Bulgarija

Bulgarijos Respublika bulg. Република България Republika Bǎlgariya
Vėliava Herbas
Himnas: „Brangi Tėvyne“
Bulgarija žemėlapyje
Valstybinė kalba	bulgarų
Sostinė	Sofija
Didžiausias miestas	Sofija
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Viceprezidentė  • Ministras pirmininkas	Rumen Radev Iliana Iotova Dimitar Glavchev
Plotas  • Iš viso  • % vandens	110 993[1] km2 (103) 2,16 %[2]
Gyventojų  • 2021  • Tankis	6 875 040[3] (106) 63 žm./km2 (120)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2021 77,782[4] mlrd. $ (68) 11 321[4] $ (61)
Valiuta	Bulgarijos levas (BGN)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+2 (EET) UTC+3 (EEST)
Nepriklausomybė Paskelbta Pripažinta	Nuo Osmanų imperijos 1878 m. kovo 3 d. 1908 m. rugsėjo 22 d.
Interneto kodas	.bg .бг
Šalies tel. kodas	+359
Kirčiavimas	Bulgãrija[5]

Bulgarija (bulg. България = Bǎlgarija), oficialiai Bulgarijos Respublika (bulg. Република България = Republika Bǎlgarija) – valstybė Pietryčių Europoje, Balkanų pusiasalio rytuose. Šiaurėje ribojasi su Rumunija, vakaruose – su Serbija ir Šiaurės Makedonija, pietuose – su Graikija ir Turkija. Rytuose Bulgarija prieina prie Juodosios jūros. Bulgarija užima 110 994 km² teritoriją ir yra šešiolikta pagal dydį Europos valstybė. Šalies sostinė ir didžiausias miestas – Sofija. Kiti didieji miestai yra Plovdivas, Varna ir Burgasas.

Bulgarija yra besivystanti šalis, kurios ekonomika yra aukštesnių vidutinių pajamų ir užima 56 vietą pagal žmogaus socialinės raidos indeksą. Jos rinkos ekonomika yra Europos bendrosios rinkos dalis ir daugiausia grindžiama paslaugomis, o toliau seka pramonė, ypač mašinų gamyba ir kasyba, bei žemės ūkis. Plačiai paplitusi korupcija yra pagrindinė socialinė ir ekonominė problema; Bulgarija 2018 m. buvo labiausiai korumpuota šalis Europos Sąjungoje.^[6] Šalis taip pat susiduria su demografine krize – maždaug nuo 1990 m. jos gyventojų skaičius kasmet mažėja. Šiuo metu^[kada?] gyventojų yra apytiksliai 7 mln., o 1988 m. jų buvo beveik 9 mln. Bulgarija yra Europos Sąjungos, NATO ir Europos Tarybos narė. Bulgarija taip pat yra viena iš ESBO steigėjų ir yra tris kartus užėmusi vietą Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos istorija.

Dabartinės šalies teritorijoje gyventojų pėdsakų randama nuo paleolito laikotarpio. VIII–VI a. pr. m. e. šiose teritorijose apsigyveno trakų gentys. I amžiuje trakus užkariavo Romos imperija, buvo įkurtos Mezijos, Trakijos ir Makedonijos provincijos, nuo 395 metų jau priklausiusios Bizantijos imperijai.

Maždaug VI–VII amžiuje čia apsigyveno slavų gentys. Apie 680 m. tiurkų protobulgarų gentis, vadovaujama chano Asparucho, įsiveržė į šiaurės Balkanus, taip jie susimaišė su vietiniais slavais ir trakais. 681 m. susikūrė pirmoji Bulgarijos valstybė su sostine Pliska. Nuo vengrų ir pečenegų antpuolių susilpnėjusi valstybė 966 m. buvo užimta senrusių, 971–1018 m. Bizantija išstūmė senrusius ir prisijungė šias teritorijas, paversdami ją savo provincija. Po 1185–1187 metų sukilimo buvo sukurta antroji Bulgarijos valstybė. XIII a. pirmoje pusėje valstybei priklausė teritorijos, kuriose šiuo metu įsikūrusios Albanija, Epyras, Serbija, Makedonija, Vakarų Trakija, vėliau valstybė pradėjo silpti. 1330 m. atskirta Makedonija, XIV a. viduryje – Dobrudža. Apie 1363 metus valstybė suskilo, o 1393–1396 m. abi karalystės užimtos turkų. Turkai sunaikino bulgarų bajoriją, suvaržė religinę laisvę, bet baigus kariauti, pradėjo kilti ūkis, plėtėsi miestai.

XIX amžiuje sustiprėjo bulgarų tautinė savimonė, kilo religinis ir kultūrinis sąjūdis, o po Rusų-Turkų karo (1877–1878) pagal San Stefano taikos sutartį buvo numatyta didelė bulgarų valstybė. Tačiau 1878 metų birželį Berlyno kongrese būsimos valstybės teritorija sumažinta bei toliau liko Turkijos autonomine kunigaikštyste. 1879 m. buvo priimta liberali konstitucija, turkams priklausiusi žemė išdalinta valstiečiams. Po jaunaturkių revoliucijos Osmanų imperijoje 1908 m. spalio 5 d. buvo paskelbta Bulgarijos nepriklausomybė, kunigaikštis Ferdinandas I pasiskelbė caru.

