Lietuvių kalbos kirčiavimas

Kirčiavimas lietuvių kalboje yra svarbi tarties ypatybė, atliekanti aiškią skiriamąją funkciją. Lietuvių kalbos kirtis yra toninis, kirčiuotą skiemenį išskiriantis ne tik balso intensyvumu, bet ir skiemens tono aukščio kaita – priegaide.

Skirtingą tokių žodžių kaip li̇̀kime - liki̇̀me - likimè, nèši - neši̇̀ tartį lemia prozodiniai elementai. Visais atvejais vienas kuris skiemuo iš kitų išsiskiria savo intensyvumu, ilgumu, balso stiprumu. Tokia skiemens savybė vadinama kirčiu. Skirtumas remiasi nevienodu skiemens pagrindo, kuriuo lietuvių kalboje gali eiti bet koks balsis, dvibalsis ar mišrusis dvigarsis, ištarimu. Tarkime, įrašius žodį „liki̇̀me“ ir dirbtinai specialiomis programomis sukeitus pirmus du balsius, būtų gautas žodis „li̇̀kime“. Vadinasi, fonetinius kirčio požymius lemia tik skiemens pagrindo elementai, kurie kirčiuotame skiemenyje visada ilgesni, energingesni už atitinkamus nekirčiuotus garsus.

Kirtis lietuvių kalboje yra visiškai laisvas: priešingai negu tokiose kalbose kaip prancūzų, latvių, čekų, lotynų ar arabų, kur vyrauja pastovaus kirčiavimo modeliai (kirčiuotas pirmas, antras nuo galo ar paskutinis skiemuo), lietuvių kalboje gali būti kirčiuotas bet kuris skiemuo: mókytojas, atsiprãšymas, reklamà ir pan. Kaip minėta anksčiau, kirčio vieta žodyje atlieka skiriamąją funkciją, t. y. skirtinga kirčio vieta kartais gali būti vieninteliu skiriamuoju požymiu.

Visi lietuvių kalbos kirčiuoti ilgi skiemenys tariami nevienodu intensyvumu: vieni gali būti tariami staigiau, intensyviau, ypač skiemens pradžioje (káltas, mérkti), kitų tarimas lygesnis, pabaigoje balsas gali būti energingesnis (kal̃tas, mer̃kti). Toks nevienodas skiemens (ar jo dalies) pabrėžimas vadinamas priegaide.

Priegaidės atlieka skiriamąją funkciją: jos padeda atskirti žodžius, kurie, niveliavus intonaciją, būtų tariami (ir, beje, rašomi) vienodai (plg. káltas : kal̃tas, mérkti : mer̃kti).

Lietuvių kalboje su priegaide tariami visi kirčiuoti ilgieji skiemenys (tokie, kurių pagrindą sudaro ilgasis balsis, dvibalsis arba mišrusis dvigarsis). Priegaidė gali būti tvirtapradė arba tvirtagalė. Pačiu bendriausiu atveju tvirtapradė (plg. „tvirta pradžia“) pažymi tono pokytį iš stipraus į silpną tarimą (alternatyvūs pavadinimai krintančioji, stumtinė), tvirtagalė (plg. „tvirtas galas“) – atvirkščiai – pokytį iš silpno į stiprų arba daugmaž vienodą ilgo skiemens ištarimą (dar vadinama kylančiąja, tęstine). Pasak A. Girdenio, įrodyti šių terminų tikslumą visgi būtų sunku, nes tyrimais nustatyta, kad garsą paleidus atbulai priegaidės skiriamos vienodai, todėl, jo nuomone, terminai staiginė ir tęstinė būtų neutralesni. Visgi minėti pavadinimai yra tradiciniai, vartojami ir mokyklinėse gramatikose.

Tvirtapradė priegaidė išsiskiria savo staigumu, balso kritimu. Žemaičių tarmėje, danų ar latvių kalbose pasitaiko jos variantas laužtinė priegaidė. Nuo įprastos ji skiriasi tuo, kad balsas, užuot laipsniškai blėsdamas, lūžta staigiai, skiemens gale sudarydamas pauzės įspūdį.

