Galaktika

Galaktika (sen.gr. γᾰλαξίας – „Pieno takas“, iš γάλα, γάλακτος – „pienas“) – didžiulė, gravitacijos susieta žvaigždžių, tarpžvaigždinių dujų, dulkių bei tamsiosios medžiagos sistema. Visi galaktikoje esantys objektai juda aplink bendrą masės centrą.

Visatos erdvėje galaktikos išsidėsčiusios netolygiai: vienoje srityje gali būti grupė netoliese viena nuo kitos išsidėsčiusių galaktikų grupė, kitose vietose nėra visai. Tikslus galaktikų skaičius mūsų stebimoje Visatos dalyje nėra žinomas, bet jų turėtų būti apie 100–130 milijardų^[1][2], maksimaliai iki 200 milijardų^[3], tačiau naujais paskaičiavimais manoma, kad iš tikrųjų jų turėtų būti dešimt kartų daugiau.^[4] Visos galaktikos, išskyrus mūsų pačių gyvenamą Paukščių Tako galaktiką, yra labai nutolę astronominiai objektai. Atstumas iki artimiausių galaktikų matuojamas megaparsekais. Tolimiausia žinoma galaktika Abell 1835 IR1916 yra už 13,2 milijardų šviesmečių.

Manoma, kad galaktikose koncentruojasi nuo 10 milijonų iki trilijono žvaigždžių, besisukančių aplink gravitacinį centrą. Galaktikos, savo ruožtu, telkiasi į galaktikų galaktikų spiečius, o šie sudaro didelio mastelio struktūrą.

Pagal masę galaktikos varijuoja tarp 550 000 Saulės masių (galaktika Segue 2) ir 10¹² Saulės masių galaktikų; palyginimui mūsų Paukščių Tako galaktikos masė yra 2*10¹¹ Saulės masių. Dažniausias galaktikų skersmuo – 3 000–300 000 šviesmečių, palyginimui mūsų galaktikos skersmuo yra apie 30 kiloparsekų (100 000 šviesmečių).^[5] Didžiausia žinoma galaktika IC 1101, 50 kartų didesnė ir 2 000 masyvesnė už Paukščių Taką, jos skersmuo apie 5,5 milijonų šviesmečių^[6]. Mažiausios galaktikos apie 160 šviesmečių skersmens.

Žmonija net ir jeigu turėtų sukūrusi mechanizmą, kuriuo mūsų kosmonautai dabar galėtų keliauti šviesos greičių, stebimoje Visatos dalyje galėtume pasiekti tik 6 proc. galaktikų. Daugumos, arba 94 % galaktikų kurios nuo mūsų nutolusios per 18 milijardų šviesmečių esančių mūsų stebimoje Visatos dalyje niekuomet nepasiektume, nesvarbu kiek daug praeitų laiko, kadangi dėl Visatos plėtimosi įtakos ir didelių kosminių atstumų jos pačios nuo mūsų tolsta didesniu greičiu už šviesos greitį. Skaičiuojant nuo XXI a. ir praėjus ~100 milijardų metų, jeigu po tiek laiko šioje pačioje Visatos vietoje išliktų Saulės sistema ir mūsų Žemė, galutinai nepasiekiama taptų ir M81 galaktikų grupė^[7], šiuo metu nuo mūsų nutolusi už 11,6 milijonų šviesmečių.^[8]

Neįskaitant Paukščių Tako galaktikos, kurioje yra mūsų Saulės sistema, pllika žmogaus akimi danguje galima pamatyti dar keturias galaktikas: Andromeda matoma Žemės šiaurės pusrutulyje, Didysis Magelano Debesis, bei Mažasis Magelano Debesis matomi pietų pusrutulyje; pastarosios dvi nykštukinės galaktikos yra mūsų galaktikos palydovai, o Trikampio galaktika matoma Trikampio žvaigždyne.^[9] Dar trys galaktikos taip pat matomos prie labai palankių oro sąlygų – NGC 5128, Mesjė 81, NGC 253 (pastaroji +7,2 spindesio), bet jas gali įžvelgti tik patyrę astronomai.

Išdidinti galaktikų vaizdą, kad matytųsi atskiros žvaigždės, nepavyko iki pat XX a. pradžios. XX a. dešimto dešimtmečio pradžioje buvo ne daugiau nei 30 galaktikų, kurios pavyko įžiūrėti atskiras žvaigždes, visos šios galaktikos įėjo į Vietinę grupę. Paleidus kosminį teleskopą Hubble ir pradėjus veikti 10 m antžeminiams teleskopams tokių galaktikų skaičius ženkliai išaugo.

