Bertrand Russell

Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą. Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.

Bertrand Russell
Bertranas Raselas
Gimė	1872 m. liepos 18 d. Velse, Didžiojoje Britanijoje
Mirė	1970 m. vasario 2 d. (97 metai)
Veikla	britų filosofas, matematikas, eseistas ir visuomenės kritikas.
Vikiteka	Bertrand Russell

Bertranas Raselas (angl. Bertrand Arthur William Russell, 1872 m. liepos 18 d. Velse, Didžiojoje Britanijoje – 1970 m. vasario 2 d.) – britų filosofas, matematikas, eseistas ir visuomenės kritikas. Geriausiai atsiskleidęs savo matematinės logikos ir analitinės filosofijos darbuose. Jo svarbiausias indėlis – logikos gynimas, manymas, kad matematika, kai kuriuose požiūriuose, sumažinama iki logikos. Jis yra laikomas vienu iš analitinės filosofijos steigėjų kartu su Gottlobu Freggi ir Liudviku Vitgenšteinu. Kartu su Georgu Edwardu Mooru jis yra laikomas kaip vienas iš šiuolaikinės analitinės filosofijos kūrėjų. Didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Didžiojoje Britanijoje. Per savo ilgą gyvenimą B. Raselas įnešė didelį indėlį ne tik į logiką ar filosofiją, bet taip pat ir į daugelį kitų sričių, įskaitant švietimą, istoriją, politinę teoriją ir religijos studijas, 1950 m. tapo Nobelio literatūros premijos laureatu.

Bertranas (Artūras Viliamas) Raselas gimė 1872 metais gegužės 18 – ąją dieną, mirė – 1970 metais vasario 2 – ąją dieną. Jis augo liberalioje, britų aristokratijos šeimoje. Save įsivaizdavo įvairiose pozicijose: liberalistu, socialistu, pacifistu, tačiau pripažino, jog jis niekada nebuvo vienas iš jų.

Jo tėvo senelis Džonas Raselas kelis šimtmečius buvo žinomas Anglijoje, prieš ateidamas į valdžią su Tiudorų epochos dinastijos kilimu. Jie įsikūrė kaip vieni iš pagrindinių liberaliujų šeimos atstovų ir dalyvavo kiekviename dideliame politiniame įvykyje nuo Vienuolynų išformavimo (1536–1540 metais), Šlovingosios Revoliucijos (1688–1689 metais) ir Didžiosis Reformos Įstatymo (1832 metais). Raselas jį prisiminė kaip maloniai seną žmogų invalido vėžymėlyje. Galiausiai jo našlė grafienė Rasel buvo šeimos galva likusią Raselo vaikystę ir jaunystę.

Raselo tėvai savo laikais buvo radikalūs. Raselo tėvas, Džonas Raselas, buvo ateistas, todėl jo vaikai turėjo repetitorių biologą – Douglą Spaldingą. Džono Raselo ateizmas buvo akivaizdus, kuomet jis filosofo Johno Stuarto Millo paprašė elgtis taip, kaip Raselo pasaulietiškas krikštatėvis. Millas mirė po metų, kada gimė Džonas Raselas, tačiau Millo rašymai turėjo didelės įtakos Raselo gyvenime.

Raselas turėjo brolį ir seserį: Franką (beveik septyneriais metais vyresnis nei Bertranas) ir Rachel (vyresnė ketveriais metais) . 1874 metų birželį Raselo mama mirė dėl difterijos, netrukus po Rachel mirties. 1876 metų sausį jo tėvas taip pat mirė nuo bronchito, po kurio Bertranui tęsėsi ilgas depresijos laikas. Frankas ir Bertranas buvo paimti į griežtų senelių globą, kurie gyveno Pembroke Lodge, Richmond Park.

Raselo paauglystė buvo labai vieniša, ir jis dažnai mąstydavo apie savižudybę. Savo autobiografijoje jis nurodė, kad jo didžiausi interesai buvo religija ir matematika, ir tik noras išmokti daugiau matematikos traukė jo dėmesį nuo savižudybės. Jis išsilavino namie kelių kuratorių pagalba. Jo brolis Frankas supažindino jį su Euclid pasauliu, kuris pakeitė Raselo gyvenimą. Taip pat šiais formavimosi metais jis atrado Percy Bysshe Shelley darbus. Savo biografijoje jis rašo: „Visą savo laisvą laiką praleidau skaitydamas jį ir mokydamasis jo širdimi, nežinodamas su kuo galėčiau kalbėti, pasakyt ką mąstau ar jaučiu, atsižvelgdavau į tai, kaip būtų buvę nuostabu pažinoti Shelley, ir mąstydavau, ar sutiksiu kokį gyvą žmogų, kuriam jausčiau tokią simpatiją“. Jis teigia, kad būdamas penkiolikos metų daug laiko skirdavo mąstymui apie krikščionių dogmos galiojimą, o aštuoniolikos jis atmetė tai paskutinį kartą.