Šalis 1912–1913 m. dalyvavo I Balkanų kare, svariai prisidėjo prie pergalės prieš turkus, tačiau vėliau sukėlusi antrąjį Balkanų karą, jame pralaimėjo ir neteko daugumos įgytų žemių.

Po Pirmojo pasaulinio karo, kuriame dalyvavo Centro valstybių pusėje, neteko Vakarų Trakijos, turėjo mokėti reparacijas. 1920–1923 m. buvo įvykdyta radikali žemės ūkio reforma, plėtotas švietimas. 1923 m. šalyje įvyksta perversmas, tuoj po jo numalšintas komunistų rengtas Rugsėjo sukilimas, buvo apribotos pilietinės laisvės. Po 1934 m. įvykusio dar vieno perversmo buvo sustabdytas konstitucijos galiojimas, uždraustos politinės partijos. Dar po metų įvykdytas jau trečiasis perversmas tarpukariu įtvirtino autoritarinę Boriso III diktatūrą.

Antrojo pasaulinio karo metu iki 1941 m. šalis liko neutrali, bet vėliau prisijungė prie Berlyno pakto, prisijungė kaimynines teritorijas. Artėjant Rytų frontui, 1944 m. rugsėjo 5 d. vėl paskelbė šalies neutralumą. Tačiau tą pačią dieną įžengė sovietų kariuomenė, o rugsėjo 8 d. Bulgarija paskelbė karą Vokietijai. Po karo valdžioje įsitvirtino komunistai, remiami SSRS. 1946 rugsėjį buvo panaikinta monarchija, 1947 m. parengta konstitucija SSRS pavyzdžiu, Bulgarija paskelbta socialistine liaudies respublika. 1971 m. konstitucijoje įtvirtinta komunistų partijos valdžia. 1984–1989 m. vykdyta prievartinė Repatriacija, tuo laikotarpiu į Turkiją išvyko apie 300 000 turkų tautybės žmonių. 1989 m. pradėjo kurtis opozicinės grupuotės, 1990 m. atsisakyta konstitucijos punkto, valdžioje įtvirtinančio komunistus. 1991 m. lapkričio rinkimus nežymia persvara laimėjo opozicinė Demokratinių jėgų sąjunga, taip pabaigdama socialistinės Bulgarijos laikotarpį.

2004 m. šalis įstojo į NATO karinį bloką^[7]ir pradėjo siųsti savo karius į misijas Afganistane.

2007 m. Bulgarija kartu su savo kaimyne Rumunija buvo priimtos į Europos Sąjungą.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos vardo istorija.

Bulgarijos vardas kilęs iš tiurkų gentims priklausančių Volgos bulgarų (dar vad. bolgarų), kurie VII a. antroje pusėje migravo į Šiaurės Balkanus, maišėsi su VI a. į Balkanus migravusiais slavais ir toje teritorijoje gyvenusiais trakais. 681 m. buvo įkurta Bulgarų valstybė.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos politinė sistema.

Valstybės santvarka – parlamentinė respublika. Galioja 1991 m. konstitucija. Valstybės vadovas – penkeriems metams tiesioginiuose rinkimuose renkamas prezidentas, kuris yra ir kariuomenės vadas. Renkant prezidentą, antrąją vietą pagal balsus užėmęs kandidatas tampa viceprezidentu.

Įstatymų leidžiamoji valdžia – Nacionalinis Susirinkimas (Narodo Sobranije), kurio 240 narių renkami tiesioginiuose rinkimuose ketveriems metams. Priimant konstitucijos pataisas, renkamas 400 narių Didysis Nacionalinis Susirinkimas.

Vykdomoji valdžia – Ministrų Taryba. Sritis administruoja Ministrų Tarybos skiriami valdytojai. Savivaldybių tarybos renkamos 4 metams.

Pagrindinis politinis susivienijimas – Demokratinių jėgų sąjunga, sudaryta iš 12 organizacijų (Bulgarijos žemdirbių liaudies sąjunga, Bulgarijos socialdemokratų partija, Demokratų partija ir k.t.). kitos partijos – nacionalinis judėjimas Simeonas II, Bulgarijos socialistų partija, Judėjimas dėl teisių ir laisvių.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos sritys.

Bulgarija suskirstyta į 28 sritis (oblasti).

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos geografija.

Šiaurėje, pagal Dunojaus upę, driekiasi Dunojaus žemupio lygumos dalis, pietuose pereinanti į Dobrudžos plynaukštę. Toliau pietuose per visą šalį iškilę, kalnai užimantys apie 60 % šalies ploto. Tai Stara Planina (arba Balkanų kalnai, aukštis iki 2376 m, Botevo k.), tektoniniais Kazanlenko bei Karlovo slėniais, atskirti nuo piečiau stūksančių Rilos (aukščiausia vieta – Musalos kalnas, 2925 m), Rodopų bei Pirino kalnų. Pietryčiuose plyti derlinga aliuvinė Aukštutinės Trakijos žemuma. Gausu karstinių urvų.

