Walter Benjamin

Benjaminas ir jaunesnieji brolis Džordžas (1895–1942) bei sesuo Dora (1901–1946), gimė pasiturinčioje verslininkų šeimoje Berlyne, Vokietijos imperijoje (1871–1918). Tėvas, Emil Benjamin, dirbo banke Paryžiuje, tačiau vėliau buvo perkeltas iš Prancūzijos į Vokietiją. Benjamino dėdė Vilhelm Stern (1871–1938) buvo garsus Vokietijos vaikų psichologas, kuris sukūrė Intelekto koeficiento (IQ) koncepciją, o pusbrolis Günther Anders (1902–1992) Vokietijos filosofas ir anti-branduolinės energijos aktyvistas. 1902-aisiais, dešimtmetis Valteris buvo užrašytas į Kaiser Friedrich mokyklą Šarlotenburge; kur įgijo vidurinį išsilavinimą. Valteris Benjaminas buvo silpnos sveikatos, todėl 1905-aisiais jo šeima jį išsiuntė į Hermann-Lietz-Schule Haubinda, privačią mokyklą Tiuringijos žemėje, dvejiems metams; 1907-aisias, sugrįžus į Berlyną, jis tęsė savo mokslus Kaiser Friedrich mokykloje.

1912-aisiais, būdamas dvidešimties, jis įstojo į Freiburgo universitetą, bet vasaros semestro pabaigoje, sugrįžo į Berlyną, ir perstojo į Berlyno laisvąjį universitetą kur tęsė filosofijos studijas. Ten Benjaminas susipažino su sionizmo idėjomis, kurios nebuvo jo liberalaus auklėjimo dalimi. Šis susidūrimas leido jam suformuoti savo idėjas apie Judaizmą. Benjaminas atsiribojo nuo politinio ir nacionalistinio sionizmo, vietoje to vystė savo paties mąstymą, kurį vadino „kultūriniu sionizmu“ – tai požiūris, kuris pripažįsta ir skatina Judaizmą bei žydiškas vertybes. Benjaminas yra sakęs „Mano gyvenimo patirtis privedė prie šių įžvalgų: žydai atstovauja dvasinį elitą… Tačiau pats didžiausias Judaizmo barjeras yra būtent dvasinis“. Tai buvo pozicija, kuria Benjaminas vadovavosi visą savo gyvenimą.^[1]

Išrinktas Laisvosios studentų sąjungos (Freie Studentenschaft) prezidentu, Benjaminas parašė straipsnį kritikuodamas švietimo ir bendrosios kultūros pokyčius.^[2] Kai nebuvo perrinktas studentų atstovybės prezidentu, jis sugrįžo į Breisgau Freiburgo universitetą, su specialiu dėmesiu Heinrich Rickert paskaitoms.

1914-aisiais, Pirmojo pasaulinio karo pradžioje (1914–1918), Benjaminas pradėjo versti XIX amžiaus prancūzų poeto Šarlio Bodlero (1821–1867) darbus. Kitais metais, jis persikėlė į Miuncheną ir tęsė savo studijas Miuncheno universitete, kur jis susipažino su Rainer Maria Rilke ir Gershom Scholem; su kuriais vėliau tapo gerais draugais. Tais metais Benjaminas apie XVIII amžiaus vokiečių poeto romantiko Friedrich Hölderlin (1770–1843) kūrybą.

1917-aisiais buvo perkeltas į Berno universitetą; ten susipažino su Ernst Bloch, ir Dora Sophie Pollak (mergautinė pavardė Kellner) (1890–1964), kurią vėliau vedė. Jie susilaukė sūnaus Stefan Rafael (1918–1972). 1919-aisiais Benjaminas įgijo filosofijos daktaro laipsnį parašęs disertaciją Menotyros koncepcija Vokietijos romantizme (Begriff der Kunstkritik in der Deutschen Romantik). Vėliau, negalėdamas išlaikyti savęs ir šeimos, jis sugrįžo į Berlyną ir apsistojo pas savo tėvus. 1921-aisiais jis išleido straipsnį „Smurto kritika“ (Kritik der Gewalt). Tuo metu Benjaminas pirmą kartą susipažino su Leo Strauss, ir išlaikė savo susižavėjimą jo gyvenimo darbais.^[3][4][5]

