Krosnis

Krosnis – įrenginys šilumai gauti deginant kurą – malkas, durpes, anglis, dujas, mazutą.

Pagal paskirtį krosnys būna buitinės ir pramoninės (pastarosiose karščiu apdorojamos medžiagos ir gaminiai). Buitinė krosnis naudojama:

• šildyti patalpoms (šildymo krosnis),
• vandeniui šildyti (vonios krosnis ar pirties krosnis),
• maistui gaminti (viryklė),
• duonai kepti (duonkepė).

Būna ir mišrios paskirties krosnių.

Šildymo krosnis būna vertikaliai ištęsto stačiakampio gretasienio pavidalo, kartais apvali, daugiakampė, įvairių figūrų, baldų pavidalo, stacionari arba kilnojamoji, periodinė – kūrenama su pertraukomis, per kurias atšąla, ir ilgalaikio kūrenimo – dažniausiai kūrenama didesnės energinės vertės kuru – briketais, rūšiuotomis anglimis, dujomis, skystuoju kuru.

Šildymo krosnį sudaro kūrykla kurui deginti, peleninė, ardynas, karštų dujų kanalai, dūmtraukis. Pro kūryklos ir kanalų sieneles šiluma perduodama patalpai, atvėsusios dujos išeina į atmosferą pro dūmtraukį. Krosnis daroma iš plytų, plūkto molio, metalo. Kūryklos ir dujų kanalų sienelės daromos iš kaitrai atsparių keraminių plytų – šamoto arba kaitrai atsparaus betono. Išorinis krosnies paviršius tinkuojamas, aptaisomas kokliais, metalo plokštėmis.

Kitos buitinės krosnys yra panašios konstrukcijos kaip ir šildymo krosnis, tik skiriasi jų forma: viryklė būna pailga, neaukšta, dengta ketine plokšte su viena ar keliomis apvaliomis skylėmis puodams įleisti, duonkepė krosnis – horizontaliai ištęsta, su didele kūrykla.

Krosnies prototipas – iš akmenų sukrautos arba į žemę įleistos ugniavietės; jų būta jau akmens amžiuje. I tūkstantmetyje pr. m. e. Vidurinėje Azijoje ir Europoje iš akmenų ir molio buvo statomos krosnys metalui iš rūdų lydyti, moliniams indams degti. Senovės Graikijoje ir senovės Romoje naudotos hipokausto šildymo krosnys, puošnios kilnojamosios metalinės krosnys – gorės. Gyvenamosiose patalpose stacionarias stačiakampes krosnis imta statyti XIII a.–XIV a. Ypač puošnios, sudėtingos formos, su kolonėlėmis, piliastrais, skulptūromis buvo renesansinės, barokinės, klasicistinės, neogotikinės šildymo krosnys.

Nuo XX a. vidurio paplito kiti patalpų šildymo būdai, dažniausiai – centrinis šildymas.

Iki XV a. pabaigoje Lietuvos valstiečių gyvenamojo namo kampe arba viduryje buvo įrengiamas atviras židinys. XVI a. pradėta statyti krosnis be dūmtraukių, vadinamasias dūmines arba duonkepes krosnis.

Duonkepės Lietuvoje buvo dvejopos: aukštaičių ir žemaičių. XIX a. viduryje aukštaičiai duonkepes mūrydavo iš nedegtų (žalių) plytų, į krosnies padą klodavo degtų plytų. Pagrindas būdavo keturkampis medinis 2–3 vainikų rentinys, perdengtas storomis skeltinėmis lentomis. Ant jo kraudavo ir sluoksniais plūkdavo molį, sudarydami 1,10 x 1,20 m skerspjūvio skliautą viduje. Viršus baigiamas gulsčiu stačiakampiu. Vieta prieš krosnies angą, apie 75 cm nuo aslos, vadinama priežda. Čia būdavo sustatomi puodai prieš liepsną virti. Iškūrenus krosnį, ant prieždos dalies, vadinamosios žertuvės, būdavo sužeriami pelenai ir žarijos. Greta žertuvės arba ant prieždos, kartais prieždos šone dažniausiai įtaisytas židinys. Krosnis statoma pirkios kampe, prie įėjimo, anga prieš langą; aukštaičių duonkepė šildo ir patalpą.

Žemaičių duonkepė (naudojama ir Užnemunėje) – keturkampė, pailga; į viršų siaurėjanti, stovi gyvenamosios patalpos kampe arba priemenėje. Dūminės arba duonkepės krosnys dažniausiai buvo 2,00–2,20 m ilgio, 1,40–1,80 m pločio ir 1,50–1,70 m aukščio. Dažniausiai krosnies išorinėje kertėje stovėdavo medinis stulpas, vadinamasis senelis arba diedas, su vienu ar dviem rąsteliais palubėj. Ant jų paremdavo riekles – kartis virš krosnies kaktos, kur dažniausiai būdavo džiaunamos malkos, skalos arba drabužiai.

Mažosios Lietuvos kaimų didesniuose namuose būdavo kelios krosnys: didžioji duonkepė, virtuvės (mūrelis) ir šildomoji krosnis, t. p. šildomas koklių suolelis palei krosnį, vad. kakalys (benkis ar zelikis). Nedideliuose namuose krosnių būdavo mažiau, jos kūrentos iš virtuvės. Žinomos vasarinės – maistui gaminti ir vandeniui šildyti, ir žieminės krosnys. Paprastesnės molinės arba mūrinės krosnys būdavo įrengiamos jaujose, pirtyse, kartais rūsiuose.

Pasiturinčių Lietuvos miestiečių ir bajorų namams šildyti nuo XVI a. būdavo statomos ornamentuotų koklių krosnys. XIX a. viduryje, be duonkepės, pradėta naudoti dar du buitinių krosnių tipus: viryklę (plytą) ir stačiamalkę.

Žemaitijoje nuo XVI a. buvo viryklės prototipas mūris – kubo formos arba ovalus, su įdubimu ugniai kūrenti; įrengiamas užkrosnyje, kamine, kai kada priemenėje.

Užnemunėje buvo žinomas kudmentas. Viryklė būna pailgo stačiakampio plano, viršus dengiamas ketine plokšte su 2–3 m apvaliomis skylėmis puodams įleisti; skylėms sumažinti naudojami lankainiai. Prie viryklės būna stačiakampė sienelė, kai kada ir šildomas mūrinis suolelis (priekrosnis, vad. kakalys).

Stačiamalkė šildomoji krosnis Lietuvos kaimuose paplito nuo XIX a. pabaigos, statoma alkieriuje ir seklyčioje (svetainėje ir miegamajame) iš koklių arba plytų. XIX a. didesnių vakarų žemaičių ūkininkų alkieriuose ir gerosiose trobose būdavo statomos puodynėmis (savitos formos kokliais) dengtos krosnys; puodynių angose buvo džiaunamos kojinės ir pirštinės.

XX a. antrame – penktame dešimtmetyje dažniausiai buvo statomos didesnės talpos mūrinės krosnys su keliais stačiais ir gulsčiais dūmtraukiais. Modernizuota duonkepė krosnis buvo jungiama su virykle ir šildomąja krosnimi. Kambariuose pradėta statyti aukštas, iki 2,5 m ir apie 1,0 m pločio, krosnis. Nuo XX a. devinto dešimtmečio gyvenamuosiuose namuose patalpoms šildyti krosnis retai statomos; įrengiami katilai, interjeras puošiamas židiniais.^[1]

Vikiteka: Krosnis – vaizdinė ir garsinė medžiaga