Celofanas

Celofanas (angl. cellophane, iš angl. cellulose 'celiuliozė' + gr. diaphainein 'persišviesti') – ploni skaidrūs lakštai iš atstatytos celiuliozės. Mažai laidus orui, aliejams ir kt. riebalams, bakterijoms ir vandeniui, dėl ko tinka maisto pakavimui. Cheminiu požiūriu celofanas yra gliukozės polimeras.

Žodis Cellophane daugelyje šalių yra registruotas prekės ženklas, priklausantis kompanijai „Innovia Films Ltd“, įsikūrusiai Vigtone (Wigton) (D. Britanija)^[1]. O JAV žodis cellophane yra tapęs bendriniu žodžiu ir juo dažnai vadina įvairias pakuotėms naudojamas plastikines plėveles, net ne celiuliozines^[2]

Medienos, medvilnės, kanapių ar kitų augalų celiuliozė ištirpinama šarmo tirpale, o po to apdorojama anglies disulfidu. Taip gaunamas klampus viskozės tirpalas. Po to šis klampus skystis išspaudžiamas pro siaurą plyšį į praskiestą sieros rūgšties ir natrio sulfato tirpalą, kur iš viskozės vėl virsta celiulioze, sudarančia celiuliozinę juostą.

Po to plėvelę praleidžia dar per keletą vonių – viena pašalina sierą, antra – išbalina plėvelę, trečia – paveikia glicerinu, kuris mažina trapumą.

Panašiai, tik naudojant ne plyšį, o skylučių rinkinį, gaunamos gijos, iš kurių verpiami siūlai. Taip gaunamas dirbtinis viskozės pluoštas.

Celofaną išrado šveicarų chemikas Žakas E. Brandenbergeris (Jacques E. Brandenberger), kai dirbo kompanijoje „Blanchisserie et Teinturerie de Thaon“.^[3] 1900 m., žvelgdamas į vynu aplaistytą restorano staltiesę, jis nusprendė sukurti audeklą, kuris ne sugertų skysčius, o atstumtų juos. Jo pirmas bandymas buvo apipurkšti audeklą vandeniui nelaidžia medžiaga, ir jis išbandė viskozę. Taip padengtas audeklas buvo pernelyg sustiręs, bet skaidri plėvelė lengvai atsiskyrė nuo audeklo, ir Branderbergeris atsisakė pirminės idėjos, nes suprato naujas naujos medžiagos galimybes.

Brandenbergeris 10 metų tobulino savo išrastą plėvelę. Pagrindinis jo padarytas tokių plėvelių patobulinimas buvo pridėti glicerino medžiagai suminkštinti.1912 m. jis sukūrė mašiną tokiai plėvelei gaminti ir sugalvojo pavadinimą Cellophane. Tais pačiais metais celofaną užpatentavo.^[4] Kitais metais kompanija „Comptoir des Textiles Artificiels“ (CTA) nupirko „Thaon“ firmos turtines teises į Cellophane ir įdarbino Brandenbergerį naujoje kompanijoje „La Cellophane SA“.^[5]

Jungtinėse Amerikos Valstijose „Whitman's“ saldainių kompanija 1912 m. ėmė naudoti celofaną saldainiams vynioti. Ši kompanija iki 1924 m. liko didžiausia iš Prancūzijos importuojamo celofano vartotoja. 1924 m. „DuPont“ kompanija pastatė pirmąją celofano gamyklą JAV. Pradžioje JAV celofanas buvo naudojamas gana ribotai, nes tuometinis celofanas buvo nelaidus vandeniui, bet laidus drėgmei (jis praleidžia vandens garus), dėl ko netiko pakuoti produktams, kuriuos reikia saugoti nuo drėgmės. „Du Pont“ nusamdė chemiką William Hale Charch, kuris per trejus metus sukūrė nitroceliuliozinį laką, kuriuos padengtas celofanas tampa nelaidus drėgmei.^[6] 1927 m. įvedus į rinką drėgmei nelaidų celofaną šios medžiagos pardavimai 1928–1930 m. patrigubėjo. 1938 m. celofanas sudarė 10% „Du Pont“ parduodamų prekių ir duodavo 25% bendrojo pelno.^[5]

Britų tekstilės kompanijos „Courtaulds“ viskozės technologijos leido 1930 m. imti gaminti savo viskozinę plėvelę, kurią pavadino Viscacelle. Tačiau konkurencija su patentuotu Cellophane trukdė normaliai prekybai, todėl 1935 m. ji kartu su „Cellophane Company“ ir tėvine jos kompanija iš Prancūzijos CTA įkūrė specialią kompaniją „British Cellophane“.^[7] Didžiausia jos celofano gamykla buvo pastatyta 1935–1937 m. Bridžvoteryje (Somerseto grafystė Anglijoje), gamykloje dirbo apie 3000 darbuotojų.

Celiuliozines plėveles nuolatos gamino nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio vidurio ir gamina iki šiol. Celofaną naudoja ne tik maisto pakavime, bet ir tokiuose gaminiuose kaip lipniosios juostos (pvz.,Sellotape ir Scotch Tape), puslaidės membranos (kai kuriose baterijose), dializės vamzdeliai.

Po 1960 m. celofano pardavimai ėmė mažėti, nes atsirado kitų pakavimo medžiagų, dėl aplinkosauginių sumetimų (į aplinką patenkančio anglies disulfido, kai kurių kitų medžiagų) imta mažiau gaminti viskozės. Tačiau celofanas kaip pakavimo medžiaga turi ir aplinkosauginių privalumų, nes jis yra biologiškai irus. Jis plačiai naudojamas cigarų ir cigarečių pakuotėse, nes laidus drėgmei, kas tokiems tabako gaminiams leidžia „kvėpuoti“.