Oblius
Oblius (iš bltr. гaбaль, lenk. hebel, vok. Hobel, dar vad. drožeklis, drožlys, drožtuvas, dvitraukis, kaiša, katinas, leistuvas)[1] – įrankis, naudojamas mediniams paviršiams lyginti. Juo nuo seno naudojosi dailidės ir staliai.
Obliai dažniausiai būna mediniai su metaline geležte, nors yra ir visai metalinių. Oblius turi 1 arba 2 plienines apvalias, profiliuotas ar kitos formos geležtes, įtaisytas į klevo, buko ar kitos kietos medienos arba metalo trinkelę su rageliu priekyje. Su obliumi lyginami ir valomi mediniai paviršiai, išobliuojami grioveliai, atbrailiniuose tašeliuose ar sudėtingo profilio dailylentėse apdirbami išoriniai detalės kraštai, taip pat drožiami figūriniai kontūrai lentjuostėse, lentų šonuose.[2]
Be rankinių oblių taip pat naudojami ir mechaniniai obliai, kurie medieną frezuoja sukant specialų volą su jame įtvirtintais peiliais.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ oblius. Lietuvių kalbos žodynas, T. I–XX, 1941–2002: elektroninis variantas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005 (atnaujinta versija, 2017). – www.lkz.lt.
- ↑ Justinas Juozapas Ruseckas, Vacys Milius. Oblius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVI (Naha-Omuta). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009