B. Raselas studijavo Šv. Trejybės koledže, Kembridžo universitete. 1900 m. jis nuvyko į Matematikų suvažiavimą Paryžiuje. B. Raselas buvo sužavėtas Italijos matematiko Peano ir jo mokinių sugebėjimais. Tuoj po to jis pradėjo studijuoti Peano darbus. 1903 m. jis parašė savo pirmą svarbią knygą, Matematikos Principai ir su savo draugu dr. Alfredu Vaithedu (Alfred Whitehead) pradėjo kurti ir plėtoti matematinės logikos dėsnius, sukurtus Peano ir Frege‘s. 1910-1913 m. Kartu su A. Vaithedu (A. Whitehead) išleido trijų tomų veikalą Principia Mathematica. Karts nuo karto jis atitoldavo nuo filosofijos ir pereidavo prie politikos. Po pirmojo pasaulinio karo pradžios jis pradėjo aktyviai dalyvauti grupėje, nusistačiusioje prieš karinę prievolę. 1910 m. jis buvo paskirtas dėstytojauti šv. Trejybės koledže, iš kurio po kurio laiko jis buvo atleistas – mat aktyviai gynė nepopuliarias pažiūras, kaip antai socializmą, ir pasisakė prieš Pirmąjį Pasaulinį karą. 1918 m. dėl savo radikalaus pacifizmo buvo uždarytas į kalėjimą.

Tarpukario metais Raselas daug keliavo, rašė ir skaitė paskaitas beveik visuose Anglijos ir Amerikos universitetuose, taip pat Rusijoje, Kinijoje. Ketvirtajame dešimtmetyje atsisakė pacifistinių pažiūrų, teigdamas, kad išskirtiniais atvejais karas gali būti pateisinamas, pvz., kova prieš nacistinę Vokietiją. Po Antrojo pasaulinio karo Raselas grįžo į Šv. Trejybės koledžą ir 1950 m. pradėjo viešai pasisakyti prieš branduolinį ginklavimąsi. Su kitais 1957 m. jis įkūrė Pagvošo judėjimą, organizavo kampaniją už branduolinį nusiginklavimą (1958) ir įkūrė Šimto komitetą (1960). Po Džono Kenedžio mirties jis tapo komiteto, tyrusio Kenedžio nužudymo aplinkybes, nariu, o 1967 m. kartu su Žanu Poliu Sartru (Jean-Paul Sartre) Stokholme įkūrė Karo nusikaltimų teismą, kurio veikla buvo nukreipta prieš JAV karo veiksmus Vietname.

Visą gyvenimą B. Raselas buvo gerbiamas rašytojas, reiškęsis įvairiose srityse – logikoje ir matematikoje, taip pat politikoje bei nedidelių romanų rašyme. Karališkosios draugijos jis 1934 m. buvo apdovanotas Silvesterio medaliu, tais pačiais metais Londono Matematikų draugija apdovanojo jį Morgano medaliu, 1949 m. Raselas apdovanotas ordinu „Už nuopelnus“, 1950 m. jam buvo įteikta Nobelio literatūros premija. B. Raselas buvo labai veiklus, nepailsdamas rašė iki pat mirties – mirė sulaukęs 97 metų.

Bertranas Raselas įsimylėjo puritoniškąją, išdidžią Alys, kuri buvo Bryn Mawr koledžo, kuris yra netoli Filadelfijos, absolventė, ir, neatsižvelgiant į senelės norus, vedė 1894 m. gruodžio 13. Jų santuoka pradėjo žlugti 1901 m. Galiausiai jie išsiskyrė 1921 m. Vėliau Raselas buvo aistringas ir daug dėmesio skyrė moterims, įskaitant ledi Ottoline Morrell ir aktorę ledi Konstancija Malleson.

Vėliau Raselas vienerius metus dėstė filosofiją Pekine kartu su nauja mylimaja Dora Black. Kartu su juo dirbo Rabindranatas Tagorė indų poetas ir Nobelio premijos laureatas. Kai pora grįžo į Angliją 1921 m. rugpjūčio 26 d. Dora buvo šeštą mėnesį nėščia, ir Raselas surengė skubotas skyrybas su Alys. Jų vaikai buvo Jonas Konradas Raselas, ketvirtasis grafas Raselas, gimęs lapkričio 16 d. 1921 m., ir Katharine Jane Raselas (dabar Lady Katharine Tait), gimus 1923 m. gruodžio 29 dieną. Kartu su Dora, jis taip pat įkūrė eksperimentinę Beacon Hill mokyklą 1927 metais. 1930 m. liepos 8 dieną Dora susilaukė trečiojo vaiko, dukters, Harriet Rūtos.