1923-iaisias, kai buvo įkurtas Socialinių tyrimų institutas (Institut für Sozialforschung), kuris vėliau tapo Frankfurto mokyklos šaknimis, Benjaminas išleido Charles Baudelaire, Tableaux Parisiens. Tuo metu jis susipažino su Theodor Adorno ir Georg Lukács, kurio knyga „The Theory of the Novel“ (1920) padarė didžiulę įtaką filosofui. Tuo tarpu, infliacija Veimaro Respublikoje, kaip Pirmojo pasaulinio karo padarinys, sukėlė sunkumo Benjamino tėvui Emiliui Benjaminui ir toliau išlaikyti sūnaus šeimą. 1923-ųjų pabaigoje jo geriausias draugas Gershom Scholem persikėlė į Palestiną, valstybę, britų prižiūrimoje teritorijoje Artimuosiuose Rytuose; nepaisant nuolatinių kvietimų, jam nepavyko įtikinti Benjamino (ir jo šeimos) palikti Europą ir persikelti į Artimuosius Rytus.

1924-aisiais Hugo von Hofmannsthal žurnale „Neue Deutsche Beiträge“ išspausdino „Pasirenkamosios pažiūros“ (Goethes Wahlverwandtschaften) pagal Valterį Benjaminą apie Gėtės tračiąją novelę „Die Wahlverwandtschaften“ (1809). Vėliau, tais pačiais metais, Benjaminas ir Ernst Bloch persikėlė į Italijos salą Kaprį; Benjaminas parašė „Vokiečių tragedijos kilmė“ (Ursprung des deutschen Trauerspiels), kaip habilitacijos disertaciją, turėjusią suteikti jam etatinio Vokietijos universiteto profesoriaus laipsnį. Jis taip pat susipažino su latvių bolševikų aktore Asja Lācis, gyvenančia Maskvoje; ji tapo Benjamino meile ir ilgalaikė intelektinė įtaka jam.

Po metų, 1925-aisiais, Benjaminas atsiėmė disertaciją, bijodamas galimo atmetimo.^[6] Dirbdamas su Franz Hessel (1880–1941) jis išvertė pirmąją „Prarasto laiko paieškose“ (À la Recherche du Temps Perdu) pagal Marselį Prustą dalį. Kitąmet, 1926-taisiais, jis pradėjo rašyti straipsnius Vokietijos laikraščiui „Frankfurter Zeitung“ ir „Die Literarische Welt“; tai suteikė jam pakankamai pajamų gyventi Paryžiuje keletui mėnesių. 1926-tųjų gruodį (metais, kai jo tėvas, Emil Benjamin, mirė) Valteris Benjaminas nuvyko į Maskvą susitikti su Asja Lācis ir rado ją sergančią sanatorijoje.^[7]

1927-aisiais jis pradėjo Arkados projektą (Das Passagen-Werk), jo nepabaigtą magnum opus, studiją apie XIX amžiaus Paryžiaus gyvenimą. Tais pačiais metais jis susitiko su Gershom Scholem Berlyne, patį paskutinį kartą, ir aptarė emigraciją iš kontinentinės Europos (Vokietijos) į Palestiną. 1928-aisiais jis ir Dora padarė pertrauką savo santykiuose (jie išsiskyrė po dvejų metų); tais pačiais metais jis išleido „Vienpusio eismo gatvė“ (Einbahnstraße), ir savo habilitacijos disertaciją „Vokiečių tragedijos kilmė“ (Ursprung des Deutschen Trauerspiels). 1929-aisiais jis pradėjo savo akademinę karjerą kaip instruktorius Heidelbergo universitete.

 

1932-aisiais, per suirutę prieš Adolfui Hitleriui tampant Vokietijos kancleriu, Walter Benjamin paliko Vokietiją ir persikėlė į Ispanijos salą Ibisą keliems mėnesiams; vėliau į Nicą, kur apsvarstė savižudybės galimybę. Suvokdamas socialinę – politinę ir kultūrinę Reichtago gaisro (1933 m. vasario 27 d.) reikšmę kaip nacių visiškos galios įsigalėjimą Vokietijoje. O vėlesnis manifestas – žydų persekiojimas, jis persikėlė į Paryžių, bet prieš tai atliekant, jis siekė prieglobsčio Svendborge, Bertolto Brechto namuose, bei Sanreme, kur gyveno jo buvusi žmona Dora.

Kai jam baigėsi pinigai, Benjaminas bendradarbiavo su Maksu Horkheimeriu, ir gavo lėšų iš socialinių tyrimų instituto. Paryžiuje jis susipažino su vokiečių menininkais ir intelektualais, pabėgėliais iš Vokietijos; jis susidraugavo su Hannah Arendt, rašytoju Hermann Hesse ir kompozitoriumi Kurt Weill. 1936-aisiais išleista pirmoji „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“ (L'œuvre d’art à l'époque de sa reproduction méchanisée) versija prancūzų kalba, socialinių tyrimų instituto žurnale „Zeitschrift für Sozialforschung“ pagal Max Horkheimer.

