Vokiečių Austrija

Po Austrijos-Vengrijos imperijos iširimo besibaigiant Pirmajam pasauliniam karui, 1918 m. spalio 21 d. vokiečių gyvenamų teritorijų atstovai, išrinkti dar 1911 m., susirinko Žemutinės Austrijos landtago rūmuose Vienoje kaip „Laikinasis savarankiškos Vokiečių Austrijos valstybės nacionalinis susirinkimas“. 1918 m. spalio 30 d. buvo išrinkta valstybės taryba (vyriausybė). Susirinkimo pirmininkais išrinktas Vokiečių nacionalinio judėjimo atstovas Franz Dinghofer, krikščionis socialistas Jodok Fink ir socialdemokratas Karl Seitz.^[1]

Po Vittorio Veneto kautynių italų frontas buvo pralaužtas, ir Austrija buvo priversta Padujoje pasirašyti karo paliaubas. 1918 m. lapkričio 11 d. sosto atsisakė imperatorius Karolis I.

Veikiant vokiečių revoliucijai 1918 m. lapkričio mėnesį buvo siekiama sudaryti demokratinę Austrijos respubliką, kuri būtų vokiečių respublikos dalimi. Sekdami Wilsono programa vokiečiai austrai norėjo prijungti prie savo valstybės vokiečių gyvenamas teritorijas Čekijoje, Galicijoje ir Bukovinoje, tačiau šiems tikslams pasipriešino čekai, italai ir jugoslavai, kurie okupavo dalį Austrijos žemių. Šalyje siautė badas, trūko kuro. Laikinąjį nacionalinį susirinkimą pakeitė steigiamasis susirinkimas, kuriame stipriausiomis partijomis buvo socialdemokratai, krikščionys socialistai ir vokiečių tautininkų partija. Buvo paskelbta apie Habsburgų dinastijos, titulų ir ordinų panaikinimą, pradėtos socialinės reformos. Steigiamajam susirinkimui teko kovoti su separatistiniais Austrijos dalių judėjimais (Tirolis, Karintija) ir su komunistiniu judėjimu. 1919 m. kovo mėn. sudarytas koalicinis kabinetas, kuriam vadovavo Renner.

1919 m. rugsėjo 10 d. valstybės kancleris Karl Renner pasirašė Sen Žermeno sutartį. Ratifikuojant šią sutartį nacionalinis susirinkimas spalio 21 d. pagal sutarties sąlygas pakeitė respublikos pavadinimą iš Vokiečių Austrijos į Austriją.