Raselas santuoka su Dora darėsi vis nepatikimesnė, ir ji pasiekė lūžio tašką. Jie pradėjo skyrybų procesą 1932 m. ir galiausiai išsiskyrė. 1936 metų sausio 18d., Raselas vedė trečiają žmoną Patricią Spence. Raselas ir Patricija turėjo vieną sūnų, Konradą Sebastianą Robertą Raselą, kuris tapo žymiu istoriku ir vienu iš pirmaujančių Liberalų demokratų partijos nariu.

Bertrano Raselo karjera prasidėjo dar mokantis universitete. Politikos mokslų studijos sukėlė jame ilgalaikį susidomėjimą politine ir socialine teorija ir tai jį paskatino 1896 m. išleisti pirmąjį savo darbą „Vokietijos Socialinė Demokratija“ (German Social Democracy). Tais pačiais metais jis skaitė Vokietijos socialinės demokratijos paskaitas Londono ekonomikos mokykloje, kurioje taip pat dėstė galios mokslą 1937 m. rudenį. Jis taip pat buvo socialinių reformatų rėmėjų klubo, įsteigto 1902 m. Sidnėjaus ir Beatričės Vebų, narys.

Pasinėręs į matematikos pagrindų studijas Šv. Trejybės koledže 1903 m. jis išleido pirmą svarbią savo knygą apie matematiką „Matematikos principai“ (The Principles of Mathematics).

1905 m. jis parašė esę „Apie paženklinimą“ , kuri buvo atspausdinta filosofiniame žurnale „Mintis“.

1908 m. B. Raselas tapo Karališkosios Draugijos nariu.

1910 m. išleido pirmąjį iš trijų „Principia Mathematica“ tomų, parašytą kartu su Alfredu Northu Vaithedu. Šis veikalas, kartu su anksčiau išleistu „Matematikos principų“ (1903 m.) veikalu, greitai išgarsino B. Raselą ir jis tapo vienu žymiausių savo srities atstovų.

1910 m. jis pradėjo dėstyti Kembridžo universitete, kuriame susipažino su austrų inžinerijos studentu Liudviku Vitenšteinu, su kurio praleido daugybę valandų diskutuodamas apie loginius ir filosofinius dėsnius. Po kurio laiko B. Raselas buvo atleistas iš universiteto dėstytojo pareigų dėl pasisakymų prieš Pirmąjį Pasaulinį Karą ir dėl nepopuliarių pažiūrų, pvz.: socializmo gynimo. 1918 m. dėl savo radikalaus pacifizmo buvo uždarytas į kalėjimą.

Tarpukario metu B. Raselas daug keliavo, rašė ir skaitė paskaitas beveik visuose Anglijos ir Amerikos universitetuose, taip pat Rusijoje ir Kinijoje.

1934 m. Karališkoji Draugija apdovanojo Bertraną Raselą Silvesterio medaliu. Tais pačiais metais Londono Matematikų Draugija apdovanojo jį Morgano medaliu. 1949 m. B. Raselas buvo apdovanotas ordinu „Už nuopelnus“.

Po Antro Pasaulinio Karo B. Raselas grįžo dėstytojauti į Šv Trejybės Koledžą ir 1950 m. pradėjo viešai pasisakyti prieš branduolinį ginklavimąsi. 1958 m. jis organizavo kampaniją už branduolinį nusiginklavimą ir 1960 m. įkūrė Šimto komitetą. 1967 m. Stokholme įkūrė Karo nusikaltimų teismą, nukreiptą prieš JAV karo veiksmus Vietname.

Bertranas Raselas buvo be galo veiklus, įtakingas žmogus, savo idėjas ir pažiūras išdėstęs daugybėje veikalų. Buvo aktyvus ir rašė iki pat mirties – 1970 m.

B. Raselas taip pat parašė daugybę brošiūrų, įžanginių kalbų, straipsnių ir laiškų. Jo darbai randami daugybėje antologijų ir kolekcijų, ypač surinktuose Bertrano Raselo raštuose, kuriuos McMaster universitetas pradėjo publikuoti 1983 m. Ši trumpesniu ir anksčiau neišleistų darbų kolekcija dabar siekia 16 tomų ir dar daugiau pasirodys ateityje. Raselo archyvai McMaster universitete taip pat saugo daugiau nei 30,000 B. Raselo rašytų laiškų.

Raselui kalbos filosofija, o tiksliau kalbos vartojimo filosofija tapo pagrindine filosofijos dalimi, jis tam skyrė daugiausia dėmėsio. Tai darė įtaką ir kitiems filosofams, kurie vėliau vartojo Raselo išvystytas idėjas ir technikas. Jis teigė, jog filosofo darbas – atrasti tobulą kalbą, kuri parodytų pasaulio esmę neklaidindama. B. Raselas nagrinėjo tikslius apibrėžimus. Jis teigė, jog reikia nagrinėti ne vien terminus, bet visus teiginius, o kiekvienas apibrėžimas patvirtina reiškinio ar daikto egzistavimą.