1937-aisiais, kai Benjaminas dirbo ties „Antrosios imperijos Paryžius Baudelaire kūryboje“ (Das Paris des Second Empire bei Baudelaire), susipažino su Georges Bataille (kam jis vėliau patikėjo Arcades Project rankraštį), ir prisijungė prie Sociologijos koledžo. 1938-aisiais jis paskutinį kartą aplankė Bertoltą Brechtą, kuris buvo ištremtas į Daniją. Tuo tarpu Vokietijos naciai atiminėjo Vokietijos žydų pilietybes; būdamas be pilietybės, Benjaminas buvo suimtas Prancūzijos valdžios ir įkalintas trims mėnesiams kalėjimo stovykloje netoli Nevero, centrinėje Burgundijoje.

 

Sugrįžęs į Paryžių 1940-tųjų sausį, jis parašė „Remiantis istorijos koncepcija“ (Über den Begriff der Geschichte, vėliau išleista kaip „Tezės apie istorijos filosofiją“). Kai Vermachtas įveikė Prancūzijos gynybą liepos 13 d., Benjaminas ir jo sesuo pabėgo iš Paryžiaus į Lurdą, dieną prieš vokiečiams įžengiant į Paryžių (1940 m. liepos 14 d.), su nurodymais jį suimti paties bute. Rugpjūtį jis gavo vizą kelionei į JAV, kurią padėjo gauti Max Horkheimer. Vengdamas Gestapo, Benjaminas planavo keliauti į JAV iš neutralios Portugalijos, kurią ketino pasiekti per fašistinę Ispaniją, tuo metu, neva neutralią valstybę.

Šis istorinis įrašas parodo, kad jis saugiai kirto Prancūzijos–Ispanijos sieną ir atvyko į pajūrio miestą Portbou, Katalonijoje. Franco vyriausybė atšaukė visas tranzitines vizas ir įsakė Ispanijos policijai sugražinti žmones į Prancūziją, įskaitant žydų pabėgėlių grupę, prie kurios prisijungė ir Benjamin. Tai buvo pasakyta Ispanijos policijos, kad jis bus deportuotas į Prancūziją, kas sugriovė Benjamin planus nukeliauti į Jungtines Amerikos Valstijas. Tikėdamasis būti perduotas į nacių rankas, Walter Benjamin nusižudė perdozuodamas morfino tablečių 1940 m. rugsėjo 25 d. naktį, kol buvo apsistojęs Hotel de Francia; oficialūs Portbou miesto įrašai laiko 1940 m. rugsėjo 26 d., kaip oficialią jo mirties datą.^[8][9][10] Benjamin kolega Arthur Koestler, taip pat palikdamas Europą bandė nusižudyti, perdozuodamas morfino tablečių, tačiau išgyveno.^[11] Benjamin brolis Georg buvo nužudytas Mauthausen-Gusen koncentracijos stovykloje 1942-aisiais. Nepaisant jo savižudybės, Benjamin buvo palaidotas pašventintoje Romos katalikų kapinių dalyje.

Kitiems iš jo grupėms buvo leista keliauti kitą dieną ir saugiai pasiekė Lisaboną rugsėjo 30 d.. Hannah Arendt, kuri kirto Prancūzijos–Ispanijos sieną į Portbou po kelių mėnesių, perdavė Theses rankraštį Teodorui Adornui. Kitas, pabaigtas rankraštis, kurį Benjamin nešiojosi savo lagamine, pradingo po jo mirties ir niekad nebuvo atgautas. Kai kurie kritikai teigia, kad tai buvo pabaigtas Arcades Project; tai yra mažai tikėtina, kadangi autoriaus darbo pabaigimo planai pakito po kritikos, išgirstos iš Adorno.

Valteris Benjaminas daug susirašinėjo su Theodor Adorno ir Bertolt Brecht, bei buvo finansuojamas Frankfurto mokyklos vadovaujant Adorno ir Horkheimer, net iš Niujorko rezidencijos. Didžiausią įtaką jo mąstymams darė – Brechto Marksizmas, Adorno kritinė teorija, Gerschom Scholem žydų misticizmas—buvo pagrindinis jo darbas, nors jų filosofiniai skirtumai liko neišspręsti. Be to, kritikas Paul de Man teigė, kad Benjaminas raštų intelektinis asortimentas dinamišku srautu juda tarp šių intelektiniu tradicijų, išverčiant kritiką per sugretinimus; pavyzdinė sintezė atsispindi „Tezės apie filosofijos istoriją“ (Theses on the Philosophy of History).

