Inana
Inana (šum. 
Inanos sesuo – požemio karalystės valdovė Ereškigalė, pasiuntinė – deivė Ninšubur.[1]
Ankstyvojo dinastinio laikotarpio Faros dievų sąrašuose Inana įrašyta trečioje vietoje – po dievų An ir Enlilio.[2]
Inana mitologijoje labai nepastovi, klastinga, gudri. Labiausiai paplitusi buvo tradicija, pagal kurią Inana laikyta dangaus dievo An dukra. Būta ir kitos tradicijos, pagal kurią ši deivė laikyta mėnulio dievo Nanos ir deivės Ningalės dukra. Kai kada laikyta ir Enlilio dukra.[1] Pradžioje ji buvusi Aratos valdove, bet jos nuolaidumu vėliau ėmęs naudotis Urukas. Inana buvo glaudžiai susijusi su deive Nanaja, jos drauge garbintos Uruke ir Kiše.[1]
Manoma, kad deivės vaizdinys susiklostė, susiliejus keletui vietinių dievybių, svarbiausia iš kurių buvo Uruko Inana. Taip pat būta vietinių Zabalos Inanos, Akado Inanos kultų.[1]
Mituose
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pasakojamas mitas apie Inanos mirtį – ji patekusi į požemio karalystę pas deivę Ereškigal. Ten buvo vedama per 7 vartus, kur ties kiekvienais turėjo atiduoti po vieną iš savo 7 magiškų apdarų. Praėjusi pro vartus ir likusi nuoga, Inana buvo nužudyta Ereškigal. Vėliau Enkis nusiuntė į požemį du demonus, kurie atgaivino Inaną. Tačiau ji negalėjo palikti mirusiųjų karalystės, neatsiuntusi ko nors vietoj savęs. Deivė sužinojo, kad jos vyras Dumuzidas Piemuo visiškai jos negedėjo ir mėgavosi malonumais, todėl pasirinko jį, kaip jos išpirką iš požemio. Demonai sučiupo Dumuzį ir nugabeno pas Erškigal. Dumuzio sesuo Geštinana pasiaukojo ir pusę metų pavaduodavo Dumuzį. Dumuzio sugrįžimas pas Inaną buvo siejamas su pavasario sugrįžimu ir švęstas vaisingumo orgijomis.
Apie Inaną taip pat pasakojama mite „Inana ir Bilulu“. Anot šio mito, deivė pavertusi senę Bilulu odmaišiu vandeniui, manydama, jog ši kalta dėl Dumuzio mirties.[1]
Pirmojoje teksto „Gilgamešas, Enkidu ir požemio pasaulis“ dalyje pasakojama, kaip Inana Uruke persodina šventąjį halub medį. Vėliau iš šio medžio pagaminama deivės kėdė ir lova.[1]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 Jeremy Black; Anthony Green (1992). Gods, Demons and Symbols of Ancient Mesopotamia: An Illustrated Dictionary. University of Texas Press, p. 108–109. ISBN 978-0-292-70794-8.
- ↑ Yaǧmur Heffron, 'Inana/Ištar (goddess)', Ancient Mesopotamian Gods and Goddesses, Oracc and the UK Higher Education Academy, 2016 [1]
