Kasibilės paliaubos

Kasibilės paliaubos
Po paliaubų pasirašymo. Iš kairės į dešinę: Kenneth Strong, Giuseppe Castellano, Walter Bedell Smith ir Franco Montanari.
Data: 1943 m. rugsėjo 3 d. Vieta: Kasibilė, Sicilija Rezultatas: Besąlygiška Italijos karalystės kapituliacija ir pasitraukimas iš karo
Susitariančios pusės
Jungtinės Amerikos Valstijos  Jungtinė Karalystė  Kanada	Italijos karalystė

Kasibilės paliaubos – 1943 m. rugsėjo 3 d. pasirašytos paliaubos tarp Italijos karalystės ir JAV bei Jungtinės Karalystės Antrojo pasaulinio karo metu. Apie paliaubas viešai paskelbta po penkių dienų.^[1]

Ją pasirašė Sąjungininkų generolas majoras Walter Bedell Smith ir Italijos brigados generolas Giuseppe Castellano per abiejų šalių generolų konferenciją Sąjungininkų karinėje stovykloje Kasibilėje, Sicilijoje, kurią neseniai buvo užėmę Sąjungininkai. Paliauboms pritarė Italijos karalius Viktoras Emanuelis III ir maršalas Pietro Badoglio, kuris tuo metu buvo Italijos ministras pirmininkas.

Vokietija sparčiai ėmėsi veiksmų ir puolė Italijos pajėgas (rugsėjo 8–19 d.), Pietų Prancūzijoje ir Balkanuose, o rugsėjo 12 d. išlaisvino Benitą Musolinį. Italijos pajėgos greitai pralaimėjo, didžiąją Italijos dalį okupavo Vokietijos kariuomenė, kuri įkūrė marionetinę valstybę – Italijos socialinę respubliką. Karalius, Italijos vyriausybė ir didžioji dalis karinio jūrų laivyno pabėgo į sąjungininkų užimtas teritorijas.

Pietro Badoglio manė, kad mainais už pasidavimą galima gauti palankias sąlygas. Jis įsakė Castellano reikalauti, kad bet kokia Italijos kapituliacija priklausytų nuo sąjungininkų karių išsilaipinimo žemyninėje Italijos dalyje. Sąjungininkams priklausė tik Sicilija ir kelios mažesnės salos.

Rugpjūčio 31 d. brigados generolas Castellano lėktuvu pasiekė Termini Imerese, Sicilijoje, ir buvo perkeltas į netoli Sirakūzų esantį Kasibilės miestelį. Netrukus paaiškėjo, kad abi derybų pusės užėmė gana skirtingas pozicijas. Castellano primygtinai reikalavo, kad Italijos teritorija būtų ginama nuo neišvengiamos Vermachto reakcijos prieš Italiją po sutarties pasirašymo. Mainais už tai jis gavo tik miglotus pažadus, įskaitant parašiutininkų divizijos paleidimą virš Romos. Be to, veiksmai turėjo būti vykdomi kartu su pasirašymu, o ne prieš jį, kaip norėjo italai.

Kitą dieną Castellano priėmė Badoglio ir jo palydą. Italijos užsienio reikalų ministras Raffaele Guariglia pareiškė, kad Sąjungininkų sąlygos turi būti priimtos. Kiti generolai, pavyzdžiui, Giacomo Carboni, tvirtino, kad aplink Romą dislokuoto kariuomenės korpuso nepakanka miestui apsaugoti, nes trūksta degalų ir amunicijos, todėl paliaubas reikia atidėti. Badoglio posėdyje savo nuomonės neišsakė. Po pietų jis pasirodė karaliui, kuris nusprendė pritarti paliaubų sąlygoms.

Sąjungininkams buvo išsiųsta patvirtinimo telegrama, tačiau pranešimą perėmė Vermachtas, kuris jau seniai įtarė, kad Italija siekia sudaryti atskiras paliaubas. Vokiečiai susisiekė su Badoglio, kuris ne kartą patvirtino neabejotiną Italijos ištikimybę Vokietijai. Vokiečiai suabejojo jo patikinimais ir Vermachtas pradėjo kurti veiksmingą planą – operaciją „Ašis“ – kaip perimti Italijos kontrolę, kai tik Italijos vyriausybė pereis į Sąjungininkų pusę.

Rugsėjo 2 d. Castellano vėl išvyko į Kasibilę su įsakymu patvirtinti Sąjungininkų sąlygų priėmimą. Jis neturėjo raštiško Italijos vyriausybės vadovo Badoglio, kuris norėjo kuo labiau atsiriboti nuo būsimo savo šalies pralaimėjimo, įgaliojimo.

Pasirašymo ceremonija prasidėjo rugsėjo 3 d. 14.00 val. Castellano ir Bedell Smith pasirašė priimtą tekstą atitinkamai Badoglio ir generolo Eizenhauerio vardu. Paskutinę akimirką buvo nutrauktas 500 lėktuvų bombardavimas Romoje – tai buvo Eizenhauerio paskata paspartinti paliaubų sudarymo procedūrą. Harold Macmillan, Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovas Sąjungininkų štabe, informavo Winston Churchill, kad paliaubos pasirašytos „be jokių pakeitimų“.

Tik po to, kai sutartis buvo pasirašyta, Castellano buvo informuotas apie papildomas sąlygas, kurias generolas Campbell pateikė kitam italų generolui Zanussi, nuo rugpjūčio 31 d. taip pat buvusiam Kasibilėje. Dėl neaiškių priežasčių Zanussi apie juos nepranešė Castellano. Vis dėlto Walter Bedell Smith paaiškino Castellano, kad kitos sąlygos būtų įsigaliojusios tik tuo atveju, jei Italija nebūtų ėmusis kovinio vaidmens kare kartu su Sąjungininkais.