Kaip epistemologas, 1911 m. Raselas rašė: „Yra vienas didelis klausimas – ar žmonės gali ką nors žinoti, ir jei gali, tai ką ir kaip? Šis klausimas – iš tiesų filosofiškiausias iš visų.“ Raselas teigė, jog yra du būdai, kaip mes atpažįstame objektus: per susipažinimą ir per apibrėžimą. Raselas netgi teigė, jog mes galime suvokti tik tai, ką turime savo jusliniuose duomenyse (sense data) – momentiniai spalvos, garso suvokimai, o visa kita – taip pat ir fiziniai objektai (kuriuos taip pat apibūdino mūsų turimi jusliniai duomenys) gali būti grindžiami ir suvokiami pagal apibrėžimą – tačiau nežinant/ nepažįstant tiesiogiai. Bendrieji faktai, anot B. Raselo, reikalingi tam, kad užbaigtų pasaulio vaizdą, tačiau jis abejojo dėl neigiamų faktų reikalingumo tam. Raselas aiškino, kad pasaulis susideda iš loginių dalių (logical atoms) (kaip tarkim maži spalvų fragmentai) ir jų, dalių, savybių. Sujungus kartu tai formuoja dalinius faktus, kurie vėliau, sudėjus, formuoja logiškai sudėtingus objektus. Ką mes priimame kaip suvokiamus dalykus, aiškinama kaip realybė – pajutimo, empirijos suformuotas loginis vertinimas.

Vėliau B. Raselas sakė, jog skirtumai taip materialaus ir dvasinio pasaulio yra susitarimo ar pasirinkimo reikalas. Taip pat abu šiuos pasaulius galime paversti neutraliais – tai vėlgi susitarimo reikalas.

Raselo darbai logikos srityje

Raselo pagrindinis indėlis į logikos ir matematikos pagrindus yra Raselo paradokso atradimas (požiūris, kad matematika yra, tam tikra reikšminga prasme, sumažinama iki formalios logikos), jo plėtros tipų teorija, įspūdinga pagrindinė teorija dėl logikos santykių, įforminimo realijų ir pirmos eilės predikatų skaičiavimo išgryninimas.

Dirbdamas prie savo darbo „Matematikos principai“ (1903 m.), Raselas atrado paradoksą. Raselo atsakas paradokso teorijai atėjo su jo tipų teorijos išradimu tarp 1903 ir 1908 metų.

Nors tipų teorija pirmą kartą buvo pristatyta 1903 metais, ji buvo toliau vystoma Raselo straipsnyje, 1908 metais, „Matematinė logika paremta tipų teorija“, taip pat vystoma ir trijų tomų darbe, bendrai su Alfredu Northu Whiteheadu, „Principia Mathematica“ (1910, 1912, 1913). Taigi teorija pripažįsta dvi versijas – „paprastąją teoriją“ 1903 m., ir „išsišakojusią teoriją“ 1908 m. Abi teorijos versijos buvo kritikuojamos: „paprastoji teorija“, jog yra per silpna, o „išsišakojusi teorija“, jog yra per stipri. Kai kam buvo svarbu, jog visi pasiūlyti sprendimo būdai būtų pakankamai stiprūs paradoksą išspręsti iš pirmo karto. Raselas pats pastebėjo daugelį iš šių silpnybių, kurias pabrėžė anksčiau nei 1903 m., jog buvo mažai tikėtina, kad vienas sprendimo būdas išspręs visus žinomus paradoksus.

Raselo darbas analitinėje filosofijoje

Panašiai taip kaip Raselas naudojosi logika bandydamas išaiškinti klausimus susijusius su matematikos pagrindais, jis taip pat naudojosi logika bandydamas išaiškinti klausimus apie filosofiją. Kaip vienas iš analitinės filosofijos kūrėjų, Raselas padarė didelį indėlį į įvairias sritis, įskaitant metafiziką, epistemologiją, etiką ir politinę teoriją. Pagal Raselą, tai yra filosofo darbas atrasti logiškai idealią kalbą.

Didžiausias indėlis į kalbos filosofiją buvo Raselo sukurta „Aprašymo teorija“. Angliškai ji žinoma kaip „Raselas's Theory of Descriptions“ (dažnai trumpinama kaip RTD). Trumpai tariant, Raselas teigė, kad sintaksinė aprašymo forma yra klaidinanti, nes ji nesisieja su logine ar/ir semantine architektūra.