 

„Tezės apie filosofijos istoriją“ dažnai laikomas paskutiniu Benjamino pabaigtu darbu, kuris, anot Adorno, buvo baigtas 1940-tųjų pavasarį. Socialinių tyrimų institutas, kuris persikėlė į Niujorką, išleido Theses pagerbiant Benjaminą 1942-aisiais. Margaret Cohen knygoje „Cambridge Companion to Walter Benjamin“ rašė: „Istorijos koncepcijoje“ (Concept of History) Benjaminas taip pat atsigręžė į žydų misticizmą, įkvėptas Kabalos įsakymų, kad švento žmogaus darbai žinomi kaip Tikkun. Pasak Kabalos, Dievo atributai kažkada buvo laikomi stikliniuose induose, užteršti blogio, ir šie indai, nuolat duždavo, išliedami savo turinį į keturis pasaulio kraštus. Tikkun buvo procesas, surenkant šiuos fragmentus, su viltimi, kad juos bus galima sudėti į visumą. Benjaminas sujungė tikkun su siurelizmo idėja, kaip išsivadavimo atėjimas per atleidimą.

Šioje esė, Benjamino garsioji devintoji tezė sunkiai suderinama su Progreso idėja dabartyje su akivaizdžiu praeities chaosu: Klee paveikslas pavadintas Angelus Novus vaizduoja angelą, ieškantį kelio pasitraukti nuo to, apie ką nuolatos svarsto. Jo akys spokso, jo burną – pražiota, jo sparnai – išskleisti. Štai kaip yra įsivaizduojamas istorijos angelas. Jo veidas – atsuktas į praeitį. Kur mes įžvelgiame įvykių grandinę, jis mato vieną katastrofą, kuri lupa nuolaužą po nuolaužos ir meta jam po kojomis. Angelas norėtų pasilikti, pažadinti mirusiuosius ir atkurti viską, kas buvo sugriauta. Bet audra pučia iš rojaus; ji pagavo jo sparnus su didžiule jėga, kad angelas nebegali jų suskleisti. Audra neišvengiamai stumia jį į ateitį, kur atsukta jo nugara, kol nuolaužų krūva prieš jį auga link dangaus. Ši audra yra tai ką mes vadiname – progresu.

Paskutinė pastraipa apie žydų kelionę su Mesiju suteikia paskutinį šiurpų akcentą Benjamino darbui, su šia kultūros tema, griovimas, žydų palikimas ir kova tarp žmonijos ir nihilizmo. Jis pakelia užtvarą keliose skirtingose Judaizmo šakose, bandant nustatyti metus, kada Mesijas atvyks į mūsų pasaulį ir parodo, kad tai nepadaro žydo nesidominčiu ateitimi „kiekviena sekundė yra ankšti vartai per kuriuos Mesijas gali įžengti“.

„Vokiečių tragedijos kilmė“ (Ursprung des deutschen Trauerspiels, 1928), yra kritinė studija apie vokiečių barokinę dramą, taip pat ir apie politinį ir kultūrinį Vokietijos klimatą per kontrreformaciją (1545–1648). Benjaminas pristatė darbą Frankfurto universitete 1925-aisiais metais kaip (po doktorantūrinę) disertaciją, turėjusią užtarnauti jam habilituoto daktaro (laipsnį), leisiantį jam tapti decentu Vokietijoje.

Frankfurto universiteto profesorius Schultz laikė „Vokiečių tragedijos kilmę“ netinkamą jo germanistikos departmentui, ir perdavė jį estetikos departamentui (meno filosofijos), vertintojai, kaip ir tikėtasi, atmetė Benjamino darbą. Universitetas oficialiai patarė atsiimti „Vokiečių tragedijos kilmę“ kaip habilitacijos disertaciją, norint išvengti formalaus atmetimo ir viešo pažeminimo.^[6] Jis paklausė patarimo ir po trejų metų, 1928-aisiais, jis išleido „Vokiečių tragedijos kilmę“ kaip knygą.^[12]