Tvirtagalė priegaidė gali pasižymėti balso kilimu ir intensyvumo sutelkimu skiemens gale arba net daugmaž lygiu tarimu tiek pradžioje, tiek gale. Jos variantas – kai kuriose lietuvių tarmėse pasitaikanti vidurinė priegaidė, ištariama nuo pradžių iki galo maždaug lygia intonacija.

Ne kiekvieno skiemens priegaidė lietuvių kalboje skiriama vienodai. Dvigarsių ir dvibalsių, kurių pirmasis elementas yra garsas [a] arba [e], priegaidės yra daugiau kiekybinio pobūdžio, todėl šiuo atveju tvirtapradės ir tvirtagalės priegaidės bendrinėje kalboje paprastai nėra painiojamos. Šių skiemenų prozodiją palydi vieno iš dviejų dvigarsių sandų ilgumas / trumpumas. Tarkime, tvirtapradė priegaidė žodyje káulas pasižymi dar ir elemento [a] ištęsimu. Jis neprilygsta ilgojo [äː] kiekybei žodyje vakaras [ˈväːkɐrɐs̪], todėl laikomas pusilgiu. Tvirtagalė priegaidė žodyje laumė [ˈɫ̪ɑʊ̯mʲeː] savo ruožtu šiek tiek pailgina sandą [ʊ̯], kuris taip pat žymimas pusilgiu.

Trumpieji a, e, pailgėję po kirčiu, tariami tvirtagališkai, pvz., sãvas kẽlias.

Gerokai sudėtingiau skirti priegaides dvigarsiuose, kurių pirmasis elementas yra trumpasis balsis [ɪ] ar [ʊ], o ypač didelių keblumų sukelia ilgųjų balsių ([äː], [æː], [eː], [iː], [oː], [uː]) bei sutaptinių dvibalsių ([iə], [uə]) priegaidės. Pastarieji garsai yra daugmaž vienalyčiai, į du atskirus elementus sunkiai skaidomi, todėl jų priegaidžių skyrimas faktiškai įmanomas tik esant tvirtinamajai intonacijai. Kad nenukentėtų mišriųjų dvigarsių su [i] / [u] priegaidės, gali būti pailgintas pirmasis tvirtapradės priegaidės sandas (plg. gi̇̀nti [ˈɡʲɪ̂ˑnʲtʲɪ] šalį ir giñti [ˈɡʲɪnʲtʲɪ] gyvulius). Tais atvejais, kai skiemens pagrindą sudaro paprastas balsis (plg. košė [ˈkoːʃʲeː] ir košė [ˈkôːʃʲeː]), priegadės gali būti skiriamos tik pagal balso intonaciją.

• XX-ame amžiuje atsiradus įvairiems instrumentiniams fonetinių tyrimų metodams, buvo nustatyta, kad trumpieji lietuvių kalbos skiemenys irgi tariami su tam tikra balso moduliacija – pagrindiniu priegaidės požymiu. Remiantis įvairiomis garso dažnio ir stiprumo kreivėmis, buvo ilgą laiką manyta esant dar vienai – trumpinei priegaidei. Tačiau ši teorija nuginčyta dviem teiginiais:

1. paskiri trumpieji balsiai - tiek kirčiuoti, tiek nekirčiuoti – tariami visuomet vienodai, todėl neatlieka skiriamosios funkcijos;
2. balso moduliaciją trumpuosiuose skiemenyse skiria tik prietaisai – žmogui jie nesuvokiami, todėl ir negali būti kalbos sistemos dalis.

• XIX amžiaus pabaigoje A. Baranausko ir K. Jauniaus pastebėta balso moduliacija nekirčiuotuose skiemenyse: prieš kirčiuotą skiemenį tariama tvirtagalė, o po kirčiuoto – tvirtapradė – priegaidės. Ši teorija nėra daug nagrinėta, be to, jos aktualumas nėra pabrėžiamas dėl nekirčiuotų priegaidžių skiriamosios funkcijos nebuvimo (pvz., žodžiai vieversėlis [vʲiəvʲɛrʲˈsʲeːlʲɪs̪] arba įlindęs [iːˈlʲɪnʲdʲæːs̪] suprantami vienodai nepriklausomai nuo nekirčiuotų skiemenų tarties).

