Šis straipsnis apie Popiežių Pijų VI. Apie kitus popiežius vardu Pijus skaitykite straipsnyje Popiežius Pijus. Apie asmenis, turinčius vardą Pijus skaitykite straipsnyje Pijus.
Ferraroje studijavo teisę. Nuo 1753 m. popiežiaus Benedikto XIV asmeninis sekretorius. 1773 m. paskirtas kardinolu. Po dvejų metų išrinktas popiežiumi, konfliktavo su Europos monarchais. Kovojo su Šventosios Romos imperijos imperatoriumi Juozapu II, kai pastarasis uždarė daug vienuolynų ir pats paskyrė Milano ir Mantujos vyskupus. Priešinosi episkopalizmo sąjūdžiui, teigusiam, kad aukščiausioji Katalikų bažnyčios valdžia yra vyskupai, o ne popiežius. Kovojo su katalikybės srove febronijanizmu, kurios teigimu, aukščiausia Katalikų bažnyčios valdžia priklauso Bažnyčios susirinkimui ir Emso kongreso sprendimu, apribojusius popiežiaus valdžią. 1783 m. patvirtino Rusijos imperatorienės Jekaterinos II sprendimą įkurti Mogiliavo arkivyskupiją. Įvykus Didžiajai Prancūzų revoliucijai, pasmerkė Prancūzijoje paskelbtą religijų laisvę ir dvasininkų persekiojimą. 1792 m. dalyvavo Pirmojoje antiprancūziškoje koalicijoje. Prancūzijai 1798 m. užėmus Romą, buvo suimtas ir ištremtas į Florenciją, vėliau – kitus Italijos miestus. Pontifikato metu rėmė menus, įkūrė Vatikano pinakoteką.[1]
Vikiteka
Popiežius