Susan Sontag teigė, kad Valterio Benjamino kūriniuose, sakiniai nėra išdėstyti įprastai, jie neveda vienas į kitą ir netęsia jokios supratimo linijos, tarsi kiekvienas sakinys „turi pasakyti viską prieš tai kol sekantis sakinys, atims nuo jo žvilgsnį“, „sustabdyto laiko baroko“ rašymo stilius. „Jo didžiosios esė, atrodo, baigiasi pačiu laiku, prieš joms susinaikinant“ .^[13] Benjamino rašymo stiliaus sunkumas labai svarbus jo filosofinis projektas. Sužavėtas sąvokos nuorodomis, jo tikslas, vėlesniuose darbuose, buvo panaudoti intertekstualumą, norint atskleisti praeities aspektus, kurie negali ir neturėtų būti suprasti be gilesnio, vientiso istorinio suvokimo.

Valterio Benjamino rašymas leidžia jį laikyti modernistu, kuriam filosofija susilieja su literatūra: loginis filosofinis mąstymas negali paaiškinti visų patirčių, ypač ne saviraiškos per meną. Jis pristatė savo stilistikos problemas „Vertėjo užduotyje“ (The Task of the Translator), kuriame jis pateikia literatūrinį vertimą pagal apibrėžimus, sukėlusius deformacijas ir nesusipratimus originaliame tekste. Be to, deformuotame tekste, kitaip paslėpti originalo aspektai, šaltinio kalba yra išaiškinta, kol praeiti akivaizdūs aspektai tampa neįskaitomi. Toks išversto teksto modifikavimas yra produktyvus; kai panaudotas specifinėje idėjų terpėje, naujai atrastos pažiūros tarp istorinių objektų pasirodo ir yra filosofinės tiesos produktas.

Tarp Valterioo Benjamin darbų yra:

• Zur Kritik der Gewalt (Smurto kritika, 1921)
• Goethes Wahlverwandtschaften (Gėtės pasirenkamosios pažiūros, 1922)
• Ursprung des deutschen Trauerspiels (Vokiečių tragedijos kilmė, 1928)
• Einbahnstraße (Vienpusio eismo gatvė, 1928)
• Das Kunstwerk im Zeitalter seiner technischen Reproduzierbarkeit (Meno kūrinys jo reprodukuojamumo epochoje, 1936)
• Berliner Kindheit um 1900 (Berlyno vaikystė apie 1900-tuosius, 1950)
• Über den Begriff der Geschichte (Remiantis istorijos koncepcija/Tezės apie filosofijos istoriją), 1940
• Das Paris des Second Empire bei Baudelaire (Antrosios imperijos Paryžius Bauselaire kūryboje, 1938)

Nuo „Raštų“ (Schriften, 1955) išleidimo, penkiolika metų po jo mirties, Benjamino darbai – ypač esė „Meno kūrinys jo reprudukuojamumo epochoje“ (1936) – tapo labai svarbūs humanitarinių sričių akademikams. Ir dar po trylikos metų, pirmoji Tarptautinė Valterio Benjamino draugija buvo įsteigta vokiečių mąstytojo, poeto ir dailininko Natias Neutert, kaip nemokama filosofų, rašytojų, dailininkų, medijų teoretikų ir redaktorių draugija. Jie neperėmė Benjamino minčių, kaip scholastikos „uždara architektūra […], bet kaip vienas, kuriame visos durys, langai ir stoglangiai yra plačiai atviri“, kaip įkūrėjas Neutert – daugiau poetiškai nei politiškai – į savo manifestą.^[14]

 

Atminimo lenta, prikalta prie rezidencijos, kurioje Benjaminas gyveno Berlyne 1930–1933: (Prinzregentenstraße 66, Berlin-Wilmersdorf). Arti Kurfürstendamm, Charlottenburg-Wilmersdorf rajone, miesto aiskštė sukurta Hans Kollhoff 2001-aisiais buvo pavadinta „Walter-Benjamin-Platz“.^[15]

