Haiborijos era

Haiborijos era (angl. Hyborian Age) – rašytojo fantasto Roberto Hovardo išgalvota priešistorinė era, kurios metu gyveno literatūrinio kalavijo ir burtų žanro kūrinių ir išgalvotos mitologijos personažai: Konanas, Raudonoji Sonja ir kt. Haiborijos eros pasaulis yra susietas su realaus pasaulio istorija ir turi panašią geografiją (pagal legendą, kontinentai per tūkstantmečius pakeitė savo kontūrus). Šalių ir kitų geografinių objektų pavadinimai („Atlantida“, „Stygija“, „Korintija“ „Vanaheimas“) Hovardo paimti iš įvairių mitų ir istorinių darbų. Fiktyviame Hovardo pasaulyje Haiborijos era sekė ankstesniąją Turijos erą (angl. Thurian age), kurioje gyveno jo ankstesnis populiarus apsakymų personažas Užkariautojas Kulas.

Haiborijos terminas siejamas su legendine šiaurine senovės graikų Hiperborėjos žeme ir anksčiausiai Hovardo kūryboje pristatomas jo esė „The Hyborian Age“. Hovardas apibūdino Haiborijos epochą, kaip sekančią netrukus po Atlantidos nugrimzdimo ir prieš rašytinę senovės istorijos pradžią.^[1] Skirtingi literatūros tyrinėtojai šiai erai priskiria laikotarpį prieš mūsų erą nuo 10 000 iki 32 500 metų, taigi, maždaug iki paskutinio ledynmečio pradžios ^[2] ir jam pasibaigus.^[3]

Hovardas jautė didelę meilę istorijai ir istorinėms dramoms, tačiau tuo pačiu metu jis pripažino sunkumus ir laiko reikalaujančius tyrimus, reikalingus istoriniam tikslumui užtikrinti. Kruopščiai pasirinkdamas buvusių erų įvaizdžius ir istorinius pavadinimus, panašius ir siejamus su žmonijos istorija, Hovardas vengė istorinių anachronizmų ir ilgo istorinio veiksmo.^[4]

Hovardas paaiškino haiborų civilizacijos kilmę ir istoriją savo esė „The Hyborian Age“.^[5] Kūrinys prasideda nuo Turijos eros civilizacijų, Lemūrijos ir Atlantidos (paminėtos serijoje apie Kulą), kurias sunaikino viską griaunantys kataklizmai.

Pagal esė, kataklizmus išgyvenusių primityvių žmonių gentys savo technologinio išsivystymo lygmeniu vargiai galėjo lenkti neandertaliečius. Jie pasitraukė į išlikusias šiaurines Turijos žemyno vietoves, kad išvengtų gresiančio sunaikinimo. Jiems šis regionas pasirodė saugus, bet padengtas sniegu ir jau užimtas žmogbezdžionių. Be to, primatai buvo stambūs, baltos spalvos kailiais ir, matomai, gyveno jiems gimtoje žemėje. Akmens amžiaus kolonistai įsitraukė su jais į teritorinį karą ir galiausiai sugebėjo juos išstumti už poliaračio. Tikėdamiesi, kad jų priešų ten laukė lemtinga pražūtis, jais nebesidomėjo, todėl atvykėlių grupė prisitaikė prie naujos, atšiaurios aplinkos, ėmė daugėti jų gyventojų. Prabėgus 1500 metų, jie jau buvo vadinami „haiboriečiais“ - pagal aukščiausios dievybės Bori vardą. Daugėjant haiboriečių, jie plėtėsi ir už šiaurės regiono ribų, į bevardžio žemyno pietus ir vakarus, kur sutiko kitas karingas gentis, kovėsi dėl teritorijų.

Pirmoji haiboriečių organizuotai valdoma karalystė buvo Hiperborėja. Ją įkūrę nomadai įžengė į neolito epochą. Šie iš visų haiboriečių buvo labiausiai išsivystę: mokėjo statyti akmens ir gynybinius statinius, gyveno įtvirtintuose ciklopinio mūro būstuose. Per kelis sekančius tūkstantmečius haiboriečiai vakaruose susidūrė su karingaisiais piktais, kuriuos išstūmė į vakarų dykrą. Iš kitos pusės, Hiperborėja buvo nukariauta barbarų, kūrėsi naujos karalystės.

Haiborijos žemėlapyje Hovardas konceptualizavo Haiborijos eros žemes. Pagal jo viziją, Viduržemio jūra buvo sausa. Nilas, kurį jis pervadino Styksu, pasuka į vakarus tiesiai kampu už Nilo deltos, per kalnus, kad galėtų pasiekti Gibraltaro sąsiaurį. Nors Hovardo Juodoji jūra taip pat yra sausa, bet Kaspijos jūra (vadinama Vilayjeto jūra) išplėsta į šiaurę, kad pasiektų Arkties vandenyną. Taip rašytojas apibrėžė teritorijas savo kūrinių veikėjams. Ne tik Baltijos jūra ir Lamanšo sąsiauris yra sausi, bet ir didžioji dalis Šiaurės jūros ir didžiulis vakarų regionas, įskaitant ir Airiją. Tuo tarpu Afrikos vakarinė pakrantė jo žemėlapyje – jūra.

Vikiteka: Haiborijos era – vaizdinė ir garsinė medžiaga