Kasta

Kasta (port. casta, iš lot. castus – šventas) – endogaminė, uždara grupė žmonių, kurie yra susiję kilme, papročiais, tam tikru tradiciniu verslu. Pasiskirstymo kastomis būta daugelyje senovės ir viduramžių valstybių (žyniai senovės Egipte ir Persijoje, samurajai Japonijoje), tačiau tik Indijoje šis pasiskirstymas tapo visuotine socialine sistema.

Kastos ėmė formuotis senovės Indijos luomuose varnose; jų atsiradimas susijęs su visuomeniniu darbo pasidalijimu, etniniais skirtumais. Viduramžiais susidarė sudėtinga kastų hierarchija, pakeitusi visuomenės skirstymąsi į varnas. Šios hierarchijos viršūnėje buvo kastos, kurių atstovai kildino save iš privilegijuotų brahmanų ir kšatrijų varnų. Iš šių kastų formavosi feodalų klasė. Privilegijuotos buvo pirklių, prekybininkų kastos. Žemesnio rango, bet pilnateisėms kastoms priskiriama – žemės nuomininkai, kai kurių specialybių amatininkai (kalviai, audėjai, puodžiai). Hierarchijos apačios – žemiausių paniekintųjų kastų (neliečiamųjų) grupės. Kastas valdė taryba, vadinama pančajatu.

Tradicinių kastų papročių nepaisymas ir nesilaikymas (ypač valgymas ir santuoka su kitos kastos nariais, bendravimas su neliečiamaisiais) buvo laikomas dideliu nusikaltimu, griaunančiu esamą socialinę santvarką ir hinduistų religinę sistemą. Iš kastos pašalintas žmogus likdavo beteisis ir susilaukdavo visuotinės paniekos. Tradicinius genetinius kastų narių ryšius, susijusius su profesija ir gyvenamąja vieta, pažeidė pradėjęs vystytis kapitalizmas. Endogamijos ir paveldėjimo ryšiai liko tvirčiausi.

Siekdami skaldyti nacionalinio išsivadavimo judėjimą, britų kolonizatoriai toleravo kastų sistemą. 1950 m. Indijos konstitucijoje skelbiama kastų lygybė, 1955 m. kastų diskriminacija uždrausta įstatymu, tačiau senovės atgyvenos, ypač kaime, dar labai gajos.^[1]