• The Arcades Project, Harvard University Press, ISBN 0-674-00802-2
• Berlin Childhood Around 1900, Harvard University Press, ISBN 0-674-02222-X
• Charles Baudelaire: A Lyric Poet In The Era Of High Capitalism. ISBN 0-902308-94-7
• The Complete Correspondence, 1928–1940, Harvard University Press, ISBN 0-674-15427-4
• The Correspondence of Walter Benjamin, 1910–1940. ISBN 0-226-04237-5
• The Correspondence of Walter Benjamin and Gershom Scholem. ISBN 0-674-17415-1
• Illuminations. ISBN 0-8052-0241-2
• Moscow Diary, Harvard University Press, ISBN 0-674-58744-8
• One Way Street and Other Writings. ISBN 0-86091-836-X
• Reflections. ISBN 0-8052-0802-X
• On Hashish, Harvard University Press, ISBN 0-674-02221-1
• The Origin of German Tragic Drama. ISBN 0-86091-837-8
• Understanding Brecht. ISBN 0-902308-99-8
• Selected Writings in four volumes Harvard University Press:
  • Volume 1, 1913–1926, ISBN 0-674-94585-9
  • Volume 2, 1927–1934, ISBN 0-674-94586-7
  • Volume 3, 1935–1938, ISBN 0-674-00896-0
  • Volume 4, 1938–1940, ISBN 0-674-01076-0
• The Writer of Modern Life: Essays on Charles Baudelaire, Harvard University Press, ISBN 0-674-02287-4,
• The Work of Art in the Age of Its Technological Reproducibility, and Other Writings on Media, Harvard University Press, ISBN 0-674-02445-1
• Walter Benjamin’s Archive: Images, Texts, Signs Archyvuota kopija 2008-07-23 iš Wayback Machine projekto.. Edited by Ursula Marx, Gudrun Schwarz, Michael Schwarz, Erdmut Wizisla. ISBN 978-1-84467-196-0