Tą pačią dieną Badoglio surengė pasitarimą su Karališkojo Italijos karinio jūrų laivyno (Regia Marina) ir Karališkųjų Italijos karinių oro pajėgų (Regia Aeronautica) vyresniaisiais vadais, karo ministrais ir karaliaus atstovais, tačiau jis neužsiminė apie paliaubų pasirašymą ir kalbėjo tik apie vykstančias derybas.

Paliaubų įsigaliojimo diena buvo susieta su planuojamu išsilaipinimu centrinėje Italijoje ir buvo palikta Sąjungininkų nuožiūrai. Castellano vis dar manė, kad tai turėjo būti rugsėjo 12 d., ir Badoglio pradėjo gabenti karius į Romą.

Rugsėjo 7 d. nedidelė Sąjungininkų delegacija pasiekė Romą ir pranešė Badoglio, kad kitą dieną bus paskelbtos paliaubos. Jis taip pat buvo informuotas apie laukiantį amerikiečių 82-osios oro desanto divizijos atvykimą į miesto oro uostus. Badoglio pasakė delegacijai, kad jo kariuomenė nepasirengusi paremti išsilaipinimo ir kad daugumą oro uostų šioje teritorijoje kontroliuoja Vokietija. Jis paprašė atidėti paliaubų paskelbimą kelioms dienoms. Tai sužinojęs generolas Eizenhaueris atšaukė amerikiečių pajėgų išsilaipinimą Romoje, tačiau paliaubų diena buvo patvirtinta, nes kitos pajėgos jau buvo pakeliui jūra ir turėjo išsilaipinti pietų Italijoje.

Rugsėjo 8 d. popietę per Sąjungininkų radiją paskelbus apie paliaubas, vokiečių pajėgos nedelsdamos puolė Italijos pajėgas ir įvykdė operaciją „Ašis“. Dauguma Karališkosios Italijos kariuomenės (Regio Esercito) karių nebuvo informuoti apie paliaubas ir nebuvo duota aiškių nurodymų, kaip elgtis susidūrus su Vermachtu. Kai kurios italų divizijos, turėjusios ginti Romą, tebevyko iš Pietų Prancūzijos. Karalius kartu su karališkąja šeima ir Badoglio ankstų 9-osios rytą pabėgo iš Romos ir prisiglaudė Brindizyje, pietų Italijoje. Iš pradžių jie ketino perkelti kariuomenės štabą iš Romos kartu su karaliumi ir ministru pirmininku, tačiau Brindizį pasiekė tik keli štabo karininkai. Tuo tarpu italų pajėgos, neturėdamos instrukcijų, palūžo ir netrukus buvo sutriuškintos. Kai kurie nedideli daliniai nusprendė likti ištikimi vokiečiams. Rugsėjo 8–12 d. vokiečių pajėgos, nesulaukdamos organizuoto pasipriešinimo, užėmė visą Sąjungininkų vis dar nekontroliuojamą Italijos teritoriją, išskyrus Sardiniją ir dalį Apulijos. Romoje italų gubernatorius, remiamas italų pėstininkų divizijos, nominaliai valdė miestą iki rugsėjo 23 d., tačiau faktiškai miestą nuo rugsėjo 11 d. kontroliavo vokiečiai.

Rugsėjo 3 d. britų ir kanadiečių kariai perplaukė Mesinos sąsiaurį ir pradėjo išsilaipinimą piečiausiame Kalabrijos kyšulyje vykdydami operaciją „Baytown“. Kitą dieną po paliaubų paskelbimo, rugsėjo 9 d., Sąjungininkai išsilaipino Salerne ir Tarante.

Sąjungininkai nesugebėjo pasinaudoti visomis paliaubų galimybėmis ir buvo greitai sustabdyti vokiečių kariuomenės. Gynybai palankioje vietovėje Sąjungininkų pajėgoms prireikė 20 mėnesių, kad pasiektų šiaurines Italijos sienas.

Dalis Italijos karių, įsikūrusių už Italijos ribų, okupuotuose Balkanuose ir Graikijos salose, išsilaikė dar kelias savaites po paliaubų. Vis dėlto, negavę ryžtingos Sąjungininkų paramos, iki 1943 m. rugsėjo pabaigos vokiečiai juos visus sutriuškino. Kefalonijos saloje, pasipriešinus vokiečių pajėgoms, buvo išžudyta italų „Acqui“ divizija. Panašus likimas laukė 103 italų karininkų iš 50-osios pėstininkų divizijos „Regina“ Koso saloje, kurie buvo sušaudyti 1943 m. spalio pradžioje vokiečiams užėmus salą. Tik Lero ir Samo salose su britų pastiprinimu pasipriešinimas išsilaikė iki 1943 m. lapkričio, o Korsikoje italų kariai privertė vokiečių karius palikti salą.

Kitais atvejais atskiri italų daliniai, dažniausiai smulkesni, liko ištikimi Ašies jėgoms. Daugelis dalinių sudarė marionetinės Italijos socialinės respublikos ginkluotųjų pajėgų branduolį.

Po 1943 m. rugsėjo mėn. paliaubų Rumunija tapo antrąja Ašies galybe Europoje.^[2]

• Aga Rossi, Elena (1993). Una nazione allo sbando (italų). Bologna.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
• Bianchi, Gianfranco (1963). 25 luglio, crollo di un regime (italų). Milan.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)
• Marchesi, Luigi (1969). Come siamo arrivati a Brindisi (italų). Milan.{{cite book}}: CS1 priežiūra: location missing publisher (link)