuvo lemta. Tų pačių metų gruodžio 10-tą dieną Sakamoto Rioma, kartu su kitu Tosa samurajumi kovojusiu prieš šiogūnato valdžią, Nakaoka Šintaro^[12], buvo nužudytas Kiote, kur buvo apsistoję stambiam sojų prekybininkui priklausiusioje smuklėje. Dviejų bendražygių nužudymo įvykdymu įtariama šiogūnato valdžios įkurta slaptoji Kioto Mimavarigumi policija (jap. 京都見廻組 = Kioto Mimawarigumi), tačiau kas iš tiesų užsakė ir įvykdė nužudymą tiksliai nežinoma iki šiol. Po šio įvykio susibūrė specialus Riomos bendražygių komitetas (jo lyderis – Sakamoto Riomos dešinė ranka bei garsus diplomatas – Mutsu Munemitsu (jap. 陸奥 宗光)), kurio tikslas buvo rasti ir atkeršyti Sakamoto žudikams.^[13]

Dar ir dabar Sakamoto Rioma yra laikomas viena populiariausių istorinių asmenybių visoje Japonijoje. 2008 m. NHK kultūros tyrimų institutas atliko apklausą apie istorines asmenybes. Pasibaigus tyrimui paaiškėjo, jog pagal populiarumą Sakamoto Riomą aplenkė tik vienu iš Japonijos suvienytoju laikomas Oda Nobunaga ir Tokugavos šiogūnato pradininkas Tokugava Iejasu. Sakamoto būdo bruožai ir veikla įkvėpė ne vienos knygos, filmo bei televizijos serialo siužetą. Apie Riomos gyvenimą nuo 1911 m. sukurta daugiau nei dešimt kino filmų, tarp kurių nemažai dėmesio susilaukė 1974 m. Kazuo Kuroki režisuotas „Riomos nužudymas“ (jap. 竜馬暗殺 = Ryoma ansatsu), pasakojantis apie tris paskutines Riomos Sakamoto gyvenimo dienas.^[14] Itin didelio populiarumo susilaukė 2010 m. pradėtas rodyti televizijos serialas „Riomaden“ (jap. 龍馬伝 = Ryōmaden) arba „Riomos legenda“.^[15] Šis Kei Suzuki režisuotas 48-ių serijų NHK televizijos serialas, kuriame Riomos vaidmenį atliko garsus aktorius ir dainininkas Fukujama Masaharu tapo toks populiarus, jog jį nuspręsta rodyti ne tik Japonijoje, bet ir Tailande, Pietų Korėjoje, Taivane, Kinijoje, Vietname bei Honkonge.^[16]

Epizodais iš Sakamoto Riomos gyvenimo nevengia naudotis ir turizmo verslas. Nuo 1991 m. lapkričio Japonijos Koči prefektūros sostinėje Koči mieste, veikia memorialinis Sakamoto Riomos muziejus, kuriame surinkta bei visuomenei laisvai prieinama daugiau nei 2000 knygų susijusių su Sakamoto gyvenimu, taip pat čia saugomi jo rašyti laiškai, svarbūs dokumentai priklausę tiek pačiam Riomai tiek jo artimiesiems ir bendražygiams. Turistams taip pat siūloma aplankyti vietą Kiote, kur Rioma su bendražygiu Šintaro leido paskutines savo gyvenimo dienas.^[17]

Dar viena populiari istorija iš Sakamoto gyvenimo, jo ir jo žmonos Narasaki Rio (jap. 楢崎龍 = Narasaki Ryo) povestuvinė kelionė po Kagošimos karštąsias versmes. Iš tiesų ši kelionė buvo suplanuota iš Kagošimos kilusio garsaus samurajaus bei Riomos draugo Saigo Takamori (jap. 西郷 隆盛), nes Sakamoto buvo sužeistas ir jam reikėjo saugios vietos (mat buvo persekiojamas) pasveikti. Nepaisant to, manoma, jog trys mėnesiai praleisti kartu su žmona Rio lankant karštąsias versmes, buvo ramiausias ir laimingiausias Sakamoto Riomos gyvenimo laikotarpis. Taip pat ši kelionė laikoma pirmuoju medaus mėnesiu Japonijoje ir dėl šios priežasties dar ir šiandien kai kurie Kagošimoje esantys karštųjų versmių malonumus siūlantys centrai šia istorija naudodamiesi kaip reklama, kviečia savo klientus aplankyti vietas, kuriose, pasak jų, laiką leido garsioji pora.^[18]