• Adorno, Theodor. (1967). Prisms (Studies in Contemporary German Social Thought). London: Neville Spearman Ltd. [reprinted by MIT Press, Cambridge, 1981. ISBN 978-0-262-01064-1 (cloth) – ISBN 978-0-262-51025-7 (paper)]
• Victor Malsey, Uwe Raseh, Peter Rautmann, Nicolas Schalz, Rosi Huhn, Passages. D’après Walter Benjamin / Passagen. Nach Walter Benjamin. Mainz: Herman Schmidt, 1992. ISBN 3-87439-251-1
• Benjamin, Andrew and Peter Osborne, eds. (1993). Walter Benjamin’s Philosophy: Destruction and Experience. London: Routledge. ISBN 978-0-415-08368-3 (cloth) – ISBN 978-0-415-08369-0 (paper) [reprinted by Clinamen Press, Manchester, 2000. ISBN 978-1-903083-08-6 (paper)]
• Buck-Morss, Susan. (1991). The Dialectics of Seeing: Walter Benjamin and the Arcades Project. Cambridge: The MIT Press. ISBN 978-0-262-02268-2 (cloth) – ISBN 978-0-262-52164-2 (paper)
• Betancourt, Alex. (2008). Walter Benjamin and Sigmund Freud: Between Theory and Politics. Saarbrücken, Germany: VDM Verlag. ISBN 978-3-8364-3854-4
• Federico Castigliano, Flâneur. The Art of Wandering the Streets of Paris, 2016. ISBN 978-1534911451.
• Derrida, Jacques. (2001). "Force of Law: The 'Mystical Foundation of AuthorityŠablonas:'", in Acts of Religion, Gil Anidjar, ed. London: Routledge. ISBN 978-0-415-92400-9 (cloth) – ISBN 978-0-415-92401-6
• Caygill, Howard. (1998) Walter Benjamin: The Colour of Experience. London: Routledge.
• de Man, Paul. (1986). Šablonas:"'Conclusions': Walter Benjamin’s 'Task of the TranslatorŠablonas:'", in The Resistance to Theory. Minneapolis: University of Minnesota Press. pp. 73–105. ISBN 0-8166-1294-3
• Eiland, Howard and Michael W. Jennings. (2014). Walter Benjamin: A Critical Life. Cambridge, MA and London: Harvard University Press. ISBN 978-0-674-05186-7
• Ferris, David S., ed. (1996). Walter Benjamin: Theoretical Questions. Archyvuota kopija 2012-01-13 iš Wayback Machine projekto. Stanford: Stanford University Press. ISBN 978-0-8047-2569-9 (cloth) – ISBN 978-0-8047-2570-5 (paper)
• __________. (2004). The Cambridge Companion to Walter Benjamin. Cambridge: Cambridge University Press. ISBN 0-521-79329-7 (cloth) ISBN 0-521-79724-1 (paper)
• Gandler, Stefan (2010). „The Concept of History in Walter Benjamin’s Critical Theory“, in Radical Philosophy Review, San Francisco, CA, Vol. 13, Nr. 1, pp. 19–42. ISSN 1388-4441.
• Jacobs, Carol. (1999). In the Language of Walter Benjamin. Baltimore: Johns Hopkins Press. ISBN 978-0-8018-6031-7 (cloth) – ISBN 978-0-8018-6669-2 (paper)
• Jennings, Michael. (1987). Dialectical Images: Walter Benjamin’s Theory of Literary Criticism. Ithaca: Cornell University Press. ISBN 978-0-8014-2006-1 (cloth)
• Jacobson, Eric. (2003). Metaphysics of the Profane: The Political Theology of Walter Benjamin and Gershom Scholem. New York: Columbia University Press, ISBN 978-0-231-12657-1, S. 352ff.
• Kermode, Frank. „Every Kind of Intelligence; Benjamin“, New York Times. 30 July 1978.
• Kirst-Gundersen, Karoline. Walter Benjamin’s Theory of Narrative. Dissertation, University of Wisconsin-Madison, 1989
• Leslie, Esther. (2000). Walter Benjamin, Overpowering Conformism. London: Pluto Press. ISBN 978-0-7453-1573-7 (cloth) – ISBN 978-0-7453-1568-3 (paper)
• Lindner, Burkhardt, ed. (2006). Benjamin-Handbuch: Leben – Werk – Wirkung Stuttgart: Metzler. ISBN 978-3-476-01985-1 (paper)
• Löwy, Michael. (2005). Fire Alarm: Reading Walter Benjamin’s 'On the Concept of History.' Trans. Chris Turner. London and New York: Verso.
• Menke, Bettine. (2010). Das Trauerspiel-Buch. Der Souverän – das Trauerspiel – Konstellationen – Ruinen. Bielefeld: transcript-Verlag. ISBN 978-3-89942-634-2.
• Missac, Pierre (1996). Walter Benjamin’s Passages. Archyvuota kopija 2008-05-20 iš Wayback Machine projekto. Cambridge: MIT Press. ISBN 978-0-262-13305-0 (cloth) – ISBN 978-0-262-63175-4(paper)
• Neutert, Natias : Mit Walter Benjamin! Poeto-philosophisches Manifest zur Gründung der Internationalen Walter Benjamin Gesellschaft. Lüdke Verlag, Hamburg 1968.
• Perret, Catherine „Walter Benjamin sans destin“, Ed. La Différence, Paris, 1992, rééd. revue et augmentée d’une préface, Bruxelles, éd. La Lettre volée, 2007.
• Perrier, Florent, ed., Palmier, Jean-Michel (Author), Marc Jimenez (Preface). (2006) Walter Benjamin. Le chiffonnier, l’Ange et le Petit Bossu. Paris: Klincksieck. ISBN 978-2-252-03591-7
• Pignotti, Sandro (2009): Walter Benjamin – Judentum und Literatur. Tradition, Ursprung, Lehre mit einer kurzen Geschichte des Zionismus. Rombach, Freiburg ISBN 978-3-7930-9547-7
• Plate, S. Brent (2004) Walter Benjamin, Religion and Aesthetics. London: Routledge. ISBN 978-0-415-96992-5
• Roberts, Julian (1982). Walter Benjamin. London: Macmillan.
• Rudel, Tilla (2006) : Walter Benjamin L’Ange assassiné, éd. Menges – Place Des Victoires, 2006
• Rutigliano, Enzo: Lo sguardo dell’angelo, Bari, Dedalo, 1983
• Scheurmann, Ingrid, ed., Scheurmann, Konrad ed., Unseld, Siegfried (Author), Menninghaus, Winfried (Author), Timothy Nevill (Translator) (1993). For Walter Benjamin – Documentation, Essays and a Sketch including: New Documents on Walter Benjamin’s Death. Bonn: AsKI e. V. ISBN 3-930370-00-X
• Scheurmann, Ingrid / Scheurmann, Konrad (1995). Dani Karavan – Hommage an Walter Benjamin. Der Gedenkort 'Passagen' in Portbou. Homage to Walter Benjamin. 'Passages' Place of Remembrance at Portbou. Mainz: Zabern. ISBN 3-8053-1865-0
• Scheurmann, Konrad (1994) Passages Dani Karavan: An Environment in Remembrance of Walter Benjamin Stedelijk Museum Amsterdam. Bonn: AsKI e. V. ISBN 3-930370-01-8
• Schiavoni, Giulio. (2001). Walter Benjamin: Il figlio della felicità. Un percorso biografico e concettuale. Turin: Giulio Einaudi Editore. ISBN 88-06-15729-9
• Scholem, Gershom. (2003). Walter Benjamin: The Story of a Friendship. Trans. Harry Zohn. New York: New York Review Books. ISBN 1-59017-032-6
• Steinberg, Michael P., ed. (1996). Walter Benjamin and the Demands of History. Ithaca: Cornell University Press. ISBN 978-0-8014-3135-7 (cloth) – ISBN 978-0-8014-8257-1 (paper)
• Steiner, Uwe. (2010). Walter Benjamin: An Introduction to his Work and Thought. Trans. Michael Winkler. Chicago and London: University of Chicago Press. ISBN 978-0-226-77221-9
• Taussig, Michael. (2006). Walter Benjamin’s Grave. Chicago: University of Chicago Press. ISBN 978-0-226-79004-6.
• Weber, Samuel. (2008). Benjamin’s -abilities. Cambridge, MA: Harvard University Press. ISBN 0-674-02837-6 (cloth) – ISBN 0-674-04606-4 (paper)
• Witte, Bernd. (1996). Walter Benjamin: An Intellectual Biography. New York: Verso. ISBN 978-1-85984-967-5
• Wizisla, Erdmut. 2009. Walter Benjamin and Bertolt Brecht – The Story of a Friendship Archyvuota kopija 2011-06-14 iš Wayback Machine projekto.. Translated by Christine Shuttleworth. London / New Haven: Libris / Yale University Press. ISBN 978-1-870352-78-9 [Contains a complete translation of the newly discovered Minutes of the meetings around the putative journal Krise und Kritik (1931)].
• Wolin, Richard, Telos 43, An Aesthetic of Redemption: Benjamin’s Path to Trauerspiel. New York: Telos Press Ltd., Spring 1980. (Telos Press).
• Wolin, Richard, Telos 53, The Benjamin-Congress: Frankfurt (July 13, 1982). New York: Telos Press Ltd., Fall 1982. (Telos Press).