Astronomai klasifikuoja galaktikas keliais būdais, tačiau dažniausiai pagal formą, kaip pavyzdys: lęšio formos – lęšinė galaktika, nedidelė – nykštukinė galaktika, sferos pavidalo – elipsinė galaktika, disko formos – spiralinė galaktika ir panašiai. Daugiau kaip pusė žinomų galaktikų yra elipsinės, tai yra sferinės arba ovalios formos. Kiti dažni tipai – spiralinės (kaip ir mūsų gimtoji galaktika Paukščių Takas, Andromedos galaktika, M81, M101) ir skersėtosios spiralinės galaktikos, per kurių centrą eina medžiagos skersė. Ketvirtam tipui, vadinamam netaisyklingosiomis galaktikomis, priskiriamos tos, kurios netinka nė vienam iš minėtų tipų. Netaisyklingosios galaktikos neturi charakteringos formos, tačiau turi labai daug dujų ir dulkių (žymiausios netaisyklingosios galaktikos yra Didysis Magelano Debesis ir Mažasis Magelano Debesis). Spiralinės ir skersinės spiralinės galaktikos toliau skirstomos į keturias grupes pagal centrinės dalies dydį ir vijų susisukimo aplink centrą glaudumą.

Elipsinės galaktikos dalijamos į aštuonis potipius nuo E0 iki E7. E0 galaktikos beveik rutulio formos, o E7 galaktikos panašios į suplotą ovalą. Elipsinės galaktikos paprastai dėl savo struktūros turi palyginti mažai tarpžvaigždinės medžiagos. Todėl šiose galaktikose žvaigždės formuojasi lėčiau ir susiformavusių žvaigždžių spiečių yra nedaug. Tačiau elipsės formos galaktikos gali užaugti iki didžiulių milžinių (lyginant su spiralinėmis galaktikomis, tokiomis kaip mūsų galaktika) ir tokios milžinės dažniausiai randamos galaktikų spiečių centruose. Elipsės formos galaktikos dažnai yra galaktikų susidūrimų rezultatas.

Spiralinės galaktikos susideda iš besisukančio žvaigždžių disko, centrinio žvaigždžių telkinio, senų žvaigždžių halo (sferinės komponentės), tarpžvaigždinės terpės ir tamsiosios medžiagos halo. Pagal Hablo klasifikacijos schemą (Hubble classification scheme) spiralinės galaktikos žymimos S ir raide (a, b arba c), kuri rodo spiralinės galaktikos vijų kompaktiškumą ir galaktikos viduryje esančio centrinio telkinio dydį. Vijos tai kaip rankos ištįsusios nuo galaktikos centro, jos daugiausia susideda iš tankesnės žvaigždžių masės. Pagal tai kiek kartų vijos apsisuko aplink galaktikos centrą skaičiuojami galaktiniai metai. Mes jau skaičiuojame 21 galaktinius metus.

Žymimos S0. Kartu su spiralinėmis galaktikomis dar vadinamos diskinėmis galaktikomis.

Jų pavyzdžiai: M85, M86, NGC 1316, NGC 2787, NGC 5866, Centaurus A.

Neturi taisyklingos, tikslios formos, asimetriškos.

Jų pavyzdžiai: M82, NGC 1427A, Didysis Magelano Debesis, Mažasis Magelano Debesis.

Nedaugelis galaktikų turi aktyvius branduolius, kurie spinduliuoja visame elektromagnetinių bangų diapazone. Jos vadinamos aktyviosiomis galaktikomis ir būna įvairių tipų, kaip antai: radio galaktikos, kvazarai, Seiferto galaktikos. Kvazarai – vieni iš galingiausių objektų Visatoje ir labiausiai nutolę nuo Žemės. Astronomai mano, kad aktyviosios galaktikos centre glūdi milžiniška juodoji bedugnė. Į ją iš akrecijos disko įsiurbiama aplink skriejanti medžiaga. Artimiausias kvazaras yra PKS 2349-01 už 1,5 milijardo šviesmečių.

Pagrindinis straipsnis – Galaktikų spiečius.

Į didesnes grupes susitelkusios galaktikos, vadinamos spiečiais, kuriems išsisklaidyti neleidžia traukos jėga. Mūsų galaktika, Paukščių Takas, yra antra pagal dydį (Paukščių Take yra apie 200 milijardų žvaigždžių) iš mažiausiai 30 galaktikų, sudarančių spiečių, kuris vadinamas Vietine grupe; jį galima pavaizduoti kaip 5 milijonų šviesmečių skersmens rutulį. Kai kurios Vietinei grupei priklausančios galaktikos: Andromeda (didžiausia), Trikampis (trečia pagal dydį). Dažniausias šios grupės galaktikų tipas – nykštukinės galaktikos.

Pagrindinis straipsnis – Galaktikų superspiečius.

Galaktikų spiečių grupės vadinamos superspiečiais ir yra didžiausi Visatos dariniai.

Vienas iš superspiečių pavyzdžių – Mergelės superspiečius, kuriam priklauso Vietinė galaktikų grupė bei dar keletas kitų galaktikinių ūkų. Superspiečiaus skersmuo – apie 100 milijonų šviesmečių. Jo centre driekiasi Mergelės spiečius. Superspiečius – apie 2000 galaktikų telkinys. Jis kartais vadinamas „galaktikų zoologijos sodu“, nes jam priklauso visų pagrindinių tipų galaktikos.

• Galaktikų morfologinė klasifikacija
• Galaktikų susiliejimas
• Galaktikos halas

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas galaktika

Vikiteka: Galaktika – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Discoveries – Hubble’s Deep Fields | Page Last Updated: Aug 8, 2021
• youtube.com / The Hubble Ultra Deep Field in 3D | 3 Aug 2009