Klimatas daugiausiai vidutinių platumų žemyninis, pietuose bei pajūryje subtropinis, Viduržemio tipo. Vidutinė sausio mėnesio temperatūra lygumose tarp -2 °C ir 2 °C, kalnuose – iki -10 °C. Liepą lygumose įšyla iki 19–25 °C, o kalnuose vietomis neviršija 10 °C. Per metus lygumose iškrenta 450–600 mm kritulių, o kalnuose – iki 1300 mm. Žiemą šiauriniuose kalnų šlaituose susidaro nuolatinė sniego danga.

Bulgarijos teritorijos pakraščiu teka Dunojus (vienintelė laivybinė šalies upė), jo baseinui priklauso kitos upės – Iskeras, Jantra, Osemas, Lomas, Ogosta. Link Egėjo jūros teka Marica, Struma, Mesta, tiesiai į Juodąją jūrą – Kamčija. Daugumos upių vandeniu drėkinami laukai. Kalnuose yra nedidelių ežerų, įrengta tvenkinių.

Apie trečdalį Bulgarijos ploto dengia miškai, augantys daugiausia kalnuose. Būdingi plačialapių medžių miškai, sudaryti iš bukų, ąžuolų, skroblų, augantys pramaišiui su spygliuočiais (pušimis, eglėmis, kedrais). Aukštikalnėse veši kalnų pievos. Pietų ir pietryčių lygumos apaugę krūmokšnių sąžalynais (šibliakas)^[8]. Įsteigti Rilos, Pirino, Vidurio Balkanų nacionaliniai parkai.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos ekonomika.

Ekonomiškai nestipri valstybė. Kasamas lignitas, rusvosios anglys, akmens anglis, geležies, vario, cinko, švino bei mangano rūdos, auksas, sidabras, boksitas, išgaunama nafta, gamtinės dujos. Apdirbamoji pramonė 2000 metais sukūrė 14,5 % BVP. Svarbesnės maisto pramonės šakos – cukraus, tabako, rožių aliejaus, vyno, augalinio aliejaus, vaisių bei daržovių perdirbimas, mėsos, žuvų.

Pajamos iš turizmo 2001 m. sudarė 1,2 mlrd. dolerių, šalyje apsilankė 4,5 mln. turistų.

Pagrindinis straipsnis – Bulgarijos demografija.

2001 m. 83,6 % gyventojų sudarė bulgarai, 9,5 % – turkai, 4,6 % – čigonai (romai). Dauguma gyventojų priklauso Bulgarijos stačiatikių bažnyčiai (85 %), taip pat yra musulmonų (13 %), judėjų (0,8 %) bei katalikų (0,5 %). Bedarbių 2001 m. – 17,5 %. Tankiausiai gyvenama palei Juodosios jūros pakrantę, Aukštutinės Trakijos žemumoje, upių slėniuose. Miestuose gyvena 69 % žmonių.

Vikiteka: Bulgarija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Bulgarija

• Essential History of Bulgaria in Seven Pages

Ž • A • R Europos Sąjunga Simboliai Europos vėliava · Europos Sąjungos himnas · Europos Sąjungos šūkis · Europos diena Istorija Pirmtakai Europos anglių ir plieno bendrija · Europos ekonominė bendrija (Europos Bendrija) · Europos atominės energijos bendrija Sutartys Briuselio sutartis · Paryžiaus sutartis · Romos sutartis · Šengeno sutartis · Suvestinis Europos aktas · Mastrichto sutartis · Lisabonos sutartis Institucijos Europos Parlamentas · Europos Vadovų Taryba · Europos Sąjungos Taryba · Europos Komisija · Europos Sąjungos Teisingumo Teismas · Europos Centrinis Bankas · Europos Audito Rūmai Valstybės narės Airija · Austrija · Belgija · Bulgarija · Čekija · Danija · Estija · Graikija · Ispanija · Italija · Kipras · Kroatija · Latvija · Lenkija · Lietuva · Liuksemburgas · Malta · Nyderlandai · Portugalija · Prancūzija · Rumunija · Slovakija · Slovėnija · Suomija · Švedija · Vengrija · Vokietija

Ž • A • R Šiaurės Atlanto sutarties organizacija Valstybės narės Albanija · Belgija · Bulgarija · Čekija · Danija · Estija · Graikija · Islandija · Ispanija · Italija · Jungtinė Karalystė · JAV · Juodkalnija · Kanada · Kroatija · Latvija · Lenkija · Lietuva · Liuksemburgas · Nyderlandai · Norvegija · Portugalija · Prancūzija · Rumunija · Slovakija · Slovėnija · Suomija · Šiaurės Makedonija · Švedija · Turkija · Vengrija · Vokietija