Nei kirtis, nei priegaidės kasdieninėje rašomojoje kalboje nežymimi. Taip daroma tik specialiojoje literatūroje (žodynuose, vadovėliuose, kai kuriuose moksliniuose darbuose ir pan.) arba norint atskirti skirtingas žodžių formas, kurių neteisingas sukirčiavimas iškraipytų prasmę (plg. gražiõs kalbõs ir grãžios kal̃bos).

Kaip minėta, kadangi kirčio išskyrimą sudaro ypatingas skiemens pagrindo ištarimas, kirčiuojant tekstą žymimas tik skiemens pagrindas, o ne visas skiemuo. Tokiu atveju užrašoma ir priegaidė. Galimi trys ženklai, pasiskolinti iš graikų kalbos:

• gravis, arba kairinis kirčio ženklas ( ` ). Įprastame rašte jis atlieka du darbus:

1. pažymi trumpą kirčiuotą balsį: sunki̇̀ pasagà, įkyrùsis lèktorius;
2. dvigarsiuose, kurių pirmasis sandas [i], [u], [e] arba [ɔ] bei dvibalsiuose [ʊɪ̯], [ɛʊ̯], [ɔɪ̯], [ɔʊ̯] užrašoma tvirtapradė priegaidė: užgùitos ši̇̀ršės, jùngti hèrbus.

• akūtas, arba dešininis kirčio ženklas ( ´ ) turi tik vieną funkciją: pažymi tvirtapradę priegaidę visais kitais atvejais, kurių neapima kairinis ženklas: lygýbės žénklas, senóvės visúomenė;
• cirkumfleksas, arba riestinis kirčio ženklas ( ˜ ) rašomas tik esant tvirtagalei priegaidei: senẽlių namai̇̃, įpū̃sti šviẽžio kvãpo.

• Tradicinėje lietuviškoje transkripcijoje skiriasi tik vienu aspektu: minėtuose dvigarsiuose su i, u, tarptautiniuose žodžiuose vartojamais e arba o bei dvibalsiuose ui, eu, oi, ou tvirtapradė priegaidė žymima dešininiu kirčio ženklu: [užgúito∙s š̑i̇̀ȓš̑e̤∙s], [j̑úŋ̑g̑t̑i h̑é̤rbus].
• Tarptautinėje fonetinėje transkripcijoje pusiau ilgas balsis ar priebalsis (jei jie pailgėja) pažymimi specialiu taškeliu [ˑ], o tvirtapradė priegaidė – stogeliu ant pirmojo elemento: [ʊʒˈɡʊ̂ɪ̯t̪oːs̪ ˈʃʲɪ̂ˑrʲʃʲeːs̪], [ˈjʊ̂ŋʲkʲtʲɪ ˈɣʲɛ̂rbʊs̪].

Unikodo technologija siūlo tik 33 kirčiuotoms raidėms vaizduoti reikalingus paruoštus simbolius iš 68 reikalingų. Galimi du sprendimai:

1. naudoti šriftus, kuriuose trūkstamos raidės įkeltos asmeninio naudojimo srityje (Palemonas, Aistika);
2. naudoti šriftus, kurie palaiko sujungiamuosius diakritinius ženklus (kompozicines sekas). Kirčiuotos raidės tuomet užrašomos dviem ženklais: įprasta nekirčiuota (pvz., ą) derinama su specialiu kirčio ženklu ( ` , ´ , ˜ ), kuris, priešingai negu įprasti ženklai, „užlipa“ ant norimos raidės. Taip išgaunamas simbolis su kirčiu (ą́, ą̃). Ne visi šriftai ir ne visos taikomosios programos gali taisyklingai atvaizduoti taip suformuotus simbolius.

Abu šie būdai tinka ne visiems atvejams. Naudojant asmeninio naudojimo srityje esančius simbolius kirčiuotos raidės bus vaizduojamos tiksliai, tačiau kai kurios teksto redagavimo programos šiuos simbolius gali traktuoti kitaip nei teksto raides. Didesnis suderinamumas su teksto redagavimo programomis pasiekiamas naudojant kompozicines sekas, nes nemažai šriftų užtikrina pakankamą kompozicinių sekų atvaizdavimą.

