Būsimasis laikas

Būsimasis laikas (lot. futurum) – gramatinis laikas, reiškiantis ateities veiksmą. Šį veiksmą galima vertinti įvairiai, nes jis dar nėra patirtas, jis nerealus.^[1]

Pagrindinė būsimojo laiko funkcija – konstatuoti būsimą veiksmą: Žiūrės ten mama pro langelį, kai vakaras pievoj garuos.^[1]

Apibendrinamasis būsimasis laikas neretai vartojamas kaip būtasis dažninis laikas: Kai apsitaisys, būdavo, Veronika jos pačios išausta rainele, perriš plaukus raudonu kaspinėliu, padabins žaliomis rūtelėmis, prie krūtinės prisisegs gėlės žiedelį ir apsiriš balta skarele, – tai į ją pažvelgus, Dievas žino, kas darydavos ne vieno vaikino širdyje.^[1]

Neigiamosios būsimojo laiko formos gali reikšti teigimą: Gal turi, Jankelien, degtinės buteliuką? – nedrąsiai paklausė bernas. – Kur neturėsi geram žmogui! – atsiliepė Jankelienė.^[1]

Kitų laikų apsuptyje būsimasis laikas gali nereikšti būsimo veiksmo: Koks didelis ančiukas! Visai nepanašus į kitus! Ar nebus jis tiktai kalakučiukas? Nespėjo nei burtų žodžių pasakyti, arklys kad spirs Šešelgai, ir suvarė visus dantis į gerklę.^[1]

Dalis kalbų neturi atskiro būsimojo laiko: pavyzdžiui, Uralo kalbose ateities veiksmus įprasta reikšti esamuoju (arba nebūtuoju) laiku^[2] (est. homme lähme kinno 'rytoj eisime į kiną'). Ir lietuvių kalboje esamasis laikas neretai gali būti pavartotas būsimojo laiko reikšme: rytoj važiuoju į Vilnių. Lietuvių kalboje vartojami ir sudėtiniai būsimieji laikai: būsiu atėjęs, būsiu paprašytas, būsiu beateinąs. Dalis kalbų turi tik sudėtines būsimojo laiko formas: angl. I will go 'eisiu', vok. ich werde gehen 't. p.'.