Nuo pat teorijos atradimo 1905 metais Raselo darbe „On Denoting“, Raselo Aprašymo teorija buvo didelis įkvėpimo šaltinis kitiems kalbos filosofams. Tačiau, ji taip pat buvo ir kritikuojama. Visų pirma, filosofai Piteris Frederickas Strawsonas ir Keithas Donnellanas davė gerų pastabų šiai teorijai. Neseniai Raselo Aprašymo teorija buvo apginta įvairių filosofų ir net gi atrasti patikimi keliai kaip ją harmonizuoti su generatyvine gramatika. Tai padarė Noam Chomskyis kartu su Stephenu Nealesu. Tačiau ir šitie atradimai yra kritikuojami, dėl to debatai dėl šios teorijos tęsiasi toliau.

Raselas pasižymėjo ir kaip mokslo filosofas. Raselui svarbiau buvo kurti filosofiją, o ne ieškoti filosofinių išvadų. Mokslas – tai vienas pagrindinių analizės elementų. Jis teigė, jog mokslas paliečia tik preliminarius, galimus atsakymus, kad mokslinis progresas – tik dalinis siekis, o bandymai surasti visapusišką vienovę yra bergždžias reikalas. Taip pat jis manė ir apie filosifinius ieškojimus, ir kad pagrindinis uždavinys tiek moksle, tiek filosofijoje yra ne daryti prielaidas, o geriau suvokti realybę. Raselas teigė, jog mes suvokiame tik abstrankčiąją šio fizinio pasaulio struktūrą – išskyrus mūsų pačių protą, kurį pažįstame tiesiogiai. Jo mokslinės pažiūros, kaip Struktūrinis realizmas, buvo naudojamos diskusijose apie dabartinę mokslo filosofiją. Keli mokslininkai (Elie Zahar and Ioannis Votsis)naudojo Raselo padarytas išvadas nagrinėdami mūsų mokslo suvokimą.

Savo kūrybos dėka, B. Raselas yra laikomas moralės filosofu. Raselo kūriniai apie seksą, karą, meilę ir politiką atnešė jam šlovę ir pripažinimą. Visgi jo kūryba buvo nepriimtina tuometiniams filosofams, tad jie ignoravo kūriniuose analizuojamas, aiškinamas temas. Raselo filosofijos interpretacija buvo ganėtinai griežtai apibrėžta, tad šis aspektas kėlė kitų filosofų socialinį atmetimą jo atžvelgiu. Britų filosofas kentė ne tik kolegų neigiamą požiūrį į jo kūryba, bet ir visuomenės nepripažinimą jo, kaip etninio teoretiko. Tačiau vėliau jo kūriniai buvo įvertini ir pripažinti pasauliniu mastu. Raselas pasižymėjo kaip tyrinėtojas ir G. E. Moore etinių doktrinų kritikas ir turėjo didžiulę įtaką ir svarų žodį Anglijos debatuose. Galbūt už jo aiškiai, be užuolankų, išreikštas mintis apie dvidešimto amžiaus etnines problemas Raselas nebuvo mėgiamas teoretikų tarpe. Dėl šios priežasties, jo gyvenimo laikotarpiu nebuvo išspausdinta daugelis knygų ar uždraustos spausdinti. Galime daryti išvadą, kad Bertranas Raselas – išskirtinė asmenybė, palikęs savo pėdsakus Anglijos kultūriniame gyvenime, JAV. Kaip ir dauguma žymių kūrėjų: Vincent van Gogh, P. Gogen, V. Tolstojus…, B. Raselas taip pat pelnė pripažinimą po mirties. Iki šiol jo kūrinių temų aktualumas išlaiko pradinę vertę pasaulinėje filosofinėje, etinėje literatūroje.

Bertranas Raselas yra laikomas vienu iš analitinės filosofijos pradininkų. Jis buvo giliai sužavėtas Gotfridu Leibnicu ir aprašė visas pagrindines filosofijos kryptis, išskyrus estetiką. Ypač daug dėmesio skyrė metafizikai, logikai bei matematinei filosofijai, kalbos filosofijai, etikai ir epistemologijai. Kuomet Brandas Blanškardas paklausė Raselo kodėl šis nerašė apie estetiką, Raselas atsakė, kad jis nieko nenutuokė apie tai, „bet tai nėra labai teisinga, kai mano draugai sako, kad tai nepaveikė mano rašymo kitomis temomis.“

Politinė ir visuomeninė veikla užėmė didžiąją Raselo gyvenimo dalį, tai lėmė jo plačios kūrybos originalumą bei įtaigumą. Raselas, rašydamas bei keldamas reikalavimus pasaulio lyderiams, išliko politiškai aktyvus beveik iki gyvenimo pabaigos. Jis taip pat pagarsėjo savo posakiu „Niekas negali sėdėti šalia mirštančio vaiko ir vis tiek tikėti Dievu.“