Kirčio ženklai lietuvių kalboje papildomi, kasdien nevartojami, todėl negali paveikti įprastos raidžių rašybos. Juos žymint turi būti išlaikomi visi įprastiniai diakritiniai ženklai (nosinės, brūkšniai), iš jų ir taškai ant i. Pagal unikodo nuostatas bet koks sujungiamasis diakritinis ženklas ant „i“ pašalina nuo jos tašką. Jis grąžinamas, prieš kirčio ženklą įterpiant papildomą kombinacinį tašką viršuje (kodas U+0307).^[1]

Lietuvių kalbos vardažodžiuose (linksniais kaitomų kalbos dalių) formos kirčiuojamos nevienodai: kartais jų kirtis yra kamiene, kartais nušoka į galūnę. Apie tai plačiau straipsnyje „Kirčiuotė“.

Latvių kalboje skiriamos trys priegaidės: laužtinė ( ˆ ), tęstinė ( ~ ) ir krintančioji ( ` ). Latvių laužtinė ir tęstinė priegaidės atliepia lietuvių tvirtapradę (tęstinė dažnai sutampa su lietuvių pirmos kirčiuotės, tai yra, pastovaus kirčio žodžiais, laužtinė su trečios kirčiuotės – kilnojamo kirčio žodžiais), o krintančioji – lietuvių tvirtagalę.^[2] Latvių ir lietuvių priegaidžių santykį nusako Endzelyno dėsnis.

Toliau pateikiami keturių kirčiuočių lietuvių kalbos žodžiai ir latviški atitikmenys:

Latvių o žymi garsą uo. Kai kurie kirčiuoti žodžiai čia atvaizduoti be brūkšnelių, žyminčių latvių ilgą balsį: rīts, āzis, lācis. Lietuvių kuopa gali būti ir trečios kirčiuotės, tarp diego kirčiavimo variantų egzistuoja ir IV kirčiuotė.

Serbų-kroatų kalboje yra keturios priegaidės: trumpinė krintančioji (žymima dvigubu graviu  ̏  ), trumpinė kylančioji ( ` ), ilginė krintančioji (žymima apverstu lankeliu  ̑  arba cirkumfleksu ˆ ), ir ilginė kylančioji ( ´ ). Kylančiosios šios kalbos priegaidės yra naujesnės. Žodžiai, turintys trumpinę krintančiąją priegaidę, neretai sutampa su lietuvių tvirtapradžiais etimologiniais atitikmenimis, o ilginės krintančiosios žodžiai – su lietuvių tvirtagaliais atitikmenimis.^[2]

Tačiau yra nemažai ir pagal minėtus dėsningumus neatitinkančių žodžių. Pvz., lietuvių kalbos linksniuojamų žodžių tvirtagalis pastovus (kamieno, pirmosios kirčiuotės) kirtis atliepia latvių cirkumfleksą, nors jis dažniausiai atitinka lietuvių tvirtagalius kilnojamo kirčio (trečiosios kirčiuotės) žodžius.

Lietuvių tvirtagalis kirtis kartais atitinka latvių tvirtagalį, nors dažniausiai lietuvių tvirtagalę atitinka latvių krintančioji:

Lietuvių tvirtapradė priegaidė, o serbų-kroatų – ilginė krintančioji, nors dažniausiai lietuvių tvirtapradei atliepia trumpinė krintančioji priegaidė:

• Girdenis, A. Teoriniai lietuvių fonologiniai pagrindai. - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003.
• Pakerys, A. Lietuvių bendrinės kalbos fonetika. - Vilnius: Žara, 1995.

• Automatinio kirčiavimo programa
• Kirciavimas.lt Archyvuota kopija 2011-07-10 iš Wayback Machine projekto.
• Kirčiavimas Archyvuota kopija 2011-10-28 iš Wayback Machine projekto. lietuvių kalbos vadovėlyje „Gerbkime žodį“
• Tartis ir kirčiavimas Archyvuota kopija 2006-05-16 iš Wayback Machine projekto. – Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patarimai
• Šrifto „Aistika“ tinklalapis internete Archyvuota kopija 2006-04-11 iš Wayback Machine projekto.
• Šrifto „Palemonas“ tinklalapis internete Archyvuota kopija 2006-04-11 iš Wayback Machine projekto.