• Benett, A.C. Kendo– Culture of the Sword. Oakland: University of California Press, 2015.
• Corkill, E., 2009. Legendary, dirty samurai gets makeover, [internete] rasta: https://www.japantimes.co.jp/culture/2009/12/25/general/legendary-dirty-samurai-gets-makeover/#.WpuitWrFLIU [žiūrėta 2018-04-02].
• Fuchs, E., Kasahara, T., Saaler, S. A New Modern History of East Asia. Gottingen: V&R unipress GmbH. 2017.
• Hillsborough, R. Samurai Tales: Courage, Fidelity and Revenge in the Final Years of the Shogun. Clarendon: Tuttle Publishing. 2011.
• Hillsborough, R. 2002. Katsu Kaishu. The Man Who Saved Early Modern Japan, [internete] rasta: https://www.samurai-archives.com/kak.html Archyvuota kopija 2017-08-15 iš Wayback Machine projekto. [žiūrėta 2018-04-01].
• Hillsborough, R. 2002. Sakamoto Ryoma: The Indispensable “Nobody“, [internete] rasta: https://koryu.com/library/rhillsborough1.html [žiūrėta 2018-04-01].
• Hokushin Ittō-Ryū Hyōhō. Geneology, [internete] rasta: http://uk.hokushinittoryu.com/genealogy/ [žiūrėta 2018-04-02].
• IMDb. Ryoma Ansatsu, [internete] rasta: http://www.imdb.com/title/tt0186835/ [žiūrėta 2018-04-02].
• Inoue ,Y. 2017. Sakamoto Ryōma: The Samurai Who Dreamed of a Modern Japan, [internete] rasta: https://www.nippon.com/en/views/b07203/ [žiūrėta 2018-04-02].
• 2015, Japan Times. Sakamoto swordsmanship scroll declared authentic, [internete] rasta: https://www.japantimes.co.jp/news/2015/11/09/national/history/sakamoto-swordsmanship-scroll-declared-authentic/#.WskRIMbr3IV Archyvuota kopija 2018-06-13 iš Wayback Machine projekto. [žiūrėta 2018-04-02].
• 2013, National Diet Library of Japan. Katsu Kaishu, [internete] rasta: http://www.ndl.go.jp/portrait/e/datas/51.html [žiūrėta 2018-04-01].
• 2013, National Diet Library of Japan. Sakamoto Ryoma, [internete] rasta: http://www.ndl.go.jp/portrait/e/datas/89.html [žiūrėta 2018-04-01].
• Muramachi, T., Shimuzu, Y., 2005. Sakamoto Ryoma and His Environs, [internete] rasta: http://thekyotoproject.org/english/sakamotoryoma/ Archyvuota kopija 2018-04-08 iš Wayback Machine projekto. [žiūrėta 2018-04-01].
• 2010, National Diet Library of Japan. SAKAMOTO Ryoma’s Conception of the Form of Government, [internete] rasta: http://www.ndl.go.jp/modern/e/cha1/description02.html [žiūrėta 2018-04-02].
• 2013, National Diet Library of Japan. Nakaoka Shintaro, [internete] rasta: http://www.ndl.go.jp/portrait/e/datas/149.html [žiūrėta 2018-04-02].
• 2016, Noren Japan. Series of Japanese Samurai!! “Ryoma Sakamoto”, [internete] rasta: http://norenjapan.jp/en/tradition_history_cultuer/ryoma-sakamoto/ Archyvuota kopija 2018-04-08 iš Wayback Machine projekto. [žiūrėta 2018-04-02].
• 2010, The Independent. Japan to export hit samurai drama across Asia, [internete] rasta: https://www.independent.co.uk/arts-entertainment/tv/japan-to-export-hit-samurai-drama-across-asia-2107447.html [žiūrėta 2018-04-02].

• https://ryoma-kinenkan.jp/en/ Archyvuota kopija 2018-04-08 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.