Politinės pažiūros

1950–1960 – uosius, Raselas praleido domėdamasis įvairiomis politinėmis priežastimis, pirmiausiai susijusiomis su branduoliniu nusiginklavimu ir Vietnamo karo priešininkais. 1955 metais Raselo – Enšteino Manifeste buvo dokumentas, reikalaujantis branduolinio nusiginklavimo. Manifestas buvo pasirašytas vienuolikos žymiausių fizikų. Bertranas Raselas parašė labai daug laiškų pasaulio lyderiams. Jis susirašinėjo su Lioneliu Rogosinu tuo metu kai šis filmavo savo antikarinį filmą – „Geri laikai, nuostabūs laikai“ . 1963 metų pradžioje, Raselas vis labiau reikšdavo savo nuomonę apie Jungtinių Amerikos Valstijų valdžios netinkamą veiką genocidų politikoje Pietų Vietname. 1963 metais, jis tapo inauguraciniu Jeruzalės prizo gavėju, buvo apdovanotas, kaip rašytojas, kuris rašė ir sudomino visuomenę tema – „Asmens laisvė individualioje visuomenėje.“. 1965 metų spalį, jis sudraskė savo Leiboristų partijos kortelę todėl, nes bijojo, kad partija ketina nusiųsti kareivius į Vietnamą, kad palaikytų kare JAV.

Požiūris į religiją

Anksti mirus Bertrano Raselo tėvams, juo nuo mažumės rūpinosi senėlė, kuri jam diegė grežtos puritoniškos moralės dvasią ir religingumą. Galimas dalykas, jog būtent šiems dalykams apkartinus jo vaikystę, jis vėliau pradėjo nekęsti perdėto religingumo ir ilgainiui tapo viso pasaulio netikinčiųjų ikona. Nors B. Raselo požiūris iki pat mirties liko antireliginis, tačiau jis nebuvo pastovus ir po truputį kito visą gyvenimą.

Nors dažnai manoma, kad B. Raselas buvo ateistas, dėl savo kritikos religijoms, tačiau jis pats niekada neneigė, kad gali egzistuoti Kūrėjas, todėl tikslingiau jį būtų vadinti agnostiku. Savo pamflete „Ar aš ateistas ar agnostikas“ išleistame 1947 m. Jis rašė: „Aš niekuomet nesu tikras ar man sakyti „agnostikas“, ar „ateistas“. Tai labai sudėtinga problema ir, drįstu manyti, kad ne vienas iš jūsų su ja susidūrė. Aš, kaip filosofas, jei kalbėčiau išimtinai su filosofija susijusiai auditorijai, sakyčiau, jog man derėtų save apibūdinti kaip agnostiką, nes nemanau, kad yra nepaneigiamas įrodymas, jog Dievas neegzistuoja. Tačiau paprastiems žmonėms gatvėje prisistatyčiau kaip ateistas“.

B. Raselas stengėsi atskleisti religijos ir mokslo nesutaikomumą, neigiamą religijos, ypač tradicinės krikščioniškosios moralės, vaidmenį istorijoje ir žalą žmogui. Religiją jis supranta kaip autoritarinio arba emocinio pobūdžio dogmomis pagrįstą tikėjimą tiesiomis, kurių paskirtis – iliuziškai kompensuoti žmogui laimės ir savo vertės pajautimo stoką, lydinčią jį gyvenime. Ją gimdo priežastys, kurios sąlygoja dvasinį žmogaus nepilnavertiškumą.

1930 m. leidinyje „Ar davė religija ką nors naudinga civilizacijai“ jis rašė: „Aš tai (religijas) laikau liga, gimusia iš baimės, ir neišpasakytų žmonijos kančių šaltiniu. Tačiau, negaliu paneigti, kad religijos prisidėjo prie civilizacijos. Ankstyvosiomis dienomis jos padėjo sudaryti kalendorių. Taip pat dėl jos egiptiečių žyniai taip atidžiai sekė užtemimus, kad ilgainiui pradėjo nuspėti jų pasirodymus.“.

Savo knygoje „Religija ir mokslas“, kaip pagrindinę priešiškumo tarp religijos ir mokslo priežastį, B. Raselas nurodo tai, kad mokslas remiasi faktais ir jų apibendrinimu, o religija – dieviškuoju apreiškimu, Biblija ir teologų autoritetu, reikalaujančiu ne svarstymo, o besąlygiško tikėjimo.

Viena garsiausių B. Raselo sąvokų yra „Raselo arbatinukas“ arba kitaip – „Dangiškasis arbatinukas“.

