Du plius keturi sutartis

Sutartis dėl Vokietijos klausimo galutinio sureguliavimo

Pasirašyta	1990 m. rugsėjo 12 d.
Pasirašymo vieta	Maskva, Rusijos TFSR, Tarybų Sąjunga
Įsigaliojo	1991 m. kovo 15 d.
Sutartį pasirašė	Du VDR Vakarų Vokietija Keturi Sovietų Sąjunga JAV Didžioji Britanija Prancūzija
Kalbos	Anglų, prancūzų, rusų, vokiečių

„Du plius keturi“ sutartis (angl. Two Plus Four Agreement, vok. Zwei-plus-Vier-Vertrag), oficialiai Sutartis dėl Vokietijos klausimo galutinio sureguliavimo (angl. Treaty on the Final Settlement with Respect to Germany, vok. Vertrag über die abschließende Regelung in Bezug auf Deutschland) – susitarimas, pasirašytas 1990 m. rugsėjo 12 d. Maskvoje tarp Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR), Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) ir Tarybų Sąjungos, JAV, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos. Ši sutartis atvėrė kelią Vokietijos susivienijimui. Konferencijų metu buvo aptarinėjami politiniai Vokietijos susivienijimo aspektai, jos narystė tarptautinėse struktūrose, kariuomenės dydis bei suvienytos Vokietijos valstybės sienų pripažinimas. Po „du plius keturi“ sutarties pasirašymo ir rafitikavimo, Vokietija atgavo visišką suverenitetą.

Du plius keturi sutarties nutarimai

Tam, kad valstybės galėtų rasti kompromisą prieš pasirašant sutartį, buvo organizuotos keturios konferencijos:

1990 m. kovo 14 d. – Bonoje
1990 m. birželio 22 d. – Berlyne
1990 m. liepos 17 d. – Paryžiuje (derybose dalyvavo Lenkija)
1990 m. rugsėjo 12 d. – Maskvoje

Nutarimai

Suvienytos Vokietijos teritorija apims Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR), Vokietijos Federacinės Respublikos (VFR) bei abiejų Berlynų teritoriją;
Vokietija atsisako visų teritorinių pretenzijų bei nekels jų ateityje;
Vokietija atsisako branduolinių, cheminių ir biologinių ginklų;
Vokietijos kariuomenė bus sumažinta nuo 500 iki 370 tūkstančių karių;
Tarybų Sąjunga išves savo kariuomenę iš Vokietijos Demokratinės Respublikos (VDR) vėliausiai iki 1994 m.
Rytų Vokietijoje negali būti dislokuoti NATO kariai bei negali būti įrengtos raketos;
Užbaigtas Berlyno padalijimas;
Suvienyta Vokietija turės visišką suverenitetą.

Sutartį pasirašė Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministras Hans-Dietrich Genscher, Rytų Vokietijos užsienio reikalų ministras Lothar de Maizière, Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roland Dumas, Tarybų Sąjungos užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė, Jungtinės Karalystės užsienio reikalų ministras Douglas Hurd, Jungtinių Amerikos Valstijų užsienio reikalų ministras James Baker.^[1]

Lenkijos dalyvavimas Paryžiaus konferencijoje

Krzysztof Skubiszewski – Lenkijos užsienio reikalų ministras 1989–1993

Lenkija buvo labai suinteresuota Vokietijos suvienijimu dėl to, kad norėjo būti tikra, kad jos sienos su Vokietija liks nepakeistos. Lenkijos užsienio reikalų ministras Krzysztof Skubiszewski užsitikrino Lenkijos dalyvavimą Paryžiaus konferencijoje. Jis pasiūlė susieti VDR ir VFR saugumą su jų kaimynų saugumu. Lenkijos vyriausybė norėjo, kad „du plius keturi“ sutartis būtų ir formaliu Lenkijos ir Vokietijos valstybių sienos pripažinimu.^[2] Valstybės, dalyvavusios konferencijoje Bonoje nutarė, kad Lenkija galės dalyvauti Paryžiaus konferencijos derybose, skirtose spręsti sienų klausimą. 1990 m. liepos 3 d. Lenkijos užsienio reikalų ministras Krzysztof Skubiszewski pranešė, jog Lenkija siekia, kad sutartis dėl sienos su Vokietija įsigaliotų prieš įsigaliojant sutarčiai dėl Vokietijos suvienijimo.^[3]

Vokietijos vyriausybė buvo nepatenkinta tokiu ministro K. Skubiszewskio pareiškimu, nes laikė, kad Lenkija nori atitolinti Vokietijos suvienijimą.^[4]

Paryžiaus konferencijos metu buvo nutarta, kad Vokietija atsisakys visų teritorinių pretenzijų bei nekels jų ateityje. Be to, nutarta, kad Vokietija ir Lenkija pasirašys atskirą sutartį dėl bendros valstybės sienos. 1990 m. lapkričio 14 d. Vokietija ir Lenkija pasirašė sutartį, kuri patvirtino esančią tarp jų sieną.^[5]

Taip pat skaitykite

Šaltiniai ir išnašos

↑ Przypieczętowana jedność – 20. rocznica „Traktatu dwa plus cztery” (lenkų k.)
↑ „2+4+1“ albo jak Niemcy uznawali granicę z Polską (lenkų k.)
↑ Ryszard Zięba, Główne kierunki polityki zagranicznej Polski po zimnej wojnie, Wyd. 1. Warszawa, Wydawnictwa Akademickie i Profesjonalne, 2010, p. 51. ISBN 978-83-60807-13-2.
↑ „2+4+1“ albo jak Niemcy uznawali granicę z Polską (lenkų k.)
↑ „2+4+1“ albo jak Niemcy uznawali granicę z Polską (lenkų k.)

Nuorodos

Apie Europos revoliuciją už laisvę, Vytauto Landsbergio ir Hanso-Dieterio Genscherio vieša diskusija Aacheno aukštojoje mokykloje, 2013-04-12

[1] Przypieczętowana jedność – 20. rocznica „Traktatu dwa plus cztery” (lenkų k.)

[2] „2+4+1“ albo jak Niemcy uznawali granicę z Polską (lenkų k.)

[3] Ryszard Zięba, Główne kierunki polityki zagranicznej Polski po zimnej wojnie, Wyd. 1. Warszawa, Wydawnictwa Akademickie i Profesjonalne, 2010, p. 51. ISBN 978-83-60807-13-2.

[4] „2+4+1“ albo jak Niemcy uznawali granicę z Polską (lenkų k.)

[5] „2+4+1“ albo jak Niemcy uznawali granicę z Polską (lenkų k.)

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]