• Urbich, Jan (2011). „Darstellung bei Walter Benjamin. Die 'Erkenntniskritische Vorrede' im Kontext ästhetischer Darstellungstheorien der Moderne“, Berlin: De Gruyter. ISBN 978-3-11-026515-6

• Walter Benjamin, at the Stanford Encyclopedia of Philosophy
• The Internationale Walter Benjamin Gesellschaft. In English and German. Archyvuota kopija 2005-02-18 iš Wayback Machine projekto. (Defunct)
• Walter Benjamin at Marxists.org
• Fragments of the Passagenwerk: The Arcades Project, Giles Peaker
• Aufklärung für Kinder, by Walter Benjamin. 30 broadcasts for German Radio between 1929–1932 specifically for children, maybe 7–14 or so, each consisting of a 20-minute talk or monologue.
• One Way Street: Fragments for Walter Benjamin (1993), by John Hughes. This documentary provides clear and accessible introductions to some of the central ideas in Benjamin’s writings.
• Protocols to the Experiments on Hashish, Opium and Mescaline Archyvuota kopija 2009-12-27 iš Wayback Machine projekto. Translated by Scott J. Thompson, copyright March 25, 1997
• From 'Rausch' to Rebellion Archyvuota kopija 2009-07-28 iš Wayback Machine projekto. An introductory essay by Scott J. Thompson
• Paris, capitale du XIXe siècle In French
• Walter Benjamin Research Syndicate Archyvuota kopija 2004-12-20 iš Wayback Machine projekto.
• „Walter Benjamin for Historians“, American Historical Review, Vol. 106, No. 5. December 2001.
• „Walter Benjamin on the idea of Progress“ …and the law of „uneven and combined development“
• Who Killed Walter Benjamin…, (Spain/The Netherlands/Germany, 2005, 73 min.) a documentary film about the circumstances of Benjamin’s death by David Mauas
• Paris, capital of 19th century, an essay/experimental film about the Passagen-Werk by Benjamin Bardou, France, 2010, 10'
• The Mysterious Death of Walter Benjamin Archyvuota kopija 2009-12-05 iš Wayback Machine projekto., Stephen Schwartz, The Weekly Standard, Volume 006, Issue 37, 11 June 2001
• Through the Trapdoor: review of The Narrow Foothold by Carina Birman Archyvuota kopija 2009-04-12 iš Wayback Machine projekto. describes Benjamin’s final days
• The Arcades Project or The Rhetoric of Hypertext Archyvuota kopija 2009-11-25 iš Wayback Machine projekto., Heather Marcelle Crickenberger
• The Dialectics of Allegoresis: Historical Materialism in Benjamin’s Illuminations, John Parker
• Multimedia Presentation: Walter Benjamin, his life and thought, flight, assistance for refugees from Fascism and death in Portbou.