1952 metais „Illustrated Magazine“ žurnalui parašytame, tačiau neišspausdintame straipsnyje, Raselas nurodė analogiją tarp Dievo ir arbatinuko, norėdamas vaizdžiai parodyti, kad tikintieji turėtų įrodyti savo teiginius dėl Dievo egzistavimo, o ne skeptikai turėtų atmetinėti teiginius, kurie yra visiškai neįtikėtini arba nepaneigiami: „Jei aš iškelčiau teiginį, kad tarp Žemės ir Marso yra porcelianinis arbatinukas, besisukantis aplink Saulę elipsine orbita, niekas negalėtų paneigti mano tvirtinimo, nes galėčiau apsidrausti, pasakydamas, jog arbatinukas yra per mažas, kad jį pastebėtume net ir su galingiausiais mūsų turimais teleskopais. Jei vėliau dar pridėčiau, kad, kadangi mano teiginys negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tuomet visai pelnytai būčiau palaikytas nusišnekančiu. Tačiau, jei tokio arbatinuko egzistavimas būtų minimas senovės knygose, kiekvieną sekmadienį mokomas kaip šventa tiesa ir diegiamas vaikų sąmonėse mokykloje, abejonės ar tuo tikėti, ar ne, taptu ekscentriškumo požymiu. Apsišvietusiųjų amžiuje taip abejojantis žmogus būtų pasiųstas pas psichiatrą, o ankstesniais laikais, pas inkvizitorių.“

• 1896. „Vokiečių socialinė demokratija“ (German Social Democracy). Londonas
• 1897. „Esė apie geometrijos pagrindus“ (An Essay on the Foundations of Geometry). Kembridžas
• 1900. „ Kritiškas Leibnizo filosofijos išdėstymas“ (A Critical Exposition of the Philosophy of Leibniz). Kembridžas
• 1903. „Matematikos principai“ (The Principles of Mathematics), Kembridžas
• 1905. „Apie denotaciją“ (On Denoting)
• 1910. „Filosofinės esė“ (Philosophical Essays). Londonas
• 1910–1913, Principia Mathematica (su A. N. Vaithedu, 3 t.). Kembridžas
• 1912. „Filosofijos problemos“ (The Problems of Philosophy). Londonas
• 1914. „Mūsų žinios apie išorinį pasaulį kaip mokslinių metodų filosofijoje sritis“ (Our Knowledge of the External World as a Field for Scientific Method in Philosophy). Čikaga and Londonas
• 1916. „Socialinės rekonstrukcijos principai“ (Principles of Social Reconstruction). Londonas
• 1916. „Teisingumas karo metu“ (Justice in War-time). Čikaga
• 1917. „Politiniai idealai“ (Political Ideals) Niujorkas
• 1918. „Mistika ir logika bei kitos esė“ (Mysticism and Logic and Other Essays). Londonas
• 1918. „Siūlomi keliai į laisvę: socializmas, anarchizmas ir sindikalizmas“ (Proposed Roads to Freedom: Socialism, Anarchism, and Syndicalism). Londonas
• 1919. „Įžanga į matematinę filosofiją“ (Introduction to Mathematical Philosophy). Londonas
• 1920. „Bolševizmo praktika ir teorija“ (The Practice and Theory of Bolshevism). Londonas
• 1921. „Sąmonės analizė“ (The Analysis of Mind). Londonas
• 1922. „Kinijos problema“ (The Problem of China). Londonas
• 1923. „Pramoninės civilizacijos perspektyva, bendradarbiaujant su Dora Rasel“ (The Prospects of Industrial Civilization, in collaboration with Dora Russell). Londonas
• 1923. „Atomų abėcėlė“ (The ABC of Atoms). Londonas
• 1924. „Ikaras arba mokslo ateitis“ (Icarus, or The Future of Science). Londonas
• 1925. „Reliatyvumo abėcėlė“ (The ABC of Relativity). Londonas
• 1925. „Kuo aš tikiu“ (What I Believe). Londonas
• 1926. „Apie ugdymą, ypač ankstyvoje vaikystėje“ (On Education, Especially in Early Childhood). Londonas
• 1927. „Materijos analizė“ (The Analysis of Matter). Londonas
• 1927. „Filosofijos apybraiža“ (An Outline of Philosophy). Londonas
• 1927. „Kodėl aš ne krikščionis“ (Why I Am Not a Christian). Londonas
• 1927. „Bertrano Raselo rinktiniai raštai“ (Selected Papers of Bertrand Russell). Niujorkas
• 1928. „Skeptiškos esė“ (Sceptical Essays). Londonas
• 1929. „Santuoka ir moralė“ (Marriage and Morals). Londonas
• 1930. „Laimės užkariavimas“ (The Conquest of Happiness). Londonas
• 1931. „Mokslinė pasaulėžiūra“ (The Scientific Outlook). Londonas
• 1932. „Ugdymas ir socialinė tvarka“ (Education and the Social Order), Londonas
• 1934. „Laisvė ir organizacija 1814–1914“ (Freedom and Organization, 1814–1914). Londonas
• 1935. „Dykinėjimo pagarbinimas“ (In Praise of Idleness). Londonas
• 1935. „Religija ir mokslas“ (Religion and Science). Londonas
• 1936. „Kuris kelias į taiką?“ (Which Way to Peace?). Londonas
• 1937. „Amberley raštai: pono ir ponios Amberley laiškai ir dienoraščiai su Patricija Rasel, 2 tomai“ (The Amberley Papers: The Letters and Diaries of Lord and Lady Amberley, with Patricia Russell, 2 vols.), Londonas
• 1938. „Galia: nauja socialinė analizė“ (Power: A New Social Analysis). Londonas
• 1940. „Reikšmės ir tiesos tyrinėjimas“ (An Inquiry into Meaning and Truth). Niujorkas
• 1945. „Vakarų filosofijos istorija ir jos ryšys su politinėmis ir socialinėmis aplinkybėmis nuo anksčiausiųjų laikų iki dabarties“ (A History of Western Philosophy and Its Connection with Political and Social Circumstances from the Earliest Times to the Present Day). Niujorkas
• 1948. „Žmogiškasis pažinimas: jo apimtis ir ribos“ (Human Knowledge: Its Scope and Limits). Londonas
• 1949. „Valdžia ir individas“ (Authority and the Individual). Londonas.
• 1950. „Nepopuliarios esė“ (Unpopular Essays). Londonas
• 1951. „Naujos viltys kintančiam pasauliui“ (New Hopes for a Changing World). Londonas
• 1952. „Mokslo įtaka visuomenei“ (The Impact of Science on Society). Londonas
• 1953. „Šėtonas priemiestyje ir kitos istorijos“ (Satan in the Suburbs and Other Stories). Londonas
• 1954. „Žmogiška visuomenė moralėje ir politikoje“ (Human Society in Ethics and Politics). Londonas
• 1954. „Iškilių asmenybių košmarai ir kitos istorijos“ (Nightmares of Eminent Persons and Other Stories). Londonas
• 1956. „Portretai iš atminties ir kitos esė“ (Portraits from Memory and Other Essays). Londonas
• 1956. „Logika ir pažinimas: 1901–1950 m. esė“ (Logic and Knowledge: Essays 1901–1950). Londonas
• 1957. „Kodėl aš nesu krikščionis ir kitos esė apie religiją ir panašius dalykus“ (Why I Am Not A Christian and Other Essays on Religion and Related Subjects). Londonas
• 1958. „Suprantama istorija ir kitos esė“ (Understanding History and Other Essays). Niujorkas
• 1959. „Sveikas protas ir branduolinis karas“ (Common Sense and Nuclear Warfare). Londonas
• 1959. „Mano filosofinė raida“ (My Philosophical Development). Londonas
• 1959. „Vakarų išmintis“ (Wisdom of the West). Londonas
• 1960. „Bertranas Raselas išsako savo mintis“ (Bertrand Russell Speaks His Mind), Klyvlendas ir Niujorkas
• 1961. „Bertrano Raselo pagrindiniai raštai“ (The Basic Writings of Bertrand Russell). Londonas
• 1961. „Faktas ir išmonė“ (Fact and Fiction). Londonas
• 1961. „Ar žmogus turi ateitį?“ (Has Man a Future?), Londonas
• 1963. „Esės apie skepticizmą“ (Essays in Skepticism). Niujorkas
• 1963. „Beginklė pergalė“ (Unarmed Victory). Londonas
• 1965. „Apie mokslinę filosofiją“ (On the Philosophy of Science). Indianapolis
• 1967. „Raselo taikos prašymai“ (Russell’s Peace Appeals). Japonija
• 1967. „Karo nusikaltimai Vietname“ (War Crimes in Vietnam). Londonas
• 1951–1969. „Bertrano Raselo autobiografija, 3 tomai“ (The Autobiography of Bertrand Russell, 3 vols.). Londonas
• 1969. „Mielas Bertranai Raselai...jo susirašinėjimo su visuotine publika rinkinys“ ((Dear Bertrand Russell… A Selection of his Correspondence with the General Public 1950–1968). Londonas

• http://plato.stanford.edu/entries/russell/
• http://www.biographybase.com/biography/Russell_Bertrand.html
• http://www.spauda.lt/plato/agnostic.htm Archyvuota kopija 2011-01-11 iš Wayback Machine projekto.
• http://lt.wikipedia.org/wiki/Raselo_arbatinukas
• http://www.straipsniai.lt/filosofija/puslapis/9129 Archyvuota kopija 2012-12-05 iš Wayback Machine projekto.
• http://www.cfpf.org.uk/articles/religion/br/br_god.html

• Furst M., Trinksas J., Filosofija. Lumen, Vilnius. 1995 m.
• Mastrabert S., Ruppert M. K., Filosofijos žinynas. Trumpa filosofijos istorija nuo Antikos iki mūsų dienų. „Šviesa“, Kaunas, 2001 m.
• Russell B. Religija ir mokslas. „Mintis“ Vilnius, 1982 m.